Kariškis, du kartus apibėgęs pasaulį

Šalies vardą garsinantis bėgikas įsitikinęs, kad sėkmę lemia užsispyrimas ir atkaklus darbas, o siekti aukščiausių rezultatų įkvepia meilė Lietuvai. Kasdienybėje tarnaujantis Lietuvos kariuomenės Karo policijoje vyras prisipažįsta esąs patriotas „iki kaulų smegenų“.

210 km per savaitę

– Esate profesionalus bėgikas. Kaip bėgimas atsirado Jūsų gyvenime ir kuo įtraukė?

– Kaip ir daugelis berniukų ieškojau savo sporto šakos. Buvau trumpam net pradėjęs lankyti ieties metimo treniruotes. Galiausiai perėjau į krepšinį. Į treniruotę važiuodavau kasdien 25 km ir tiek pat atgal, žaidžiau aukščiausiame savo amžiaus lygyje Lietuvoje. Nepaisant to, krepšinyje lyderiai buvo kiti žmonės. Tai matydamas Vilkyčių pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas B. Mulskis patarė krepšinio treniruotes iškeisti į bėgimo. Leidausi įkalbamas. Penkiolikmetis jau po dviejų savaičių laimėjau sidabro medalį Šilutės rajono suaugusiųjų pirmenybėse. To pasiekti nepavyko kelerius metus žaidžiant krepšinį. Tai mane ir „užkabino“.

– Turbūt nubėgtų kilometrų jau nesuskaičiuotumėte?

– Jei bandyčiau skaičiuoti savo nubėgtus kilometrus, tik veltui eikvočiau laiką. Nesigiriu, bet galiu pasakyti, kad Žemės rutulį esu apibėgęs bent porą kartų. Bėgu visada ir visur. Kartais save pagaunu, kad eidamas net nusipirkti duonos bėgu. Būdavo, kad ruošdamasis Pasaulio čempionatui per savaitę nubėgdavau 210 km.

– Kurie ir kodėl bėgimo maratonai įsiminė labiausiai? Koks Jūsų asmeninis rekordas?

– Įsimintiniausios mano varžybos turbūt 2016 m. Pasaulio 100 km čempionatas Ispanijoje, kur aplenkiau nemažai Pasaulio ir Europos čempionato nugalėtojų bei prizininkų ir pasiekiau tarptautinio lygio rezultatą – 7 val. 7 min. 35 sek.

Atmintin įstringa visos varžybos, kuriose pavyksta pasiekti naujus asmeninius rezultatus. 2010-aisiais pirmą kartą nubėgau 100 km ir tapau Lietuvos čempionu. 2011-aisiais pirmąkart pavyko laimėti Baltijos šalių taurę, 2015-aisiais pirmą kartą pavyko Vilniaus tarptautiniame maratone iškovoti prizinę vietą, o 2016-aisiais Kaune pirmą kartą 42 km nubėgau per 2 valandas 32 minutes ir tapau Lietuvos vicečempionu. Esu dalyvavęs daugiau nei 15 maratonų.

Pergalėn – patriotiški jausmai

– Įveikti šimtus kilometrų reikalauja tiek fizinio, tiek psichologinio pasiruošimo? Kur slypi daugkartinio pasaulio bei Europos čempionatų dalyvio sėkmės paslaptis?

– Bėgime esu beprotiškai užsispyręs žmogaus. Jei kitose gyvenimo srityse galiu sau nuolaidžiauti, tai bėgime kęsiu skausmą, sirgsiu sunkiausiomis ligomis, bet sukandęs dantis vis tiek bėgsiu.

– Kas Jus motyvuoja ir įkvepia kaskart siekti dar geresnių rezultatų? Kam visa tai?

– Esu savo srities profesionalas ir darau tai, ką geriausiai moku. Negaliu būti vidutinybė. Pasiekti titulai įpareigoja nenuleisti kartelės, o vis labiau ją kelti ir tobulėti.

Be to, mane verčia tobulėti ir meilė Lietuvai. Esu patriotas iki „kaulų smegenų”.

– Ką Jums reiškia atstovauti Lietuvai?

– Man nėra didesnės garbės kaip atstovauti savo šaliai ir bėgant Pasaulio čempionate pasipuošti marškinėliais „Lietuva“. Esu be galo laimingas, kad galiu savo šaliai atstovauti ne tik bėgdamas, bet ir kasdien atlikdamas savo tiesioginį darbą.

– Prieš tapdamas profesionaliu bėgiku studijavote kunigų seminarijoje?

– Jau mokydamasis Telšių kunigų seminarijoje aktyviai bėgiojau ir nubėgdavau apie 150–180 km per savaitę. Aistros bėgimui neužgesino net griežta seminarijos regula (dienotvarkė). Buvau atkaklus ir vadovybės išprašiau leidimo kasdien 2 valandom išbėgti į šalia esantį miesto centrinį stadioną, kur nubėgdavau vidutiniškai 25–30 km. Galiausiai meilė sportui privedė prie vidinio konflikto ir nusprendžiau palikti šią aukštąją mokyklą po 6,5 metų.

Maldas pakeitė treniruotės

– Ar buvo sunku apsispręsti palikti seminariją? Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?

– Be proto sunku. Tai buvo mano gražiausi jaunystės metai, mano idealizmas ir kitų žmonių lūkesčiai. Dažnai mintimis į seminariją sugrįžtu ir dabar. Bet tai nebuvo vienos ar dviejų savaičių apsisprendimas. Kasdieninis labai gilus svarstymas truko apie pusantrų metų. Gyvenimas dabar yra pasikeitęs labai ženkliai. Kasdienines kelių valandų maldas pakeitė kelių valandų treniruotės. Dabar galiu gyventi nemeluodamas nei sau, nei kitiems. Esu toks, koks iš tikrųjų esu, o tai ir yra didžiausias gyvenimo gėris.

– Galbūt ir dabar dalyvaujate krikščioniškoje veikloje?

– Prisipažinsiu, dabar esu šiek tiek atitrūkęs nuo religinės praktikos. Tačiau savo sportinėje veikloje ne tik pats remiuosi Dievo apvaizda, bet bandau ją skleisti ir kitiems.