Jono Sakalausko interviu važiuojant dviračiu: „Dviratis ar autobusas taps prestižu – taip mąstant vadovams“

Vaikams tai tampa puikia pramoga ir aplinkos pažinimo pamokomis, o užimtam vadovui nebereikia papildomo laiko sporto salei – puikiai pasportuoja važiuodamas į darbą. „Norisi, kad lietuviai taptų europiečiais, kurie važinėja visuomeniniu transportu nepaisant savo užimamo socialinio statuso. Važiuoja ir pažįsta gyvenimą, žmones, bendrauja...“,- sako J.Sakalauskas.

Ar dušas darbe prabanga?

„Noriu paskatinti įmonių, kurios gali sau leisti sau leisti prabangą turėti dušą, vadovus dažniau sėsti ant dviračių bei taip sutaupyti laiką, kurį praleistumėt sporto klube degindami nereikalingas kalorijas. Važiuodami dviračiu žmonės aplenkia spūstis, prisideda prie ekologijos, užterštumo mažinimo, o didžiausias džiaugsmas turintiems vaikų, jog šį laiką galima panaudoti pabendravimui su savo atžalomis. Juk vaikus į darželį galima nugabenti ir važiuojant dviračiu. Vaikams tai tampa puikia pramoga ir aplinkos pažinimo pamokomis. Vykti dviračiu su vaikais įmanoma ne tik geru oru, tačiau visada būtina tinkamai pasirinkti aprangą“,- važiuodamas dviračiu su vaiku bei naudodamas laisvų rankų įrangą telefonu pasakojo J.Sakalauskas.

Visada galima rasti tinkamų kelių, takų važiavimui dviračiu bei taip prisidėti prie spūsčių mažinimo. Kartais galima sėsti ir į visuomeninį transportą, net jei ši sistema nėra pati geriausia, galima ir būtina ją naudoti. „Norisi tapti europiečiu, skandinavu ar tiesiog pasaulio didmiesčio gyventoju, kurie važinėja visuomeniniu transportu nepaisant savo užimamo socialinio statuso. Mūsų šalyje važiuoti viešuoju transportu nepelnytai laikoma kone stigma: verslininkas, aukštesnio lygio valdininkas, žymus žmogus – beveik niekada nesėda į autobusą, traukinį... Manau, kad tai negerai“,- sako J.Sakalauskas.

Nori būti europietis – išlipk iš mašinos

Tuo tarpu Londone ar Niujorke, metro ar autobuse pilna aukšto lygio vadovų, meno žmonių, kurie vykdami viešuoju transportu į darbą ar iš jo ruošiasi darbo susitikimams bei renginiams. „Vadovai sėdi tarp eilinių žmonių, taupo pinigus. Ir šalia sėdintys darbininkai – jokia problema. Manau, kad tai ateis ir į Lietuvą. Juk mes irgi norime būti tikrais europiečiais, tačiau sunkiai arba visai nenorime išlipti iš mašinų. Darosi baugu, kai Vilniuje matai mašinų kamščius ir supranti, kad pavyzdį toms spūstims mažinti turi parodyti vadovai, kuriais paseks ir jų pavaldiniai arba gatvėje atpažinę miestiečiai. Manau, kad važiavimas dviračiu ar vykimas visuomeniniu transportu taip pat gali tapti prestižo reikalu. Būtina įvertinti, kad apie gamtą ar galimybę negaišti laiko parkuojant mašiną mąsto intelektualūs žmonės“,- akcentuoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas.

Esant norui ir galimybėms, važiavimas į darbą dviračiu nesukelia jokių problemų. Darbe galima turėti atsarginį kostiumą ar jį vežtis kuprinėje dviračiu, ofise pasinaudoti dušu bei čia laikomomis higienos priemonėmis ir darbo dieną pradėti sveikai pasportavus. „Tai nuostabi dienos pradžia. Sutaupai laiko, nes nebereikia eiti į sporto salę. Per dieną, kai leidžia aplinkybės, nuvažiuoju 15 ar net 30 kilometrų ir tuo labai džiaugiuosi. Vykdamas į darbą ar iš jo galiu „skaityti“ audio knygas, klausyti muzikos ar net naudodamas laisvų rankų įrangą kalbėti telefonu bei taip tvarkyti reikalus“,- džiaugiasi J.Sakalauskas.

Žmona važiuoja autobusu

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas turi ir vairuotoją, ir jam priskirtą tarnybinį automobilį, tačiau šia prabanga naudojasi tik skubėdamas į darbo susitikimus. Kartais taip tiesiog sutaupomas laikas, kurį praleistum parkuodamas automobilį nuo mašinų dūstančiame Vilniuje, kartais dviračiui nėra laiko, nes į dalykinį susitikimą būtina atvykti apsirengus dalykiškai. Tačiau važiavimas į darbą bei iš jo – paties vadovo reikalas, tad čia ir pasireiškia J.Sakalausko, kaip menininko, fantazija.

„Vykdamas į darbą dviračiu taupau savo šeimos biudžeto labui. Kai galiu ir Vilniuje į darbo susitikimus einu pėsčias“,- apie taupymo ypatumus juokaudamas pasakoja jaunatviškasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas.

Kūrėjas akcentuoja, kad važiavimas viešuoju transportu priimtinas ir jo žmonai, garsiai bei daug žadančiai dainininkei Agnei Sabulytei. „Mano žmona, kaip meno žmogus, gyvena kitokiu ritmu nei dažnas standartiniu ritmu nuo ryto iki vakaro 17 val dirbantis žmogus. Ji mielai naudoja viešąjį transportą bei tame nemato jokios problemos“,- tikina dviejų mažamečių vaikų tėvas bei šeimos galva J.Sakalauskas.

Autobusas proga kitokiam Vilniui pamatyti

Visgi, būna situacijų, kai viešasis transportas „laimi“ kovoje prieš „sveikatą nešantį“ dviratį. Kartais viešasis transportas žmogui padeda sutaupyti laiko ar įveikti didesnius atstumus, ko negalėtų dviratės transporto priemonės. „Labai svarbu neprarasti bendruomeniškumo bei neatitolti nuo žmonių. Įlipi į mašiną ir atitolsti... Man netgi smagu važiuoti visuomeniniu transportu ir aš tai noriai darau norėdamas pažinti žmones. Juk Vilnius toks daugiakultūris miestas. Važiuodamas autobusu kol pasiekiu savo darbovietę pamatau tris skirtingas sostines: vienas miestas Baltupiuose, Jeruzalėje, kitas – Kalvarijų gatvėje, trečias – miesto centras ir t.t. Miestas skirtingas, tad būtina jį pažinti tiek su benamiais, tiek su agresyviais žmonėmis... Jei vadovai galintys įtakoti šalies ateitį, kuriantys įstatymus visa tai pamatys - bus tik geriau. Jei nematai, tai ir širdies neskauda“,- miesto viešojo transporto pliusus vardina J.Sakalauskas.

Vadovo pavyzdys įkvepia - Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre daugėja iš mašinų ant dviračių sėdančių žmonių. Vienas jų - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pavaduotojas Naglis Stancikis. „N.Stancikis mane ir padrąsino prisiminti dviratį. Prieš išvykdamas dirbti į Klaipėdą daug važinėjau dviračiu, tačiau Klaipėdoje man jo neprireikė, nes gyvenau ir dirbau centre“,- sako vadovas, akcentuojantis, kad Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dviračių mėgėjams sudarytos puikios sąlygos. Čia jų laukia dušai bei vieta kur saugiai laikyti dviračius.

Vilnius ne vien betonas

J. Sakalauskas akcentuoja, kad mindamas dviračio pedalus jis naujai atranda gimtąjį miestą bei jo gamtą, su gamtos stebuklais supažindina vaikus. „Važiuodamas dviračiu tarsi naujai išvysti parkus, upelius, kurių vykdamas automobiliu nematai. Vis randu kažką naujo ir tai taip džiugu. Mūsų gamta tokia nuostabi ir atrandi, kad Vilnius ne vien betonas. Belieka šią gamtą išsaugoti ateities kartoms. Vykdamas dviračiu supranti, kad ir kaip norėjome atitrūkti nuo gamtos: gamta ir gyvūnai, dideli žalumos plotai vis tiek šalia mūsų bei būtina juos saugoti, stengtis išgyventi vieniems šalia kitų nieko nežalojant“,- sako dainininkas.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas juokėsi, jog tądien, kai kalbėjomės jis ryte dviračiu į darželį nuvežė dukrą, o vakare grįždamas namo po darbo – pasiėmė sūnų. Abiem atvejais tai puikus laikas kartu, kurio metu bendraujama bei pažįstamas pasaulis.