Jaunas etnologijos mokslų daktaras dėstys vienam studentui iš užsienio

Smalsu, kas jums buvo didžiausias netikėtumas, atradimas rašant disertaciją?

Pagrindinis dalykas, kad prieš ketverius metus, pradėdamas doktorantūros studijas, į M. Pretorijaus rankraštį žiūrėjau kaip į baigtinį daiktą arba tam tikrą konstantą. Tačiau labai nustebau, kad pradėjęs gilintis ir narplioti "Prūsijos įdomybes" suradau įtekstintą žmogaus dvasią. Netiesiogiai, tačiau gana artimai susipažinau su žmogumi, kuris nuoširdžiai mylėjo savo veiklą ir jai sąmoningai paskyrė didžiąją dalį savo gyvenimo.

Jeigu jūs pats būtumėte Matas Pretorijus, apie ką rašytumėte?

Jeigu būčiau M. Pretorijus, gyvenantis šiandieniniame pasaulyje, tai daug dėmesio skirčiau elektroninei erdvei. Norime to ar nenorime, mūsų patirtys, šiuolaikinės kultūros, gyvenimo suvokimas persikėlė į elektroninę plotmę. Dabartinis etnografas (folkloristas, tautosakininkas) negali to ignoruoti.

Juo labiau kad šiais laikais rinkti bei interpretuoti didelės apimties elektroninėje erdvėje esančią medžiagą gali padėti gudrūs algoritmai (kartais vadinami dirbtinio intelekto vardu). Reikia tik pradėti naudotis duomenų bazėmis ir kitais programavimo teikiamais pranašumais.

Jei kažkokiu stebuklingu būdu įsikūnyčiau į M. Pretorijų, nukeliaučiau praeitin, tuomet nežinau, ar išvis išdrįsčiau ką nors surinkti ir užrašinėti. M. Pretorijus buvo labai drąsus ir tvirtas žmogus. Juolab žinant, kad tuomet visuotinai buvo pripažįstamos tik "teisingos sakralinės dogmos", o visa kita likdavo savotiškame šešėlyje. Tuo tarpu M. Pretorijus, priminsiu, Bažnyčios tarnas, rinko bei suarchyvavo būtent tai, kas neįtilpo į "teisingas pažiūras".

Baigėte doktorantūros studijas, apsigynėte disertaciją, pradėjote dirbti Klaipėdos universitete. Kokie tolesni jūsų planai?

Taip, studijas jau pabaigiau, bet diplomo dar negavau. Dabar laukiu artimiausio Klaipėdos universiteto (KU) Senato posėdžio, kurio metu bus suteikta šita garbė. Taip, šiuo metu laikinai KU rektoriaus pareigas einančio Artūro Razbadausko skyrimu įsidarbinau Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete jaunesniuoju mokslo darbuotoju.

Tiesa, ne viskas rožėmis klota. Studijų etapas buvo miglotas, nes dar visai neseniai neįsivaizdavau, kokie vingiai manęs laukia pabaigus doktorantūrą.

Planuoju, kad ateinantį semestrą pradėsiu skaityti paskaitas apie baltų religijos ir mitologijos pagrindus vienam užsienio programos ("Erasmus") studentui (anglų kalba).

Kodėl pats pasirinkote šią studijų kryptį, Klaipėdos universitetą?

Man dvyliktoje klasėje pasirodė, kad gebu pakankamai kritiškai įvertinti tiek save, tiek aplinką. Todėl jau tuomet gerai supratau, kad toks nevykėlis, kuriam prie širdies istorija, senųjų civilizacijų kultūra, daugiau niekur kitur ir neįstos.

O kalbant rimtai, pradėdamas studijuoti bakalaurą buvau šventai įsitikinęs, kad toks mokslas, kaip etnologija - tyrinėjantis tautos pamatus, Lietuvoje niekuomet nepraras reikšmės ir prestižo. Galvojau gana pragmatiškai, jog tai net garantuoja savotišką stabilumą. Įsivaizduojate, koks buvau naivus ir nepatyręs? Paskui studijuodamas praregėjau, kad tai nėra jau toks visiems aiškiai suprantamas dalykas.

Bet kuriuo atveju Klaipėda tapo mano namais, kuriuose gyventi yra miela, o Klaipėdos universitetas - mokslo šventovė, kurioje man nuskilo sutikti įkvepiančių pavyzdžių. Kalbu apie dėstytojus, kurių dėka (iš dalies) šiandien esu toks, koks esu, todėl savo pasirinkimo nesigailiu. Dabar pagalvojau. Gal vis dėlto tas "naivusis aš" pataikė tiesiai į dešimtuką?

Ką pasakytumėte abiturientui, kuris galbūt svarsto tokių studijų galimybę?

Gaila, kad Lietuvių filologijos ir etnologijos (Lietuvių filologijos ir kultūrinės antropologijos) bakalauro studijų programa, kurią pats esu baigęs, Klaipėdoje senokai nebesurenka norinčių studijuoti. Veikiausiai dabar ji teisiškai nebėra aktyvi. Taip išeina, kad aš nelabai ir turėčiau kur pakviesti tą jaunąj5 abiturientą. Tad galiu nebent akcentuoti, kad asmeniškai nesigailiu, jog šiandien einu šiuo keliu. Manau, kad tautiškumas, patriotiškumas - vienas iš esminių brandžios asmenybės požymių. Tačiau toks kelias (etnologo mokslininko) šiuolaikiniame pasaulyje nėra stabilus.

Tačiau iš principo nesijaučiu turintis moralinę teisę kitiems paaiškinti "kaip reikia gyventi", arba koks "gyvenimo modelis yra teisingesnis". Man atrodo, kad motyvacines kalbas ("sėkmės formules") be sąžinės graužaties gali rėžti tik tie, kurie kažkodėl jaučiasi protingesni už kitus. Ne paslaptis, tokių žmonių kartais pasitaiko ir jie į kairę ir į dešinę dalinasi savo "sėkmės istorijomis".

Aš manau, kad nėra "geresnių" ar "blogesnių" studijų, yra tik žmogaus gebėjimas pasinaudoti turimais įrankiais ir savo talentais.

Greta mokslinės veiklos išreiškiate save ir kurdamas eiles, piešdamas. Kuo kūryba svarbi jūsų gyvenime? Apie ką jums svarbu kalbėti, ką norite pasakyti savo kūrybiniais darbais?

Aš savo kūrybą (jeigu tokius paistalus galima pavadinti kūryba) skelbiu naudodamasis slapyvardžiu, todėl čia viskas aišku.

Kodėl žmogus iš principo ką nors kuria? Sudėtingas klausimas. Žiūrėdamas plačiau, formuluočiau problemą taip: kodėl mes ryte keliamės iš lovos ir einame į darbą? Juk viskas yra laikina: žmogaus kūnas, atmintis, kultūra ir netgi dievai anksčiau ar vėliau praranda savo funkcijas.

Galų gale net ir ta pati žemės planeta turi tam tikrus resursus, kuriuos išnaudojus atgal kelio nebebus. Jau nekalbu apie tai, kad fizinių mokslų atstovai seniai apskaičiavo, kad neišvengiamai ateis metas, kai Saulė užges. O kartu, vaizdžiai kalbant, į kapo duobę nusineš ir visas kitas Saulės sistemos planetas, kuriose dėl "išsiplėtusios" radioaktyvios Saulės pražūtingo poveikio gyvybės jau daugelį šimtmečių nebus nė kvapo.

Tai kodėl gi reikia ką nors kurti, jeigu viskas anksčiau ar vėliau pražus? Manau, pats klausimas yra ir atsakymas. Paradoksalu, bet mirtis (pabaiga, pražūtis) - progreso variklis.

Pagalvokite, jeigu būtumėte nemirtingas (-a), kokį turėtumėte pretekstą ryte keltis ir ką nors veikti? Nejaugi tikrai eitumėte į darbą savo noru? Juk visada bus "kita diena", o paskui "dar kita diena" ir "dar kita diena"... ir taip visą amžinybę. Mirtis yra gyvybės ir visos kūrybos variklis.

Žinau, kad mirsiu, todėl noriu kažką nuveikti, užauginti, palikti, kol neišaušo ta akimirka.

Kas šiuo metu guli ant jūsų darbo stalo?

Šiuo metu esu pasižadėjęs dviem moksliniams žurnalams parengti po publikaciją iš disertacijos.

Planuoju dalyvauti Lietuvos mokslo tarybos organizuojamame konkurse dėl knygos (monografijos) išleidimo. Projektą konkursui reikia pateikti iki spalio pabaigos.

Be to, po disertacijos gynimo iš prof. dr. Rimanto Balsio rankų gavau dovanų chrestomatiją - "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas" (2001). Įtariu, kad tai ne atsitiktinumas, matyt, vieną didelę M. Pretorijaus knygą keičia dar didesnė.

Kokią knygą (-as) šiuo metu skaitote savo malonumui?

Aš melomanas, man patinka kokybiška muzika: klasika, džiazas, bliuzas, eksperimentinė ir pan. Neseniai atradau šmaikštaus prancūzų kūrėjo Boriso Viano (Boris Vian) džiazo kūrinius.

Pasirodo, kad šis veikėjas buvo baisiai produktyvus (veikiausiai, ne be reikalo mirė jaunas dėl infarkto), kūrė ne tik muziką, bet ir literatūrą (išleista 15 tomų raštų). Maloniai nudžiugau, kad viename iš Lietuvos elektroninių knygynų radau B. Viano knygą "Raudonažolė" ("L'Herbe rouge", 1950). Šis romanas apie mokslininką Volfą, sukonstravusį mašiną, galinčią grąžinti žmogų į praeitį, padėti atgaivinti prisiminimus, o paskui ištrinti juos visam laikui. "Bet ar atsikratęs prisiminimų atsikratysi baimių, įkyrių minčių, ar mokėsi atsiduoti aistrai ir peržengti tam tikras ribas? Ar gavęs tai, ko labai trokšti, tapsi laimingas?"

Ką dar veikiate laisvalaikiu?

Jeigu turiu galimybę, laisvalaikiu stengiuosi nieko neveikti. Jūs irgi kada nors pamėginkite, suprasite, kaip tai yra sunku, nes galvoje įkyriai sukasi mintys apie padarytus arba nepabaigtus darbus. Svarstai - ką padarei blogai, o ką galėjai padaryti geriau, ko dar nesuspėjai? Galvoju, čia yra gilesnė mūsų kartos problema: ne visuomet mokame atsipalaiduoti, mat nuolat būname prisijungę prie tinklo ("status - online"?) Gaila, kad mūsų smegenys neturi funkcijos "netrukdyti" arba "nutildyti".

"Parašyti disertaciją nėra taip sudėtinga, kaip surasti žmogų, kuris suprastų, kodėl tu tai darai. Mylintį žmogų, kuris tave besąlygiškai palaikytų", - subtiliai etnologijos mokslų daktaras Žydrūnas Vičinskas padėkojo žmonai Vaidai Vičinskienei.