Julian Barnes: "Aš ne dramaturgas, ne dendis ir ne homoseksualas"

Garsus šiuolaikinis britų rašytojas, žurnalistas, eseistas Julian Barnes literatūros premijų yra gavęs turbūt daugiau nei bet kuris kitas šiuolaikinis Europos autorius. Kritikai jį vadina "idėjų romano renesanso architektu", "britų literatūros chameleonu", jo kūryba lyginama su Umberto Eko, Milano Kunderos kūriniais.

Romanas "10 1/2 pasaulio istorijos įvykių", kuris yra išverstas ir į lietuvių kalbą, yra bene labiausiai analizuojamas Barnes kūrinys. Tai savitas žvilgsnis į žmonijos istoriją nuo biblinių Nojaus laikų, iššūkis istorijos ir religijos sampratai. "Tai viena iš daugelio galimų pasaulio istorijų", - apie knygą sako pats autorius.

Jus kartais vadina šiuolaikiniu Oskaru Vaildu.

Aš nepažįstu nė vieno, kuris mane taip vadintų, ir man tai atrodo gana absurdiška. Aš ne dramaturgas, ne dendis ir ne homoseksualas. Be to, aš netikiu sąmojingomis sentencijomis.

O kai jus vadina postmodernizmo klasiku?

Aš sutinku su visomis pagyromis.

Laikoma, jog postmodernizmas dabar užleidžia vietą vadinamajai postkultūrai, kurios ypatybė - nuoširdaus pasakojimo nuostata.

Mes dabar apskritai nepriskirtini jokiai kategorijai. Ir vienintelė tinkama - tai arba blogai, arba gerai, arba vidutiniškai. Amerikiečių rašytoja ir kritikė Joyce Carol Oates kartą mane pavadino postmodernistu. Aš iki šiol stengiuosi pateisinti šį apibūdinimą.

Kaip jūs vertinate kriptoistorijos žanrą?

Istorija pernelyg svarbi, kad ją atiduotume istorikų globai. Prozininkui arba dramaturgui turi būti leidžiama ten įeiti.

Į bet kokią, netgi šventą? Pavyzdžiui, savo knygoje "10 1/2 pasaulio istorijos skyrių" biblinį mitą jūs paverčiate privačia istorija?

Aš norėjau pateikti neoficialų, asmeninį, nelinijinį pasakojimą. Todėl atsispyriau nuo garsiojo mito apie Nojaus laivą, ir toliau kiekvienas parsonažas šiame laive pateikė maksimaliai priekabią ataskaitą apie šią kelionę. Akivaizdu, kad turėjo būti ir keleivis be bilieto, jeigu galima taip pavadinti. O ko gi nepaimtų į medinį laivą? Žinoma, kad medgręžio - nusprendžiau aš.

Kodėl jūs iki šiol užsiimate žurnalistika?

Man tai teikia malonumo - kaip knygų rašymo alternatyva. Darbas prie knygos trunka dvejus trejus metus, o paskui praeina dar devyni mėnesiai, kol ji išeina į dienos šviesą. Kol sulauki atsiliepimų apie ją, pamiršti, apie ką rašei. Todėl aš stengiuosi rašyti mažiau reportažų nei anksčiau, kai dirbau "New-Yorker". Tai, ką aš darau, tai tokia literatūrinė žurnalistika.

Jūs nuolat refleksuojate tokiomis sąvokomis kaip "angliškumas", "britiškumas". Koks šiuolaikinio brito portretas?

Aš vis dar su juo dirbu. Bet jis labai pasikeitė per mano gyvenimo laiką. Jis tapo kur kas mažiau pagarbus, labiau bendraujantis ir multikultūriškesnis. Tačiau kai kuriais aspektais vis dar labai konservatyvus.

Ar esama skirtumo tarp to, kaip britai save mato iš vidaus ir kaip juos įsivaizduoja kitos nacijos?

Taip, iš šalies jie atrodo keistesni, įmantresni ir komiškesni, negu iš vidaus. Mums Šekspyras - norma. Prancūzai jį mato, išskyrus kai kurias išimtis, kaip ištvirkusį genijų, kuris nenutuokė apie pagrindines pjesių rašymo taisykles.

Vis dėlto jūs didelis prancūzų literatūros vertintojas. Kodėl ją mėgstate?

Už intelektą, išradingumą, kilnumą, malonumų pomėgį, nuojautą, stilių, sąmojį. Prancūzų nemėgo. Aš tai perėjau ir stengiuosi juos palaikyti.

O kaip dėl garsiosios anglų ir prancūzų kultūrų priešpriešos?

Aš pasakyčiau, kad esama ne tiek priešpriešos, kiek apsikeitimo kreivais žvilgsniais.

Jūs dažnai būnate Prancūzijoje. Verlso reikalai?

Ne visada. Važiuoju ten ir dėl knyginių reikalų, ir savo malonumui, pavyzdžiui, atostogauti.

Ir pirmenybę teikiate ne sostinei, o provincijai. Kodėl?

Aš visada gyvenau sostinėje, ir man patinka priešinga patirtis. Juo labiau kad prancūziškoji provincija iki šiol saugo kai kurias senosios Prancūzijos vertybes.

Anglų kritikai dažnai jums prikiša meilę Prancūzijai, o prancūzai, atvirkščiai, žavisi jūsų grynai britišku humoro jausmu. Kaip tai galėjo nutikti?

Na, žinote, tu rašai knygas, o paskui žmonės mato jose tai, ką jie norėtų matyti, lygiai taip pat, kaip jie savyje mato tai, ko jiems norisi. Kartais tai atrodo gana specifiškai. Tačiau geriau turėti keletą specifinių skaitytojų nei neturėti jų išvis.

Jūsų knygose prancūziškumas ir britiškumas susipynę. Ko, jūsų manymu, jose daugiau?

Aš linkstu į abi kultūras - Šekspyro ir Flobero, Džeinės Ostin ir Voltero. Kuo turtingesnė artisto dieta, tuo geriau.

O Floberą dėl ko mėgstate?

"Madam Bovari" vis dar didingiausias ir tobuliausias romanas iš visų iki šiol parašytų, o "Paprasta širdis" - pats geriausias apsakymas. O "Buvaras ir Pekiušė" - ambicingiausia, postmodernistiškiausia ir beprotiškiausia iš visų kada nors sugalvotų - nenuostabu, kad šis sumanymas jį nužudė.

Konanas Doilis - Didžiosios Britanijos simbolis nebritams. Todėl jūs pasirinkote savo knygos herojumi?

Ne, mane labiau paveikė Atsitiktinumas. Atsitiktinumas ištiko Konaną Doilį, ir jis atsidūrė šioje istorijoje, noriu aš to ar nenoriu. Paskui, kadangi aš jau buvau pradėjęs rašyti knygą, išsiaiškinau, koks jis buvo žmogus, ir buvau laimingas, kad jis ten atsirado.

Jūsų knygoje "Artūras ir Džordžas" literatūra nugali tada, kai įstatymas bejėgis. Jūs tikite išmonės tiesa?

Absoliučiai.

J. Barnes knygos: "Letters from London", Cross Channel", "England, England", "Love, etc", "Something to Declare", "Metroland", "Before" She Met Me", "Flaubert's Parrot", "Staring at the Sun", "A History of the Worls in 10 1/2 Chapters", "Talking It Over", "The Porcupine", "The Pedant in the Kitchen", "The Lemon Table", "Arthur & George".

Parengė Vilma Skiotienė