Kas suteiks mums laisvės jausmą

Kas suteiks mums laisvės jausmą

Kas ginčytųsi su teiginiu, jog laisvė yra geriau nei nelaisvė? Tačiau kasdienybėje daugelis iš mūsų jos išsižada dėl komforto arba iš baimės. "Laisvoje visuomenėje niekas negali priversti žmogaus nebūti vergu", - taikliai yra pasakęs skulptorius Ernstas Neizvestnas.

Palikti savo jėgoms

Dar 20 amžiuje psichologas, filosofas ir humanistas Erikas Fromas rašė, kad dažnam žmogui neužtenka jėgų pakelti to fakto, kad jis yra paliktas savo jėgoms. Todėl jis ieško galimybės priskirti save kuriai nors sistemai, aplinkai, kuri nukreiptų jo gyvenimą ir teiktų jam prasmės. Taip tampama komformistais, prisitaikėliais, gyvūnais, kurie slepiasi po apsaugine spalva: tokiais panašiais į savo aplinką, kad beveik neįmanoma atskirti.

Laisvei reikia drąsos. O drąsa yra daryti, kas tau atrodo reikalinga, nepaisant jaučiamos baimės.

Klestinčioje komformizmo kultūroje ypač išsiskiria žmonės, drįstantys turėti laisvę viduje. Jie veikia vadovaudamiesi savo kūrybine nuožiūra ir atsakomybe. Būtent veikia, o ne prisitaiko prie komforto, palaikomo baimės.

Misteris Petkus iš Dacho

"Niekam iš mokinių nekiltų minties apkabinti mokytoją. Bet apkabinti Petkų yra tas pats, kas apkabinti klasės draugą, - "Vakarų ekspresui" papasakojo Simono Dacho progimnazijos mokinė. - Jis toks atsipūtęs! Kartais vaikšto po mokyklą ir groja gitara. Linksmas, niekada nepyksta, jeigu kas nors nepatinka - viską paverčia "prikolu". Aš pavydžiu jo mokiniams, bet gerai, kad jis sveikinasi, bendrauja ir juokauja su visais. Per pertraukas visada būna tarp vaikų. Atrodo, kad jis pats būtų vaikas. Iš pradžių galvojau, kad jis teatro mokytojas, bet pasirodo - anglų. Pavyzdžiui, sėdim su drauge ant palangės, jis eina pro šalį ir pirmas pasisveikina: "Hello, ladies!" Šiaip mokytojai sako: "Ko nesisveikinat!" Mes jam atsakome: "Hello, mister Petkus!" Su juo visi turi kalbėti tik angliškai."

[CITATA]

Suintriguoti mokinės pasakojimo, kalbiname Misterį Petkų, tiksliau - S. Dacho progimnazijos anglų kalbos mokytoją Gintarių Petkų.

Sklinda gandas, kad Dacho mokykloje dirba toks mokytojas, kuris viską daro savaip. Jūs žinote, kad vaikai jumis susižavėję?

Aš tai jaučiu, - šypsosi. - Esu figūra, kuri su jais užsiima, žaidžia, kvailioja. Žinau jų vardus, jų leksikoną, jų "prikolus". Vaikams tai patinka, man irgi. Aš visada būnu su vaikais, per pertraukas taip pat, nes man su jais įdomu ir linksma.

Ką darote tokio, ko nedaro kiti mokytojai?

Nesilaikau distancijos, nebijau būti sumindžiotas. Vaikai tai "pagauna" ir grąžina 200 procentų.

Esate nerimtas pedagogas, kad nusileidžiate iki vaikų lygio.

Iki vaikų lygio reikia pakilti, o ne nusileisti. Kad vaikai tave priimtų, pasitikėtų, turi pirmiau pats juos priimti ir jais pasitikėti. Tam reikia drąsos ir netgi, sakyčiau, talento. Jeigu aš pakilau iki vaiko lygio, man tai komplimentas.

Kaip tas talentas įgyjamas?

Manau, jis perimamas iš mamos rankų. Jeigu jos buvo švelnios, į vaiką žiūri pirmiausiai kaip į žmogų, o ne tik kaip į mokytinį.

Ar vaikai neperžengia ribos, nepraranda supratimo, kad jūs vis dėlto mokytojas?

Ne, vaikai labai gerai tą ribą jaučia. 95 procentai jaučia, kitiems reikia pasakyti. Vaikams reikia aiškių, racionalių taisyklių: kas juoda, kas balta. Be taisyklių jie nežino, ką daryti, vargsta su ta laisve.

Jums kepurė nenukrenta, kai mokinys paplekšnoja per petį?

Nenukrenta... - juokiasi. - Ir kai pliaukšteli į delną pasisveikindami - nenukrenta. Šiaip mes turime savus sveikinimosi gestus. Ir mokykla dėl to nesugriūva.

Žinot, taisyklės mokytojui draudžia liestis prie mokinio. Įsivaizduokite situaciją: einu koridoriumi ir atlekia septintokė, gavusi dešimtuką, tokia laiminga, pamato mane, apsikabina, aš ją apsuku tris kartus, ir čia pro duris išeina pavaduotoja... "Ką čia mokytojas Petkus daro su mokine?" - juokiasi. - Vaikas širdį tau atneša, o tu privalai trauktis atatupstas.

Mokykla tikrai ne ta vieta, kur galima jaustis laisvai. Jūs - galite. Vakštote koridoriais ir dainuojate... Esate balta varna. Pavyksta išvengti kofliktų?

Tikrai nesu tas, kuriuo susižavėję kolegos. Bet mokykloje esu dėl vaikų, todėl visą savo dėmesį ir energiją atiduodu jiems.

Kodėl net per pertraukas kalbate angliškai?

Todėl, kad aš anglų kalbos mokytojas. Kalbą išmoksi tik kalbėdamas. Vaikščioti - vaikščiodamas, plaukti - plaukdamas.

Kiek laiko dirbate mokytoju?

Su mažais vaikais - dvejus metus. Pedagogines studijas baigiau seniai - 1989 m., nuo to laiko esu daugiausiai dirbęs su studentais - universitete, kolegijoje, koledže, ne tik Lietuvoje.

Bet užaugote Lietuvoje, supamas tarybinio auklėjimo nuostatų. Kur įgijote laisvės jausmą?

Tai ilgas kelias. Kad išlaisvėtum, turi nueiti ilgą kelią. Kad pagaliau nuspręstum, jog nenori tiesiog egzistuoti. Tiesiog eiti į darbą. Mes dabar su aštuntokais kuriame knygą anglų kalba, ji skirta pradinukams, su garso disku. Man niekas neliepė to daryti, nedalyvauju jokiame projekte, tiesiog pastebėjau, kad viena mergaitė turi puikų animacinį balsą, gerą dikciją, kita nuostabiai piešia, dar kitas - tikras rašytojas, ir pamaniau, jog vaikų talentus galima sujungti, paskatinti sukurti kai ką gražaus ir parodyti jiems, kokie jie gabūs ir kiek daug gali.

Jūs sėkmės mokytojas.

Manau, kad kiekvienas mokytojas turėtų būti dar ir įkvėpėjas. Vaikai labai nori veikti, tik duok kibirkštėlę. Mes ir šeštadieniais su jais renkamės mokykloje, muzikuojame, paskui koncertuojame... Įsivaizduokite: jie atsikelia šeštadienį ir ateina į mokyklą.

Gintariau, kas ir kada žmogų sukausto, įvaro baimę laisvai kurti ir veikti?

Manau, pirmiausiai - auklėjimo kultūra šeimoje. Taip pat bendra kultūrinė terpė. Mūsų visuomenėje dominuoja kritikos kultūra. Jei padarei ką nors laisva forma, ne pagal standartą - netiks. Parašei ne pagal formą - lieps perrašyti. Netgi mūsų folklore to esama: dainuoja "negerai pabučiavai". Reikia bučiuoti kitaip. Kaip noriu, taip ir bučiuoju, - juokiasi.

Jūsų tėvai - menininkai?

Mano abu tėvai buvo pedagogai. Seno kirpimo. Tėtis - su portfeliu, kaklaraiščiu. Aš - kitoks: be kaklaraiščio, su marškinėliais. Bet tėvų auklėjimą prisimenu su didžiuliu dėkingumu ir pagarba. Tėtis buvo linksmų plaučių, pasakotojas, kompanijos siela, mokėdavo prajuokinti. Mama - santūresnė.

Užaugote didelėje šeimoje?

Vienturtis. Todėl dabar man vaikai yra ta dovana, kurios neturėjau vaikystėje - brolių, seserų.

Esate iš tų, kurie tvirtai gali pasakyti: esu laisvas žmogus laisvoje šalyje.

Dėl pirmos dalies - taip. Aš laisvas žmogus. Nes tai mano pasirinkimas.

Ką pasakytumėt tiems, kuriems baisu jaustis laisviems?

Kiekvienas yra savo baimių ir kompleksų autorius. Ištrauki vieną stipiną iš to rato ir per "negaliu" išlendi pro siaurą plyšį - į laisvę.

12 metų gyvenote kitose šalyse. Nenuobodu Lietuvoje?

O ne, čia tiek neartų pievų, tiek darbo...

Pavyzdžiui?

Kad ir senų žmonių laisvalaikis. Visuomenė eina senyn, ir randasi tokia plati niša laisvalaikio organizatoriams. Žinoma, iš pensininkų daug nepaimsi, bet pasaulis sukasi ne tik aplink pinigus.


NUOMONĖS

Ar jaučiatės laisvas žmogus?

Darius Pocevičius, poetas, literatūros kritikas

"Retorinis klausimas"

Klausimas apie "vidinę" laisvę yra klaidinantis retorinis klausimas, atsklidęs iš amžių glūdumų, kada Platonas suskaldė vientisą žmogų į "kūną" ir "sielą", o pastarąją abstrakciją ėmėsi gelbėti tuntai mesijų ir religinių apsišaukėlių. Jokios "vidinės" laisvės nėra, kaip nėra ir "išorinės". Mano supratimu, apie laisvę reiktų kalbėti ne metafizine ar ontologine prasme, ką daro įvairaus plauko filosofai, o grynai praktiniu socialiniu aspektu. Žmogaus laisvė, kaip ir pats žmogus, yra socialinis konstruktas. Tad į klausimą "kada žmogus tampa laisvas?" atsakyti gana paprasta: tada, kai jis neturi už save viršesnių žmonių, kurie jam nurodinėja. Taigi laisvų žmonių visuomenė yra egalitarinė lygių žmonių visuomenė.

Remigijus Stripeikis, psichologas

"Ieškojimas ir siekiamybė"

Kelias į laisvę yra kelias į save - siekiant save pažinti, suprasti. Šiame kelyje pirmiausiai ateina suvokimas, jog esame sąlygoti: nepasirenkame tėvų, auklėtojų, laikmečio, savo temperamento, charakterio ir kūno bruožų, nepasirenkame tam tikrų nesąmoningų reakcijų etc. Šių duotybių nepakeisime, patinka mums tai ar ne; priėmę tai kaip faktą, mažiau save kamuojame klausimais: "Ar teisingai pasielgiau?", "Gal galėjau padaryti geriau?" Susikaustymo ir kompleksų mažiau, kai nustoji save nuolat kritikuoti.
Universalaus atsakymo į klausimą, kas yra laisvė, nėra. Man tai vidinė ramybė. Tačiau ramybė irgi yra nuolatinis ieškojimas ir siekiamybė...

Gintaras Vaičekauskas, žurnalistas

"Nebijoti ir nevengti"

Visi žino vieną tiesą, kad tik dideli pinigai suteikia laisvę. Kadangi aš jų neturiu, tai esu laisvas, nes nereikia galvoti, kur išleisti, kaip išleisti, ką pirkti, kur investuoti, kur saugoti etc. Dirbu mėgstamą darbą, nebijau ir nevengiu situacijų, galiu kalbėti tai, ką galvoju. Todėl, kad esu laisvas.

Ieva Delininkaitytė, aktorė

"Leisti sau skristi"

Šiandien sunku suprasti, ar ta laisvė, kurią turime, yra tikra, ar tai tik fikcija, kai masės jaučiasi pajėgios kažką daryti... Kas man asmeniškai yra laisvė? Tai vidinė būsena, kai jautiesi savo vietoje ir darai tai, ko trokšta širdis. Jaučiuosi laisva, kai kuriu. Nesijaučiu laisva, kai varžo aplinkos faktoriai, pavyzdžiui, mokymo įstaigų sukurti standartai, kaip kas turi vykti; planai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, gimdyti vaikus... Tarsi viskas jau būtų nuspręsta - lieka tik vykdyti. Man trūksta to galėjimo elgtis drąsiai ir atsiriboti nuo planų, stereotipų ir standartų, pavyzdžiui, imti ir iškeliauti į Dominikos salas. Jaučiuosi apipinta pančiais, kurie kartais džiugina, o kartais galvoju, kad džiugina ne mane, o tik aplinkinius. Vidinė laisvė yra galėjimas atsipareigoti nuo tokių pančių, leisti sau skristi. Kartais pavyksta, kartais ne. Sakoma, jog laimingiausi būna kvailiai. Tam tikra prasme pritariu: išies būni daug laimingesnis, kai mažiau analizuoji ir giliniesi...

Ramunė Želionienė, psichologė

"Tapti labiau žmogumi"

Vidinė žmogaus laisvė man - tai visos galimybės tapti labiau žmogumi. Kai sakome "laisvė", dažnai galvojame, kad tai savotiškas leidimas daryti tai, ką norisi daryti bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis, aplinkybėmis ir su bet kokiomis pasekmėmis sau bei kitiems. Taip reiškiasi egoizmas ir kiti dalykai.
Jei kalbame apie žmogaus vidinę laisvę pagal žmogiškąją prigimtį, kurios linkiu sau ir visiems, tuomet vidinė laisvė būtų veikla, žodžiai, mintys, svajonės, norai, troškimai, aistra viskam, kas dera su Aukščiausiuoju. Na, niekaip nepavyksta be tų žodžių, kurie nukreipia mūsų mintis virš žmogaus link Dievo. Aklai tenkinti savo poreikius, visaip pateisinant save, ko mus labai išmokė psichologai ir psichoterapeutai bei populiarioji paviršutiniška psichologija, kurios žiniasklaidoje apstu - tai nėra vidinė laisvė.
Norėti to, kas valia Žmogui - tai galėtų būti prasmingas kelias į savo vidinę laisvę. Nesibaigiantis. Tas, kuris juo eina, atranda tiek daug galimybių mėgautis būti viduje laisvu Žmogumi. Galimybės beribės.
Matyti grožį, įveikti kito pyktį savo gerumu, medituoti, pasirinkti maldą vietoj neapykantos, mylėti vyrą negarantuojant sėkmingos santuokos, skaityti vaikui knygą, žaisti su vaiku, pūsti muilo burbulus, stebėti debesis, džiaugtis artėjančiu pavasariu, eiti nepažįstamais takais, rinkti kaštonus, gerti gilių kavą, dovanoti gėles - tai taip pat vidinė laisvė. Man ji labai patinka. Linkiu ja mėgautis. Lai mūsų šviesieji mokytojai mums padeda eiti šviesos keliu.

 Linas Poška, istorikas

"Vidinė švara"

Vidinę laisvę užtikrina santykių švara - su artimaisiais; profesinis įgalumas - viešajame gyvenime. Per gausius santykių suklupimus ir tokias pat dažnas profesines klaidas siekiu tos švaros ir kompetencijos; kiek pasiekiu - tiek ir turiu vidinės laisvės... Sakėte, kad jūsų tekstas išeis Vasario 16-osios išvakarėse, tai tinka čia pasakyti ir apie "išorinę" laisvę. Ji itin svarbi. Mat kiekvienas žmogus viduje turi bent kilogramą apvirškinto maisto. Kai vergijos aplinkybės labai stipriai jį suspaudžia, tos išmatos pradeda trykšti per visur. Bepigu dabar - kai tie mūsų šūdai yra oriai ir švankiai uždaryti kūne - stebėtis ir baisėtis nelaisvų žmonių nuopuoliais, neįvertinant to nelaisvės preso. Ir dar, - jeigu reiks trumpinti tekstą, braukite kitką, bet būtinai palikite štai ką: šiandien kiekvienam yra svarbu atpažinti modernias pavergimo formas ir joms priešintis. Kol esam gyvi, šitas rūstus žaidimas niekada nesibaigs.

ŽINOSI - PRAVERS

Tyrinėdami laisvės ir atsakomybės santykį, psichologai išskyrė keturis paauglių elgesio tipus: autonominį, impulsyvų, simbiotinį ir konformistinį.
* Autonominis elgesys: optimalus laisvės ir atsakomybės balansas; taip elgiasi tie, kuriuos mes vadiname "laisvais žmonėmis".
* Impulsyvus elgesys: spontaniškumas ima viršų prieš atsakomybę už savo poelgius.
* Simbiotinis elgesys: pasiryžimas prisitaikyti prie bet kokių reikalavimų. Tokie žmonės yra idealūs vykdytojai, labai atsakingi, tačiau jiems stinga laisvės.
* Konformistai tiesiog plaukia pasroviui. Jiems trūksta ir atsakomybės, ir laisvės.

KAIP PASIPRIEŠINTI BAIMEI

Psichologai išskiria tris pagrindines pasipriešinimo iracionaliai baimei strategijas.

1. Išbandyk. Baimė sumažėja iškart po pirmosios patirties: vidinis iracionalusis tabu dingsta, ir paskui jau nebe taip baisu.

2. Būk pasirengęs. Baimė atsitraukia, kai žinai, kad neliksi vienas ir beginklis akis į akį su pavojais.

3. Priimk sprendimą. Jeigu baimės nepavyksta "perkalbėti" ir negalite jos sumažinti savisaugos priemonėmis, tiesiog parodykite jai savo vietą. Baimės jausmas svarbus ir reikalingas, tačiau jis neturi tapti šeimininku, pajungiančiu valią. Iš esmės tai ir yra drąsa: daryti, kas tau atrodo reikalinga, nepaisant savo baimės. 

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder