Kalėdų maratonas, arba Kaip jos viską spėja?

Tam, kad gyvenimas riedėtų sklandžiai lyg automobilis, žmogus privalo gerai subalansuoti visus keturis jo ratus: šeimą, darbą, asmeninį tobulėjimą ir visuomeninę veiklą. Tačiau šiame beprotišką pagreitį įgavusiame laikmetyje pasiekti tokį balansą ne taip jau paprasta. Ypač - moterims. Dirbančioms, auginančioms vaikus, prižiūrinčioms senstančius tėvus, tvarkančioms namus, kepančioms ir verdančioms, mezgančioms ir dar užsiimančioms labdara... Maža to - jos dar sugeba skaityti knygas, aplankyti spektaklius, sekti madą ir atrodyti jaunatviškai.

Prieškalėdiniu laikotarpiu tempas pagreitėja du kartus. Juk reikia pasirūpinti kalėdinėmis dovanomis partneriams, draugams, šeimai ir giminei, dalyvauti vaikų eglutėse (prieš tai - pasiūti karnavalinius kostiumus), išvalyti ir papuošti namus, supirkti produktus, apmąstyti, ką padėsi ant Kūčių stalo... ir taip toliau.

Kaip jos viską spėja?

"Misija įmanoma", - sako "Vakarų ekspreso" kalbintos veiklios moterys.

"Svarbiausia - spėti į lėktuvą"

Rima Mickienė, Lietuvos aukštosios Jūreivystės mokyklos Uosto ekonomikos ir vadybos katedros vedėja. Dukra Karolina studijuoja teisę Vilniaus universitete.

Visais laikais moteris buvo ir žmona, ir draugė, ir bendražygė, ir tam tikra prasme geiša. Šiais laikais, įsigalėjus moterų emancipacijai, suvaldyti šį procesą - profesinį, asmeninį ir šeimos - yra gerokai paprasčiau nei anksčiau.

Esu darbomanė. Aštuntą jau darbe, o namo grįžtu apie dešimtą vakaro. Skaitau paskaitas, dirbu administracinį darbą, bendrauju su studentais, kuriu naujas studijų programas, vykdau projektinius darbus. Esu Jūreivystės mokyklos sargų siaubas, nes jie privalo kantriai laukti tol, kol aš susiruošiu eiti namo. O tada palydi plačia šypsena.

Esu nerimastinga, kartais išsiblaškiusi, tad visada paprašau, kad mano kirpėja ar stilistas primintų, kurią dieną ir valandą turiu apsilankyti. Kaip aš viską spėju? Nespėju!Draugai pasišaipo iš mano savybės visur vėluoti, tačiau į lėktuvą spėju visada. Tai svarbiausia.

Na, o tomis akimirkomis, kai emocijos spaudžia gerklę, o atsakomybės ir įsipareigojimų našta darosi nepakeliama, vis tiek nepasiduodu. Nesėdžiu kampe ir nelinguoju: "Oi, kaip man sunku". Leidžiu emocijoms pasiausti, o paskui imuosi darbo. Susiplanuoju ir imu vieną po kito vykdyti. Tai pagydo.

Buvau ištekėjusi už jūrininko, tad po skyrybų didelių pokyčių nepajaučiau. Viena butus pirkau, remontus dariausi, dukrytę į darželį, mokyklą vedžiau, pirkinius namo tempiau... Žinojimas, kad niekas kitas už mane nepadarys, ir yra tas variklis, kuris veda pirmyn, ta kelrodė žvaigždė, kuri pašviesdama mane išveda iš visų aklaviečių.

Dukrai išvažiavus studijuoti, tiesioginių rūpesčių tarsi ir sumažėjo, tačiau netiesioginių - dukart daugiau. Nerimauju, ką ji veikia, ar pavalgiusi, ar lanko paskaitas, ar jai viskas gerai, ar nešalta...

"Tempas mane "veža"

Goda Klovienė, parduotuvės direktorė, dviejų vaikų mama.

Sunku viską suderinti, bet jei moki mylėti ne tik savo vaikus, darbą, bet ir save, - balansas įmanomas.

Paulo'as Coelho'as yra pasakęs: "Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą". Vienas iš mano gyvenimo tikslų ir yra gyventi visavertį gyvenimą. Lengvai ir gražiai. Noriu džiaugtis vaikų pasiekimais, būti gera žmona, noriu keliauti, išreikšti save, na, ir pasilepinti tik moterims suprantamais malonumais. Mano gyvenime visa tai ir vyksta. Tobulybės niekada nepasieksi, tačiau išmokau laviruoti: jei matau, kad vaikams nebelieka laiko, stengiuosi nedelsdama tai kompensuoti.

Esu iš tų moterų, kurios moka planuoti ir atsirinkti. Mano namuose tvarka, vaikai "sutampyti", o man užtenka laiko ir pas dizainerę, ir pas kirpėją apsilankyti.

Auginu du sūnus, devynerių ir šešerių metų. Džiaugiuosi, kad turiu gerą vyrą, kuris suteikia man galimybę pačiai rinktis: dirbti ar ne, dirbti mažiau ar daugiau. Anksčiau net šešerius metus netausojau savęs: dirbau ir šokių mokytoja, ir parduotuvės direktore vienu metu. Kurį laiką man tai patiko, tačiau kartais širdis perpus plyšdavo, kai reikėdavo namie palikti savo sergantį vaiką ir eiti "šokdinti" kitus vaikus.

Mano mama itin daug dirbdavo, todėl kartą sau buvau pasakiusi, kad aš taip negyvensiu. Ir vieną dieną atsisakiau mėgstamo šokių mokytojos darbo. Nes supratau, kad tiek daug dirbti nenoriu. Ir turbūt nėra būtina. Kartą ėmiau ir susitvarkiau savo gyvenimą taip, kaip noriu. Dabar dirbu pusę dienos. Kitą pusę "dirbu" mama, užsiimu kitais man svarbiais ar maloniais darbais: sportuoju, mokausi anglų kalbos, mėgstu puoštis.

Aš nesu karjeristė. Didžiausia vertybė man yra ne šiaip šeima, bet laiminga šeima. Manau, kad tiek vyrui, tiek vaikams mano dėmesys yra svarbiausias dalykas. O man yra svarbu, kad trys mano vyrai jaustųsi puikiai.

Šventiniu laikotarpiu tempas mane "veža". Esu Kalėdų maniakė. Jau gruodžio pradžioje sugalvoju, kaip puošiu namus. Šių metų mano idee fixe yra eglutę puošti savo iškeptais sausainiais ir saldainiais, tam, kad šventiniai elfai galėtų smagiai vagiliauti.

Man labai patinka dovanoti, todėl jau iš anksto suplanuoju ir nuperku artimiausiems žmonėms dovanas. Stengiuosi visus metus fiksuoti man brangių žmonių svajones, kurias išpildau per Kalėdas. Man patinka pakuoti dovanas, kurti naujametines kaukes, rašyti sveikinimo laiškus tolimesniems giminaičiams, nes Kalėdos yra metų kulminacija...

"Kai šeimoje darna, balanso atkurti nereikia"

Vitalija Butautienė, restorano savininkė, turi mažametį sūnų.

Verslą kurti su vyru pradėjome gana anksti, tad persipynę šeima ir darbas man įprastas dalykas. Nesu verkusi dėl darbo ir pritariu tiems, kurie sako, kad nėra neišsprendžiamų problemų. Mes turime tokį gyvenimą, kokį susikuriame. Randu laiko ir sau, ir artimiesiems, draugams ir neįsivaizduoju savęs, gyvenančios vien tik sau.

Anksti netekau tėvų, teko pačiai ir gana sunkiai ieškoti savo kelio. Laimė, tame kelyje buvo mano žmogus - Kęstas. Pradėję kurti šeimos verslą vienas kitam buvome ramsčiu. Vyras mane palaiko, kartais pristabdo, kartais paskatina. Žiūrime viena kryptimi.

Sūnui Matui greitai bus šešeri. Be abejo, visada norisi daugiau dėmesio skirti šeimai. Vis atrodo, kad per mažai būni kartu. Bet kai šeimoje darna, jokių balansų atkurti nereikia. Pakanka ar vyno gurkšnio, ar vėjo gūsio, ar padrąsinančio žvilgsnio. Per šventes darbo iš tiesų daugiau, jis reikalauja daugiau laiko, bet iš esmės niekas nepasikeičia.

"Mes neturime laiko prastiems koncertams"

Jurga Lago, juvelyrikos dizainerė, dviejų vaikų mama.

Kaip ir visos moterys, stengiuosi sustyguoti savo gyvenimą, kad darbų sūkuryje būtų įdomu, kad neprislėgtų rutina, kad užtektų laiko mylėti savo vaikus ir save.

Bandau gyventi taip, kad gyvenimas bėgtų prasmingai ir kad atsigręžus nereikėtų prisipažinti: "Ech.. to ar ano nepadariau..." O blogiausia - "Neišdrįsau pabandyti."

Ne, nesu ideali moteris ir, be to, nemėgstu idealių žmonių. Man jie nuobodūs ir dvelkia melu. Netikiu, kad viską galima padaryti ir suderinti tobulai. Svarbu patikti sau ir nenusižengti savo principams, o visiems absoliučiai neįtiksi. Kai tai supratau, gyventi tapo lengviau.

Turiu du sūnus, kurie yra mano gyvenimo ašis. Vyresnysis jau paaugliukas, jam 12 metų. Turiu prisipažinti, kad niekada nesu sėdėjusi prie jo pamokų. Niekada nieko netikrinau - nei namų darbų, nei išmoktų eilėraščių. Vaikas savo pasaulėlyje sukasi pats. Daug kalbamės, stengiuosi jį kartu visur vestis, išklausyti. Mažajam šešeri, jis linksmas ir ramus vaikas.

Manau, kad vaikai turi ne tik pasitikėti savo tėvais, bet ir išmokti turėti savo nuomonę, vertinti kitokį požiūrį. Todėl stengiuosi nepaskęsti smulkmenose, o pamatyti tai, kas svarbiausia.

Mes neturime laiko prastiems koncertams, spektakliams. Tačiau tam, kad pamatytume gerą~atlikėją, kartais galime sau leisti nuvykti ir į užsienį. Visada aptariame su vaikais filmus, perskaitytas knygas.

Darbą myliu nelyginant trečią vaiką. Jis labai intensyvus, reikia nuolat keliauti, lankytis parodose. Šiame versle turi žūtbūt išlikti originalus, todėl neužtenka ramiai sėdėti studijoje ar pavartyti žurnaliukus.

Kasmet pristatau po naują kolekciją. Galiu pasidžiaugti, jog visai neseniai mano kurta žydrųjų topazų koljė atiteko poniai Hillary Clinton, o sąsagos - Rusijos užsienio reikalų ministrui p. S. Lavrovui. Skamba gal ir išdidžiai, tačiau tam, kad gerai atlikčiau šiuos užsakymus, teko išstudijuoti labai daug medžiagos apie šiuos žmones, sukurti daugybę eskizų.

Jau beveik 7 metai dirbu Ispanijoje, beveik metai - Niujorke. Gyvenu ant lagamino. Mano laisvalaikis? Mėgstu sportuoti. Dažnai vakarais su vyru ar draugais žiūrime gerus filmus.

Žinoma, būna akimirkų, kai pagalvoju, kad nebegaliu visko suderinti. Tačiau tai tik akimirkos. Kartais gyvenimas komplikuojasi, bet kitaip juk ir nebūna! Svarbu į viską žiūrėti pozityviai, nes kitaip viskas gali tapti našta.

Mano vyras - menininkas, jis daug keliauja, sutinka daugybę žmonių, gražių moterų, todėl negaliu apsileisti, tapti neįdomia irzlia bambekle. Tai yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir bijoti pasenti ir pulti desperatiškai jaunintis.

Juvelyrai prieš Kalėdas labai daug dirba, tačiau Kalėdos pirmiausiai yra šventė. Save apsunkinti galima bet kuo: buitimi, valgių ruošimu, dovanų maratonu. Jei apkartinai sau šventes, vadinasi, pati to norėjai.