Ką atnešė Žiurkės metai rašytojui V. Čepui ir maestro G. Rinkevičiui?

O dabar, Naujiesiems metams  prasidėjus, pasidomėjome, kokie praėję metai buvo jiems ir Lietuvai, ar išsipildė lūkesčiai? Ir kaip sekėsi įveikti koronaviruso pandemijos, apie kurią metų pradžioje net negalvojome, iššūkius?

Rašytojas Vytautas Čepas: Kvailių atsirado daugiau

„Kai perkopi 70 metų slenkstį, tai ir tie lūkesčiai jau ne tokie, kaip dvidešimtmečio. Kalnų nuversti neketinau, tai ir nenuverčiau. Naujų draugų neįsigijau, bet ir senų nepraradau - tai svarbiausia", - metų akcentus dėliojo rašytojas, psichologas Vytautas Čepas.

O paklaustas, ar išsipildė metų pradžioje išreikštas labai konkretus noras išsigydyti Achilo sausgyslę ir nebešlubuoti, juokėsi: „Ta sausgyslė kažkaip savaime išgijo. Ruošiausi ruošiausi pas gydytojus, paskui, žiūriu, kad jau ir nebeskauda, vaikštau normaliai. Pati motulė gamta išgydė."

Pasak rašytojo, šie metai padovanojo tai, ko gyvenime nebuvo patyręs: „Pirmąkart gyvenime patekau į teismą už parašytą romaną „Siena". Padavė vienas romane paminėtas, toli gražu ne pagrindinis, žmogus, esą aš paviešinau privačią informaciją apie jo gyvenimą.

Tad dabar teisiuosi, važinėju į Vilnių, gal jau kokius 6 kartus iš Klaipėdos buvau nuvažiavęs. Dabar suprantu, kodėl mūsų teismai taip apkrauti darbu - ten iš degtuko priskaldo net ne vežimą malkų, o visą treilerį."

Pandemija, sako rašytojas, pakeitė ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. „Tokiu laiku gyvendavau Klaipėdoje, nes mieste patogiau gyventi rudenį ir žiemą, bet dabar dėl karantino pasilikau kaime. Čia ramiau, žmonių beveik nėra, kartais ir 2-3 dienas nė vieno nematau, kiemas didelis - 30 arų, ir pasivaikščioti toliau, pavyzdžiui, prie upės, gali nueiti, - pasakojo V.Čepas.

Paklaustas, ar išsipildė metų pradžioje jo išsakytas palinkėjimas, kad lietuviai pradėtų skirti demokratiją nuo savęs kvailinimo, V.Čepas atsakė: „Jis taip ir liko tik palinkėjimu. Netgi atvirkščiai - kvailių atsirado daugiau. Žmonės pradėjo neigti elementarius dalykus, pavyzdžiui, skiepus.

Pradėjo tikėti kažkokiomis pasakomis, paskalomis, pasidarė labai dirglūs, ir, kas man baisiausia - prarado humoro jausmą. Ne visi, žinoma, bet juoko sumažėjo. Visi pradėjo labai rimtai žiūrėti į gyvenimą. Žiūriu aš į tokius ir galvoju: negi 2 kartus gyvensite, vieną gyvenimą taip niūriai, piktai, irzliai, o paskui, jau antrą kartą, - linksmai, pakikendami.

Mane stebina žmones užvaldanti minios, kurioje žmogus praranda savąjį „aš", psichologija. Stebina, kad daugeliui patinka būti minioje. Tai rodo savotišką nevisavertiškumą, nepasitikėjimą savimi, nes kai žmogus pasislepia minioje, jo nėra kaip asmenybės.

O būti asmenybe, atlaikyti smūgius, trukdyti neteisybei, nebijoti pasijuokti iš kvailių, jau sunkiau. Šia prasme mes progreso nepadarėme."

Dirigentas Gintaras Rinkevičius: Mano laimė yra šeimos laimė

2020-ieji Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovui Gintarui Rinkevičiui, kaip jis pats sako, prasidėjo puikiai ir įdomiai. Vasario 20 dieną įspūdingai atšventė savo 60-mečio jubiliejų, ta proga su orkestru klausytojams padovanojęs koncertą - didingą austrų kompozitoriaus Arnoldo Šionbergo (Arnold Schoenberg) kūrinį „Gurre-Lieder".

„Tai buvo vienas iš mano išsvajotų kūrinių, jį atliekant dalyvavo 3 chorai, labai didelis simfoninis orkestras. Aišku, jau žinojome, kad yra tas virusas, tik negalvojome, kad jis ir pas mus ateis. Kovo mėnesį buvau gastrolėse Varšuvoje, dirbau su Varšuvos filharmonijos orkestru.

Įpusėjus repeticijai, atbėgo filharmonijos generalinis direktorius ir labai taip dramatiškai pasakė, jog viskas baigta, visi turime kuo greičiau eiti namo. Gerai, kad man nupirko bilietą į Vilnių, nes tada, prisimenate, iškart uždarė kelius ir oro uostus. Aš dar spėjau sugrįžti", - karantino pradžią prisiminė garsus dirigentas.

Šie metai, pasak Maestro, liūdni ne tik dėl koronaviruso sujaukto gyvenimo visame pasaulyje, bet ir paženklinti asmeninės netekties. „Mirė mano tėtis, tą skausmą tebejaučiu nuo pat lapkričio 21-osios, jo mirties dienos, - sakė G.Rinkevičius. - Mano tėtis numirė ne nuo koronaviruso, bet vis tiek gana staigiai, aš maniau, jog jis gyvens iki 100 metų. Jam buvo 87. Mamos neturiu nuo 2013 metų."

Ne vienas nustemba, jog garsus dirigentas, didelio orkestro įkūrėjas ir vadovas yra ir 7 vaikų tėvas. Keturių vaikų Maestro susilaukė su žmona aktore Donata, dvi dukras - Saulę ir Rūtą - turi iš pirmosios santuokos, o dukra Danielė - iš pirmosios žmonos Donatos santuokos.

Dar metų pradžioje paklaustas apie lūkesčius ir palinkėjimus sau, daugiavaikis tėvas sakė, jog pirmiausia laimės linki savo šeimai, nes kai šeima laiminga, tada ir jis laimingas.

„Šeimos laime tikrai galiu pasidžiaugti. Metukų šį pavasarį sulaukęs sūnus Linas yra nuostabus ir stebuklingas vaikas, ir aš dėl to esu labai laimingas, - pasakojo G.Rinkevičius. - Mūsų šeima padidėjo dar dviem anūkais: Rapoliuką, kuriam dabar keturi mėnesiai, pagimdė Danielė, sūnų pagimdė ir mano vyriausioji dukra Rūta, anūkėliui dabar mėnuo."

Kai rugpjūčio mėnesį buvo švenčiamos mažojo Linuko krikštynos, laimė garsiam dirigentui buvo dviguba, mat susirinko visa jo šeima. Rečiau matoma dukra Saulė atskrido iš Prancūzijos, kurioje ji gyvena ištekėjusi už prancūzo. Iš Klaipėdos atvažiavo dukra Rūta su vyru Sandžiu, buvusiu garsiu Latvijos krepšininku, dabar dirbančiu krepšinio klubo „Neptūnas" trenerių štabe.

Paklaustas, kaip sekasi gyventi koronaviruso apsuptyje, Maestro sakė: „Svarbiausia, kad visas pasaulis jį įveiktų. Optimistiškai turėtume žvelgti į ateitį, nes jau atsirado skiepai."

Parengta pagal Irenos BABKAUSKIENĖS straipsnį Respublika.lt