Tai niekada nebuvo mano tikslas, tokio poreikio nejaučiau. Visada norėjau būti Lietuvoje, arčiau šeimos. Išvažiavau tik tam, kad užsienyje baigčiau mokslus. Prieš daugelį metų Lietuvoje verslo administravimas ir tarptautinis verslas praktiškai nebuvo dėstomas, o aš norėjau šios srities išsilavinimo. Antra priežastis buvo noras išmokti anglų kalbą. Esu baigusi mokyklą Vilniuje, kur buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas, bet tų žinių neužteko. Jei nebendrausi, kalbos neišmoksi taip, kad galėtum visiškai laisvai kalbėti ir rašyti. Šiuos tikslus įgyvendinau ir grįžau į Lietuvą. Savos sienos visada paremia, tuo tikiu.
Atrodo, kad karjeros siekėte labai planingai.
Negalėčiau to pasakyti. Galbūt ir atrodo, kad planingai, tačiau visada į tai, ką dariau, įsimaišydavo dvejonių apie moters gyvenimo esmę, kad tai yra šeima, vaikai ir namai. Bet susiklostė taip, kaip susiklostė. Mano mama buvo karjeros moteris. Tais laikais karjera moteriai dar buvo labiau neįprastas dalykas. Stebėdama mamą sakydavau ir galvojau, kad aukštesnes pareigas šeimoje turėtų užimti vyras. Išėjo taip, kad seku mamos pėdomis. Vis dėlto jei gyvenimas suteikia šansą ir galimybių, tai kodėl gi ne. Viskas, ko pasiekiau, susiklostė natūraliai. Vien noro tam neužtenka - aplink yra žmonės, kurie tave pastebi, pamato, ar turi tokiems dalykams potencialo. "Rezidor" viešbučių grupės, kuriai priklauso "Radisson", mokykloje yra programa, potencialius žmones ruošianti generalinio direktoriaus pareigoms. Taip yra todėl, kad "Rezidor" tinklas labai plečiasi ir vadovų poreikis yra didelis, o kompanijos prioritetas - ugdyti juos iš vidaus. Bet kokiai laisvai pozicijai užimti pirmiausia ieškoma žmonių iš vidaus, o jei nėra, tik tada žiūrima išorėje. Manau, kad tai gera sistema, nes organizacijoje dirbantiems žmonėms tai yra labai didelė motyvacija. Man ir buvo pasiūlyta dalyvauti toje programoje.
Vienos jaunos ir žavios verslininkės tikina, jog grožis padeda joms siekti savo tikslų, kitos - kad labiau trukdo.
Tiesą sakant, niekada apie tai nesusimąsčiau. Manau, kad daugiausiai padeda galva ant pečių. Žinoma, jei gali pasinaudoti ir kitais ginklais, kad pasiektum tikslą, tai kodėl gi ne. Aišku, neturi pamiršti etikos ir kitų svarbių dalykų. Grožis, jaunystė ir moteriškumas neturėtų būti prioritetas. Man svarbiausia profesninės žinios, nuolatinis tobulėjimas ir bandymas ieškoti naujų sprendimų. Labai svarbu yra būti pavyzdžiu kitiems. Kartais nelengva motyvuoti žmones, juolab viešbutyje, nes čia tenka padirbėti ir ilgiau, nukenčia šeima. Geras ir blogas pavyzdys yra užkrečiamas, aš tuo tikiu ir vadovaujuosi. Jei daug dirbi ir kiti mato rezultatus, jiems taip pat kyla noras dirbti gerai.
Ar nėra sunku atvykti į naują kolektyvą ir pakeisti vadovą, prie kurio jau priprasta ir kuris dirbdamas galbūt vadovavosi kitokiais principais?
Be abejonės, sunku. Sakoma, kad lengviau atidaryti naują viešbutį ir surinkti komandą negu ateiti į jau susiformavusį kolektyvą. Atėjus į tokį pačiam reikia prisitaikyti labiau nei jau esantiems žmonėms. Man galbūt lengviau nei kitiems generaliniams direktoriams dėl to, kad dirbu gimtojoje šalyje, be to, nemažai Klaipėdos viešbutyje dirbančių žmonių jau pažinojau iš anksčiau. Viešbučio generalinis direktorius vadovauja 2-3 metus, o paskui važiuoja kitur, bet gali rinktis šalį, kuri jam prioritetinė. Aš rinkausi, kad būtų arčiau šeimos, be to, lengviau yra ir kalbėti gimtąja kalba. Kitoje šalyje ne visi mokės ir angliškai. Esu pirmoji kregždė "Radisson" tinkle - pirmoji lietuvių tautybės generalinė direktorė, ir dar dirbanti gimtojoj šaly. Buvusi Klaipėdos viešbučio generalinė direktorė Cornelia Erhardt, kurią pakeičiau, taip pat yra pirmoji kregždė - ji dabar vadovaus viešbučiui Dubajuje. Toje šalyje kitokios tradicijos, ten šias pareigas iki šiol eidavo vyrai.
Jūsų šeima kol kas liko Vilniuje.
Bus matyti, kaip man seksis čia įsikurti, taip pat - kaip seksis vyrui čia rasti darbą. Vėlgi sunku ir dėl vaikų - vienas jau yra trečiokas, nėra taip paprasta perkelti jį iš vienos mokyklos į kitą. Jis jau turi draugų, pripratęs prie mokytojų, ir tai būtų stresas.
Viena, kai mama, kad ir sparčiai kopianti karjeros laiptais, vakare vis dėlto grįžta namo, o visai kas kita - kai ji dirba už 300 kilometrų. Kaip jaučiatės dėl to?
Kol kas visa tai nėra problema. Darbų čia daug, viskas įdomu ir nauja. Šis viešbutis man labai patinka, jo marinistinis stilius man labai priimtinas.
Kai dirbau Vilniuje, su vaikais matydavausi tik 1-2 valandas vakarais. Grįžti iš darbo, o juos jau reikia guldyti. O kartais nori ir į sporto klubą nueiti, ir į kirpyklą ar pabendrauti su draugėmis. Žinoma, man dirbant Klaipėdoje šeima nukentės, bet taip nebus visą laiką, o daugiausiai dvejus trejus metus. Reikia žiūrėti į priekį ir priimti gyvenimo iššūkius. Blogiausiu atveju šeima gali persikraustyti čia. Kasdien kad ir negaliu sugrįžti, bet kartą per savaitę tai tikrai. Savaitgaliai bus labiau skirti šeimai nei anksčiau, kai nulėkdavau ir pas kirpėją, ir į savaitgalio budėjimą darbe tekdavo išeiti.
Rašyti komentarą