Jo filmus žiūri seneliai ir anūkai

Tokia aktoriaus dalia: galima suvaidinti šimtus vaidmenų, bet žiūrovas pirmiausiai prisimins vieną sparnuotą posakį. „Kokia šlykštynė ta jūsų žuvis drebučiuose!“ - ši iš pirmo žvilgsnio nereikšminga replika iš filmo „Likimo ironija“ yra tokia pati J.Jakovlevo vizitinė kortelė, kaip ir scena duše, kur jis prausiasi su paltu ir kepure. Bet aktoriaus J.Jakovlevo laimė ta, kad jis netapo vieno vaidmens ar net vieno amplua įkaitu. Jis galėjo, tarkime, visiems laikams likti poručiku Rževskiu. Arba nepakartojamuoju kunigaikščiu Myškinu, kurio skvarbus žvilgsnis žiūrovams iš naujo atskleidė F.Dostojevskį. Po kunigaikščio Myškino vaidmens Holivudo prodiuseriai jame įžvelgė Jėzų Kristų, bet kas gi būtų jį išleidęs į Holivudą... Darbo pakako ir namuose, J.Vachtangovo teatre, kuriame jis atliko dešimtis vaidmenų. J.Vachtangovo teatrui tai vieno iš teatro simbolių netektis. Pastaraisiais metais J.Jakovlevas vaidino mažai, bet kiekvienas jo pasirodymas teatre būdavo įvykis.

J.Jakovlevas gimė 1928 m. Maskvoje, teisininko ir medicinos sesers šeimoje. Tiesa, tėvai išsiskyrė, kai sūnus buvo dar visai mažas. Vaikystę Jurijus praleido Ufoje, kur su mama išvažiavo prasidėjus karui. 1943 m. grįžęs į Maskvą, J.Jakovlevas įsidarbino mechaniko padėjėju JAV ambasados garaže. Apie aktorystę vaikinas tuomet nė negalvojo, planavo stoti į Tarptautinių santykių institutą, bet vėliau, netikėtai visiems, pasirinko Valstybinį kino meno institutą (VGIK). Likimo ironija, kad stojamųjų egzaminų jis neišlaikė, nes komisija jį pripažino „nekinogenišku“, o V.Etušas jam pasakė: „Jūsų laukia gamyklos“. (Vėliau ilgus metus jie dirbo viename teatre, draugavo ir juokdavosi prisiminę šią istoriją.) Bet svajonės J.Jakovlevas neatsisakė ir įstojo į B.Ščiukino teatro mokyklą. Tačiau ir čia jo talentas buvo pastebėtas ne iškart. Pirmąjį aktoriaus meistriškumo kursą J.Jakovlevas baigė dvejetu, ir jį išgelbėjo tik kurso vadovė C.Mansurova - patyrusi pedagogė įžvelgė jauno nevykėlio potencialą ir, kaip matome, neapsiriko. 1952 m. baigęs mokyklą, J.Jakovlevas buvo pakviestas į J.Vachtangovo teatro trupę, joje ir dirbo visus 60 metų. Visų jo sukurtų personažų būdingas bruožas - ryškumas, daugiaplaniškumas ir lyriškumas. Kiekvieną vaidmenį persmelkia garsusis J.Jakovlevo liūdesys - vos juntamas, bet vaidmeniui suteikiantis ypatingą potekstę.

Pirmasis J.Jakovlevo vaidmuo kine buvo Čiachotkinas vodevilyje „Ant scenos pakylos“, kuris ekranuose pasirodė 1956 m. Praėjus vos dvejiems metams po debiuto kine J.Jakovlevas suvaidino kunigaikštį Myškiną I.Pyrjevo filme „Idiotas“ pagal F.Dostojevskio romaną. Šis vaidmuo pelnė jam didžiulį populiarumą ir kritikų pripažinimą. Jis J.Jakovlevui buvo lemtingas - išryškėjo jo talentas originaliai, savitai traktuoti kuriamą vaidmenį. Ko vertas vien kunigaikščio Myškino žvilgsnis - ne pamišėlio, o naivaus idealisto, susidūrusio su žiauriu miesčionių pasauliu. „Idiotas“ - tik pirmosios romano dalies ekranizacija. Turėjo būti ekranizuojama ir antroji, bet J.Jakovlevas atsisakė vėl vaidinti Myškiną, o režisierius nenorėjo kito aktoriaus.

Bet didžiausią žiūrovų meilę J.Jakovlevas užsitarnavo komiškais vaidmenimis. 1962 m. E.Riazanovo muzikinėje komedijoje „Husarų baladė“ jis suvaidino šaunųjį poručiką Rževskį. Tai buvo visai kitoks vaidmuo - padaužos, peštuko, linksmuolio ir pagyrūno. Tų laikų mokinukės matė tik teigiamus Rževskio bruožus - grožį, jaunystę, veržlumą. Gerbėjų J.Jakovlevas nebegalėjo atsiginti. Atrodė, štai ji - šlovė. Bet 1973 m. ekranuose pasirodė L.Gaidajaus komedija „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“, kurioje J.Jakovlevas suvaidino iškart du vaidmenis: žiauraus caro Ivano Vasiljevičiaus Rūsčiojo ir kvailo, žmonos komanduojamo namų valdytojo Ivano Vasiljevičiaus Bunšos. Komedijos sėkmė buvo stulbinama. Neatsitiktinai, apklausų duomenimis, žiūrovai populiariausia J.Jakovlevo citata laiko „Reikalauju banketo tęsinio!“ iš šio filmo. Beje, be J.Jakovlevo, L.Gaidajus šį vaidmenį siūlė Jurijui Nikulinui ir Georgijui Vicinui, su kuriais seniai dirbo, bet abu aktoriai dėl įvairių priežasčių jo atsisakė. 1975 m. buvo pavydusis Ipolitas iš E.Riazanovo komedijos „Likimo ironija“, po kurios J.Jakovlevas, kaip vėliau prisipažino spaudoje, nebegalėjo ramiai pėsčias iš namų nueiti iki teatro - tapo toks atpažįstamas. Išvardyti visus J.Jakovlevo vaidmenis sunku, jų daugiau kaip 70 - komedijose, dramose ir net televizijos serialuose. J.Jakovlevas išsiskyrė ne tik talentu, bet ir fenomenaliu darbštumu, kurį išlaikė iki gyvenimo pabaigos. Vienintelis filmas, prie kurio J.Jakovlevas sutiko grįžti daugiau kaip po 20 metų - „Likimo ironija. Tęsinys“. Tai paskutinis J.Jakovlevo darbas kine.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“