Kai Virgilijus Noreika nebevirsta Alfredu

Maestro ir kitais metais laukia mažesni pasirodymai, pedagoginis darbas, o štai gruodžio 31-osios vakarą į Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamą „Šikšnosparnio“ premjerą susirinkusi publika matys ir girdės V.Noreiką.

- Tikra staigmena publikai, o gal tai antis?

- Taip, iš tiesų dalyvausiu „Šikšnosparnyje“. Režisierius Gediminas Šeduikis sumanė staigmeną: scenoje, kurioje vyks kunigaikščio Orlovo rūmų pokylis, aš būsiu tarp svečių... ir dainuosiu vieną kūrinį.

- O ką dainuosite?

- Nesakysiu... Tebūnie tai staigmena žiūrovams. (Juokiasi.) Bet tai bus kūrinys, kurį labai mėgsta publika ir paprastai sukelia ovacijas.

- Prisiminkime neseną tradiciją, kai sutinkant Naujuosius metus gruodžio 31 dieną Lietuvos operos ir baleto teatre vykdavo Džuzepės Verdžio operos „Traviata“ spektaklis. Jūs tuomet scenoje būdavote nepamainomas Alfredo partijos atlikėjas. Ar pamenate, kiek sykių esate dainavęs šioje operoje? Ar negaila, kad toji „Traviatos“ tradicija jau keleri metai yra išnykusi?

- Žinote, ko gero, esu dainavęs apie 200 kartų (nuo 1969 metų), o per pačius naujuosius - gal dvidešimt, o gal ir daugiau... Dabar, kaip žinote, aš jau daug metų teatre nedirbu, dainuodavo ir dainuoja kiti Alfredai, o pastaruoju metu „Traviata“ tą vakarą ir nebeina.

- Kodėl?

- Manau todėl, kad publika yra pasikeitusi. Juk anoji „Traviata“ buvo reikšminga po karo išaugusiai publikai, kuri suvokė, kodėl Naujųjų metų išvakarėse rodomas toks liūdnas spektaklis su tokia tragiška meilės istorija. Laikai keičiasi. Antra vertus, daugelyje pasaulio operos ir muzikinių teatrų rodomi linksmi spektakliai, daugiausia Johano Štrauso operetės „Šikšnosparnis“, „Čigonų baronas“ ar kokia kita komiška istorija.

- Dainuodamas atiduodate dalį savo širdies šilumos, o publika karštais aplodismentais jums atsilygina tuo pačiu. Kada geriau jaučiatės - atiduodamas ar priimdamas?

- Niekada apie tai negalvojau, nes artisto gyvenime tie jausmai yra vienas nuo kito neatskiriami. Man, ko gero, svarbiau yra visą energiją, šilumą, kurią turiu, atiduoti, o svarbiausia - balsą atiduoti. Po koncertų, kuriuose atlieku paprastai po 15-17 kūrinių, būnu pavargęs, bet per naktį atsigaunu. O kaipgi kitaip... Juk dainininko ir kito scenos žmogaus gyvenimas ir yra toks, kad save daliji kitiems. Žinoma, didelę dalį širdies šilumos atiduodu ir savo žmonai, kuri yra pati svarbiausia mano mūza ir įkvėpėja. (Maestro pažvelgia į greta sėdinčią ir besišypsančią buvusią baleriną Loretą Bartusevičiūtę, kurią jis meiliai vadina Loretuku, - aut. past.) Štai ir šiandien, kai mes kalbamės, ji papuošė eglutės šaką, pasirūpino kalėdinėmis žvakutėmis. Ką aš be jos daryčiau? (Šypsosi.)

- Ar smagiau dainuoti, kai žmona sėdi salėje?

- Žinote, teisybę pasakius, ne visada ją savo akimis randu salėje. Aišku, kai pamatau jos akis, žinoma, pasidaro smagu. Ji manęs po koncerto nebara. Gal net per daug komplimentų pasako. (Šypsosi.)

- Iš tiesų jūsų balsas skamba puikiai. Salėje sėdinti publika net pasišnabžda: „Ar ne fonograma lydi maestro dainavimą“.

- Fonogramos nenaudoju, o štai be mikrofonų tose didžiulėse salėse nė iš vietos. Mažesnėse, kamerinėse erdvėse mano balsas dažnai skamba gyvai, o tai publika labai vertina, nes be mikrofono dainuojantį solistą šiandien išgirsti yra retenybė.

- O koks Naujųjų metų sutikimas jums buvo įspūdingiausias?

- Tai nutiko kaip tik pasitinkant šiuos 2012 metus. Po koncerto su simfoniniu orkestru Kaune gruodžio 31 dieną skubėjome su žmona į savo sodybą, kur mūsų jau laukė draugai. Kai laikrodis išmušė 12 valandą, mums iki mūsų kaimo buvo likę gal kokie 20 km. Tad sustojome prie Daugų, pasibučiavome, palinkėjome vienas kitam laimingų Naujųjų metų ir važiavome toliau. Mūsų laukė maloni kompanija, o kitą dieną priėmėme kaimynus savo sodyboje.

- Kokią mieliausią širdžiai dovaną esate gavęs iš Kalėdų Senelio?

- Dovanos - reliatyvi sąvoka... Vienu metu jos buvo vienokios, kitu - kitokios. Pačios mieliausios dovanos, žinoma, buvo vaikystėje. Aš buvau karo vaikas. Jeigu gaudavau maišelį saldainių, būdavo didžiausias džiaugsmas, o jeigu dar ten įmesdavo mandariną, tai apskritai buvo stebuklas. Per šventes sumuštinis su taukais ir spirgučiais, apibarstytas druskyte, buvo didelis gardėsis. Dabar vaikams reikia dovanoti mobiliuosius telefonus, o jie dar pažiūrės, kokios šie firmos, ir gal surauks nosį.

- Sūnui Virgilijui ir, žinoma, žmonai tikriausiai dovanojate šiuolaikines dovanas?

- Paklauskite ne manęs, o Kalėdų Senelio, ką jis jiems atnešė. (Kvatoja.) Svarbiausia mums per Kūčias buvo susėsti visiems prie stalo ir pabūti kartu. Smagu, kad sūnus atsivedė ir sužadėtinę. O Naujuosius jau švęsime atskirai. Jaunimas - sau, o mes taures šampano kelsime su keliais artimiausiais draugais.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, kurie jus iš tiesų labai myli ir laukia atvykstant su koncertais 2013 metais?

- Palinkėčiau to, ko ir pats labiausiai norėčiau... Taigi, pirmiausia trokštu, kad žmonės (bent jau dauguma) dirbtų tokį darbą, kurį jiems malonu dirbti; o pats svarbiausias palinkėjimas - laimė šeimoje, nes, mano supratimu, tai žmogui yra pagrindas po kojų, kuris lemia jo karjeros ir kitų darbų sėkmę. Tad noriu priminti, kad toji šeimos laimė iš nieko neatsiranda. Šeimą reikia saugoti, tausoti, mylimą žmogų globoti. Žinoma, ne visiems pavyksta surasti tokį žmogų, su kuriuo esi laimingas daugelį metų, bet aš likimui esu dėkingas už tai, kad esu su Loretuku, kad ji mudviem padovanojo sūnų, kuriam štai jau bus 29 metai. Meilė, kuri atsieta nuo nuolatinio galvojimo apie tau brangų žmogų, nuo rūpesčio, kad jam būtų gera su tavimi, nėra meilė. Mes su žmona labai gerai sutariame, nes abu esame namisėdos. Mums svarbiausia - jaukus namų židinys ar čia, Vilniuje, ar mūsų sodyboje, kurioje būname labai dažnai.

- O ko stinga mūsų šalies kultūriniame gyvenime, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodytų turtingas?

- Jeigu apsiribotume mano specialybės, t.y. muzikų, dainininkų, nūdienos gyvenimu, tai mane džiugina tai, kad nuo seno buvome ir esame daininga tauta. Reikia tik džiaugtis, kad tobulėja ir technika, gerėja ir gražėja salės, ne tik puikios scenos, bet ir tvarkingi užkulisiai, kas yra svarbu atlikėjams. Jeigu kalbėtume apie kitą dvasinį peną - knygas, tai jų taip pat pasirinkimas didžiulis, tik jos gal per brangios ir ne visiems prieinamos. Dar džiaugiuosi, kad bibliotekos darosi savotiškais nedideliais kultūros centrais. Poslinkiai gana gražūs. O mano svajonė ir viltis - kad būtų finansiškai paremta Lietuvos teatro ir muzikos akademijos naujų rūmų statyba, jie turėtų tapti muzikinės kultūros centru netoli Sereikiškių parko. Nes dabar sąlygos, kuriomis tenka dirbti su studentais, yra tragiškos. Galite įsivaizduoti, kai užsiėmimo metu ant vienos muzikantės vos nenukrito nuo lubų atskilęs didžiulis luitas. Tai didžiausia gėda, kai mūsų dainininkai, kurie dirba pasaulio scenose ir propaguoja Lietuvą visame pasaulyje, nori užsukti į savo konservatoriją ir pamato tokį liūdną vaizdą. Tad labai trokštu, kad būtų tokių realių pasikeitimų.