Kaip dešrininkas ir jūrų pėstininkas tapo pasaulio kino legenda

Įdomiausia, kad neįtikimiausi faktai, kuriais sunku patikėti, iš tiesų yra neišgalvoti. Jo biografija galėtų tapti veiksmo filmo arba detektyvo siužetu...

Kaip sakoma, visos problemos - iš vaikystės. Kalbant apie Aleną Deloną, šis teiginys yra gryna tiesa. Alenas Fabienas Morisas Marselis Delonas gimė normalioje šeimoje, bet jį augino žindyvė madam Nero - kai jam buvo 3 metai, tėvai išsiskyrė ir susirado naujus gyvenimo draugus, bet nė vienas iš jų nerado laiko vaikui.

Madam Nero vyras dirbo kalėjimo prižiūrėtoju, ir tiesiai priešais jų namą buvo kalėjimo kiemas. Berniukas dažnai matydavo ten vykstančias dramatiškas scenas. Jis visam gyvenimui įsiminė, kaip kartą vienas nuteistasis buvo jėga tempiamas į egzekucijos vietą.

Nuo tada tvarkos saugotojai jam keldavo pasibjaurėjimą. Alenas grįžo pas motiną tik žindyvei mirus, o tai jam buvo didžiulė netektis. Po daugelio metų jis save vaikystėje lygino su spyglius pastačiusiu ežiu ir prisimindavo psichologo K.Goldšteino žodžius „Sunkus vaikas - tai labai nelaimingas vaikas".

Mokykloje jis buvo toks agresyvus ir nevaldomas, kad vos po kelių mėnesių jį pašalindavo iš visų mokymo įstaigų. Kartą jis buvo grąžintas į šeimą su charakteristika „pavojingas visuomenei".

13 metų Alenas pirmą kartą atsidūrė policijos nuovadoje: motina nesusidorojo su visomis jo paauglystės problemomis ir išsiuntė jį pas tėvą, o tas, neilgai galvojęs, atidavė jį į internatą prie vienuolyno.

Aišku, Alenas su bičiuliu iš ten pabėgo. Policija juos sugavo uoste, kur jie bandė įsigauti į laivą, plaukiantį į Ameriką. Vėliau A.Delonas prisipažino: „Ir tėvas, ir mama turėjo naujas šeimas.

Gimė kiti vaikai, atsirado suvestinių brolių ir seserų. Visada norėjosi, kad su tavimi būtų elgiamasi, kaip su jais. Bet taip nebuvo. Geriau visai neturėti šeimos, negu blaškytis tarp dviejų."

Pirmoji būsimosios pasaulio kino legendos profesija - dešrininkas. Ėmęsis jį auklėti patėvis, mėsos krautuvėlės savininkas, Aleną nusiuntė mokytis į mėsos perdirbimo pramonės darbuotojų sąjungą.

Vėliau A.Delonas sakė: „Skerdykloje man teko išmokti nebijoti kraujo ir kančių. Tai užgrūdina, bet kartu ir sukietina širdį. Antrojoje profesijoje, aktorystėje, stengiausi būti kietas, kitaip visą gyvenimą būčiau likęs beveidis ekrano gražuolėlis". Alenas dirbo dešrininku keliose parduotuvėse, bet iš visų buvo išvytas.

Tada patėvis nusprendė, kad vienintelis būdas sutramdyti posūnį - atiduoti jį į kariuomenę.

Užsirašęs tarnauti ginkluotosiose pajėgose, A.Delonas išvyko į Indokiniją, kur tais laikais kariavo Prancūzija. Jis 2 metus praleido Saigone, jūros pėstininku korpuse. Vėliau jis sakė, kad būtent ten galutinai nustojo būti vaikas ir kad karas sunaikino visas jo iliuzijas ir viltis.

Vis dėlto, Aleno manymu, armija jį išmokė ir daugybės naudingų dalykų - „drausmės, subordinacijos ir mokėjimo laiku užsičiaupti, kai kalba labiau patyręs draugas".

Tačiau net ten A.Delonas įsigudrindavo įsivelti į nemalonumus, už drausmės pažeidimus jo laipsnis buvo triskart pažemintas ir paskui vėl paaukštintas. Savo 20-ąjį gimtadienį jis sutiko areštinėje, kurioje atsidūrė už tai, kad norėdamas nuvažiuoti pas draugę pasivogė kariuomenės mašiną ir įsirėžė į medį.

Demobilizuotas A.Delonas įsidarbino kavinės padavėju. Draugų patarimu jis nusifotografavo ir nuotraukas išsiuntinėjo kino prodiuseriams. Dauguma iš jų atsakė neigiamai, atsakymą grįsdami formuluote „per gražus" - jų manymu, kinui jo išvaizda netiko.

Tačiau kartą į jo kavinę užėjo aktorius Žanas Klodas Briali (Jean Claude Brialy) ir rekomendavo jam nuvykti į Kanų kino festivalį. Ten A.Delonas atkreipė amerikiečio impresarijaus Hario Vilsono (Harry Wilson) dėmesį: šis pakvietė jį dalyvauti kino bandymuose ir pasiūlė jam sutartį Holivude.

Bet čia jam buvo pasiūlytas vaidmuo prancūzų filme „Kai įsikiša moteris", ir A.Delonas liko Prancūzijoje. Netrukus jis jau nebegalėjo atsiginti naujų pasiūlymų. 7-ame dešimtmetyje jis nusifilmavo ir keliuose Holivudo filmuose, bet didelės sėkmės jie nesulaukė.

Išsilavinimo trūkumas nesutrukdė A.Delonui tapti vienu paklausiausių ir populiariausių prancūzų aktorių. Jis suvaidino apie 100 vaidmenų kine ir pelnė pasaulinę šlovę. Jo kūrybinė biografija trunka jau per 60 metų.

Dar savo kino karjeros pradžioje A.Delonas surado savo amplua - „žmogus su dvigubu dugnu", „puolęs angelas". Daugelis jo pažįstamų tvirtino, kad įvaizdis ekrane nebuvo pernelyg toli nuo tikrovės.

Aktorius ne kartą yra patekęs į teisėsaugos akiratį, o viena garsi byla ilgam sugadino jo reputaciją. 1968 m. rudenį sąvartyne buvo rastas Stefano Markovičiaus, Aleno Delono asmens sargybinio ir dublerio, kūnas. Tiriant šį nusikaltimą, vienu iš pagrindinių įtariamųjų tapo pats aktorius.

Viename laiške S.Markovičius prieš mirtį įspėjo brolį: jei jam kas nors nutiks, kaltas bus A.Delonas. Pagal vieną versiją asmens sargybinis buvo užmezgęs romaną su aktoriaus žmona Natali. Tačiau tuo metu Alenas ketino su ja skirtis ir vargu ar jį galėjo apakinti pavydas.

Aktorius keletą kartų buvo apklaustas, bet paskui viršų paėmė politinė versija: neva S.Markovičius tapo aukšto rango politikų intrigų auka.

Nors A.Delono kaltė nebuvo įrodyta, dėmė jo reputacijoje išliko ilgus metus. Ne kartą buvo kalbama, kad aktoriui kenkia „abejotinos pažintys" - tarp jo draugų buvo banditų ir mafiozų, todėl ir jis pats neretai buvo įtarinėjamas užsiimantis „nešvariais darbeliais".

Jis ne kartą buvo kviečiamas į teismą duoti parodymų, bet tik kaip liudytojas. Nė vienas kaltinimas jam nepasitvirtino.

Jo gyvenime buvo daugybė moterų, bet pastaraisiais metais A.Delonas gyvena vienas, jam draugiją palaiko tik 8 šunys. Be to, aktorius yra Gyvūnų globos draugijos narys, išlaiko penkias benamių šunų ir kačių prieglaudas.

Jis yra įsitikinęs, kad tik iš augintinių sulaukia tokios meilės, kokios nepajėgia duoti daugelis žmonių: „Manote, mano šunys žino, kad aš - Alenas Delonas? Jiems tas pats. Jie mane myli, nepaisydami to, kas aš ir ką veikiu. Tai nesąlygiška meilė, meilė be svarstymų, visiška ir tikra meilė!"

Respublika.lt