Justė Zinkevičiūtė: Manyje daug skirtingų moterų

- Lietuviškame seriale „Emilija” suvaidinai būdama 20 metų. Ar tai buvo tavo kaip aktorės karjeros startas?

- Drąsiai galiu sakyti, kad tai buvo startas ir pačios profesijos pasirinkimas. Kai mane pakvietė į serialo atranką, aš dar nesimokiau aktorystės. Tik pradėjus filmuotis seriale supratau, kad noriu gilintis į aktorinį meistriškumą, kad tai yra būtent tai, ko man iš tikrųjų dabar gyvenime reikia. Ir jau praėjus penkeriems metams aš nesigailiu dėl savo apsisprendimo. Aktorystė mane įkvepia gyventi.

- Filme „Valentinas vienas” įkūnijai jauną moterį, nevengiančią vienos nakties nuotykių. Scenos buvo erotinio pobūdžio, to dauguma aktorių vengia. Bet tavęs vaidmuo neišgąsdino?

- Kiekvieną kartą kurdama personažą aš lyg užsidarau nuo tikrosios Justės, tada manyje prasideda kitos moters kelionė sekant jos asmenybės bruožais, gyvenimu, poelgiais. Manyje tarsi dvi moterys, galinčios pakeisti save. Aš moku atsiriboti, dėl to vaidmenis kuriu maksimaliai jiems atsiduodama.

Kinas yra graži apgaulė. Visos tos erotinės scenos manęs netrikdė, nes jos buvo sukurtos kameros ir aktorių meistriškumo pagalba, manau, man nereikia garsiai sakyti, kad tai vyko ne iš tikrųjų (šypsosi). Kai aikštelėje dirba profesionalai, sunku būti negali. Galbūt buvo sunku tik apsisprendžiant, ar kurti tokio pobūdžio filme vaidmenį, ar ne. Kai aš apsisprendžiu teigiamai, aš patikiu filmo idėja ir neriu stačia galva dėl geriausio rezultato. Kitaip būtų kvaila kalbėti apie ėjimą pirmyn.

- Ar teatrą myli taip pat, kaip ir kiną?

- Mano ryšys su teatru labai puikus. Esu sukūrusi vaidmenų Vilniaus mažajame, Nacionaliniame dramos, kituose teatruose. Pirmenybės neteikiu niekam, aš tiesiog mėgaujuosi savo kuriamais ir sukurtais personažais, kitu atveju manęs nebūtų nei teatre, nei prieš televizijos kameras. Jei vieną dieną aktorystė taptų man kančia, aš uždaryčiau duris jai. Nemėgstu meluoti sau.

- Ar turi savo mėgstamiausią, svajonių spektaklį?

- Visada kurdama vaidmenį stengiuosi pristatyti jį vis kitaip. Negalėčiau sau leisti sustabarėti ir kurti panašius vaidmenis. Lankstumas aktoriui yra svarbus. Galbūt dėl to visus savo vaidmenis galėčiau pavadinti svajonių vaidmenimis. Kurdama stengiuosi perprasti kiekvieną personažą: kaip jis eina, ką jis jaučia, valgo, kaip jis kvėpuoja, kas jį jaudina, ką jis mėgsta ir ko negali pakęsti... Kaip jis šypsosi ir kokios jo ydos. Manyje gyvena nemažai skirtingų moterų!

- Vedi laidą „Kinfo”. Kaip sekasi laidos vedėjos amplua?

- Vedėjos amplua mane žavi, tikiuosi, kad vieną dieną būsiu pakankamai užaugusi kaip vedėja ir prodiuseriai man patikės didesnius ir galbūt net kitokio pobūdžio projektus.

- Koks tavo didžiausias iki šiol gyvenime iššūkis?

- Drąsa būti savimi ir eiti savo pasirinktu keliu, kai kiti tuo tarpu tau baksnojo į petį ir sakė, - ei, mergyt, tau bus per sunku...

- Kokios tavo būdo savybės tau pačiai patinka, o kurių norėtum atsikratyti?

- Gyvenime turiu savybę ne surasti, o ieškoti, tai ne visada išeina į naudą. Bet labiausiai mane erzina vienas geriausių mano bruožų - lengvas pedantiškumas namuose (šypsosi). Tada neprisikaupia kavos puodelių ir visada būna palaistytos gėlės. O draugams atėjus į namus nereikia vaikščioti su batais dėl nešvarių grindų.

- Ką veiki be aktorystės, galbūt papasakotum, kaip leidi dienas?

- Mano diena, jei dirbu, - repeticijos ir filmavimai, kurie dažniausiai užima mano didžiąją dienos dalį, ir spektakliai vakare. O jei tai yra laisva diena, tai yra mano diena (šypsosi). Tada visą rytą geriu savo puodelį kavos, skaitau, naršau po internetą ir domiuosi tokiais dalykais, ar žuvys ežere jaučia, kad lyja? Gyvenime man labai svarbus yra laikas su draugais ir šeima, stengiuosi kuo daugiau jo skirti jiems.

Aš niekur neskubu, kai būnu namuose, pas tėvus, Nidoje. Ten viskas kitaip. Žmonės skuba lėtai. Tikrai! Tik neseniai tą ten supratau. Būdamas Nidoje arba tampi greitaeigiu vėžliu, arba gali nusirauti plaukus, nes Nidos ritmas neprilygsta Vilniaus. Tad aš mėgaujuosi kiekviena akimirka ten. Daug vaikštau su šunimi, skaitau. Iš tikrųjų skaitymui priklauso pusė mano laisvo laiko.

- Dažnai aplankai tėvus?

- Kai turiu laisvo laiko, tada ir aplankau. Stengiuosi kas mėnesį grįžti namo, nes tai lyg atgaivina mano asmenybę. Kai keliuosi keltu į Nidą, visada atrodo, kad Klaipėdos pusėje palieku lagaminėlį su savo rūpesčiais, išgyvenimais, o tada būna taip lengva, gera. O grįždama tą lagaminėlį pasiimu, tik esu daug stipresnė ten esančius rūpesčius įveikti ar su jais gyventi.

Labai norėčiau, kad pastatytų teatrą Nidoje ir įrengtų ten filmavimo paviljoną (juokiasi). Aš gamtos vaikas.

- Kokia tavo gyvenimo svajonė?

- Sukurti nuostabią šeimą, kad po dienos darbų visada būtų gera sugrįžti į jaukius namus.

- Tau 25 metai, esi pasiekusi tiek, apie ką kiti 25- mečiai galėtų tik pasvajoti.

- Tiesiog gyvenu taip, kaip jaučiu, kad noriu gyventi. Niekada nenuvertinu kitų pasirinkimo ir gyvenimo suvokimo. Esame kiekvienas beprotiškai skirtingas ir tik patys galime nuspręsti, kas mums gyvenime geriausia.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“