Jolita Herlyn: "Vyruose, kaip ir liftuose, pavojinga įstrigti"

Jolitą galima vadinti labai įvairiapusiška: Klaipėdos universitete dėstė logiką ir filosofiją, dirbo uostamiesčio savivaldybėje Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriuje, "Balticum" televizijoje vedė pokalbių laidą "Proto aistros". Paskui nei iš šio, nei iš to išbirbė į Kopenhagą dirbti... banke. Prieš kurį laiką atsidūrusi Hamburge, atrodo, nutūpė į rašytojos krėslą.

Apie tai ir kita "Vakarų ekspresas" ir kalbėjosi su buvusia klaipėdiete, kuri gyvena antrosios knygos "Mano vyrai ir jų žmonos" sutiktuvių nuotaikomis.

Jolita, su romanu "Trys mano vieninteliai" iš Vokietijos į Lietuvą įsisukai tarsi viesulas. Ir štai už kelių dienų antrasis romanas - "Mano vyrai ir jų žmonos". Neskaičiau, bet įtariu, kad jame irgi turėtų būti autobiografinių detalių. Viena antrąkart ištekėjusi Klaipėdoje žinoma moteris yra prisipažinusi: "Sugulam su vyru į lovą ir gulim... keturiese: jo buvusi žmona, mano buvęs vyras ir mudu", - pašmaikštavo ji. Ar tų pojūčių atšvaitų rasime tavo antrajame romane? Juk tu irgi turi skyrybų ir dvejų vedybų patirtį...

Pirmajame romane iš tiesų yra autobiografinių detalių. O štai antrasis romanas - draugių, nutekėjusių į pačias įvairiausias Žemės paraleles ir meridianus, patirtys, kurias išgirdus ar paskaičius daug kas pasakys - negali būti... Man vyrai - kaip sapnai. Erotiniai arba košmarai. Viena bičiulė yra išpažinusi, kad vyras vyrui nelygus: vienas tarsi liftas pakelia į debesis, kitas nuleidžia ant žemės.

Dažnai labai skaudžiai - su mėlynėmis, o gal ir kaulų lūžiais...

Tiek viename, tiek kitame lifte pavojinga įstrigti. Pirminis antrosios knygos pavadinimas ir buvo "Sapnai ir liftai". Bet dailininkas nerado viršelio vaizdinio sprendimo, ir leidykla "Alma Littera" pasiūlė pakeisti pavadinimą. Iš kelių mano pasiūlytų pasirinko "Mano vyrai ir jų žmonos", kuris iš esmės nėra klaidingas.

BUVUSI. Nors Jolita Herlyn kasmet parvažiuoja į Klaipėdą, kurioje ji sutinka po visą pasaulį išsibarsčiusius draugus ir pažįstamus, turi čia daugybę interesų, įskaitant ir visuomenei naudingus darbus, vis dėlto sau smeigia buvusios klaipėdietės etiketę.

Visai nenustebčiau, jeigu už dar kelių mėnesių atsirastų trečiasis romanas "Mano vieninteliai ir jų vaikai"...

Kaip pirštu į akį: pirmasis romanas buvo skirtas mamai, antrasis - draugėms, trečioji knyga turėtų būti pirmosios tęsinys, ją noriu skirti sūnums. Joje žadu panaudoti ir savo vyresnėlio 25 metų Karlo kelionės autostopu po Pietų Ameriką patirtį.

Pirmasis sūnus - argentiniečio dovana tau, o gal atvirkščiai, antrasis - vokiečio ir lietuvės junginys... Kaip jie sutaria, kaip bendrauja ir kokia kalba šnekučiuojasi?

Apie Karlą pasakyčiau - šimtaprocentinis lietuvis. Jonui buvo kiek sunkiau, nes mes namuose su vyru kalbamės angliškai, aš su Jonu - lietuviškai, tėvas - vokiškai. Tai jis iki pustrečių metukų nekalbėjo niekaip. O šiaip kalbos - didelis turtas. Ir Jonui nereikia jokių pastangų jas tobulinti: darželyje Hamburge ir su tėčiu - vokiškai, su lietuviais giminaičiais - lietuviškai. Kadangi su vyru bendraujame angliškai, tai jau "kerta" po truputį ir anglų. Tarp Jono ir Karlo - dvidešimties metų skirtumas, tai bendrų interesų lyg ir nėra. Manau, jų rasis ateityje. Tačiau Karlas labai gerai sutaria su mano vyro beveik bendraamžiais vaikais iš pirmosios santuokos.

Ir dėl savo susiklosčiusio gyvenimo, ir dėl romanų tematikos gal galima tave pavadinti moterų sielų žinove?

Kai klausia, kaip mane įvardinti - rašytoja, dėstytoja ar dar kaip nors, tai atsakau: mano titulas - buvusi klaipėdietė... Dėl tos "sielų žinovės" bandomos prikabinti etiketės pasakysiu: su amžiumi atėjo intelektualinis kuklumas, nes suvokiu savo galimybių ribas. Ir apskritai paskui Sokratą galiu kartoti: žinau, kad nieko nežinau...

Įdomu - kodėl save įvardini "buvusia klaipėdiete"?

Na, kad gyvenau Kopenhagoje, dabar - Hamburge. Juk negaliu sakyti - kopenhagietė ar hamburgietė... Klaipėdiete irgi negaliu Hamburge gyvendama savęs vadinti. O šiaip visa siela esu Klaipėdos žmogus. Klaipėdos, kuri mane užaugino, subrandino ir į žmones paleido. Užtat kiekvienais metais per Jūros šventę čia sugrįžtu. Šiemetinė šventės eisena man priminė kadaise buvusias, kurios, garbės žodis, man atrodo įspūdingesnės nei pamačius Rio de Žaneiro karnavalą. Džiaugiuosi, kad jas bandoma atgaivinti. Čia tiek žmonių bendrystės - ir dalyvių, ir žiūrovų.

Sugrįžusi į Klaipėdą sutinku drauges, nutekėjusias į pačias įvairiausias pasaulio šalis. Ir bendraujame, bendraujame... Daug pažįstamų, buvusių bendradarbių, studentų.

Aš Klaipėdoje pasikraunu tiek, kad Hamburge galiu gyventi pakankamai ramų, pakankamai sotų, gerai aprūpintą namų šeimininkės gyvenimą. Man nepatinka "šopingai", man nereikia parfumerijos parduotuvių. Mūsų šeimyniniame gyvenime labai vertiname bendrystę ir keliones. Dabar vyras didžiuojasi, kai mes, tarkim, keliaudami į Braziliją, išskrendame tiktai su rankiniu bagažu, kai anksčiau jis vilkdavo po kelis didžiausius lagaminus... O aš visada buvau minimalistė.

Kur labiau patinka gyventi - Danijoje ar Vokietijoje?

Galiu atvirai prisipažinti - Vokietijos nepažįstu. Mano Hamburgas baigiasi ir prasideda kiemo tvora. Šiaurės vokiečiai - gana santūrūs, bet ne tokie punktualūs ar disciplinuoti, kaip mums atrodo.

Danai man pasirodė daug atviresni ir šiltesni, ypač darbe, nors į namus kviesti neskuba. Tačiau jie mane stebindavo, kai rimtais veidais miesto taryboje gal pusę metų svarstė, ar baseinuose leisti moterims maudytis be liemenėlių. Kodėl vyrai savo krūtinių nedangsto, o moterims tarsi ir privalu. Danai, puoselėjantys šeimos kultą, pirmieji Europoje įteisino... pornografiją. Danija įsteigė viešnamį... zoofilams. Vietinis laikraštis rašė, kad jį labiausiai lanko vokiečiai ir norvegai. Danijoje valstybės mastu vyko labai gili diskusija dėl krematoriume sudegintų kūnų šiluminės energijos panaudojimo bažnyčioms apšiltinti - etiška, kad senelės sudeginti kaulai šildys vaikų ir anūkų namus, ar ne? Atrodo, Danija čia pat, mentalitetas jų ir lietuvių panašus. Bet štai kiek čia mums nesuprantamų arba keistų dalykų atradau. Bet šiaip jau danai labai praktiški žmonės. Vokiečių taip nepažįstu, kaip įvairiapusiškai pamačiau danus.