Janina Žvaginienė: "Gyvenimas be humoro - kaip sriuba be druskos"

Taip. Šeštus metus Nidoje dirbu banke, esu klientų aptarnavimo vadybininkė. Persiorientuoju be jokių problemų! Iš karto viską pamirštu, visus skaičius... Nebent kartais, kai darbe būna kokių nemalonumų, tai šiek tiek atsiliepia nuotaikai. Bet viską galima nugalėti, tuo labiau kad tai, ką darome, - tikra atgaiva sielai. Aišku, mano darbas rimtas ir daug kas neįsivaizduoja, kad galėčiau priklausyti humoro grupei... - juokiasi.

O darbe humoras nepraverčia?

Kartais praverčia, kai, pavyzdžiui, ateina koks surūgęs klientas. Daug nereikia - nusišypsai, pašmaikštauji. Aišku, ne su kiekvienu papokštausi. Bet pas mus juk visi vieni kitus pažįsta, mažas miestelis. Todėl klientus dažnai net ir per dantį patraukiu.

Papasakokit apie savo "Blūdurą".

Oi, tas mūsų "Blūduras"... O buvo taip. Mes, tokia linksmuolių kompanija, prisiminę sovietines agitbrigadas, balandžio 1-ajai sugalvojom padaryti ką nors smagaus. Svarbiausia, kad visi buvome nebijantys pasišaipyti nei iš kitų, nei iš savęs. Surengėme humoro vakarą, susirinko pilna salė žmonių ir visi buvo labai patenkinti. Ilgai galvojome, kaip tą mūsų grupę pavadinti. Viena iš mūsų lyderių Aušra Feser kaip tik važiavo į Klaipėdą užsakyti afišos. Iš pradžių galvojom, kad bus "Plūduras" - susiję su mariomis, su potekste, kad mes tokie plūduriuojantys ir neskęstantys. O Aušra važiuodama pagalvojo: na, kodėl "Plūduras", geriau tegu būna "Blūduras"! Ir tikrai šitoks pavadinimas, kilęs nuo žemaitiško žodžio "blūdyti", mums labai tinka. Mes ir "blūdijam".

Šįkart balandžio 1-ajai statome spektaklį pagal K. Sajos pjesę. Mūsų "Blūduras" paskutiniu metu šiek tiek deformavosi. Bet ir šitas spektaklis bus humoristinis, o svarbiausia - aktualus Neringai. Jame kalbama apie žmones, kurie labai mėgsta skųstis. Ir pas mus tokių nemažai.

Rengdami programą visada stengiamės paliesti pagrindines Neringos problemas. Viską darome saviems ir apie save, gal todėl ir yra juokinga.

Matau, kad tikrai esate linksmų plaučių žmogus.

Aš iš prigimties esu optimistė. Beje, gimiau tremtyje, Permės srityje, ten ir mano vaikystė prabėgo, bet nepasakyčiau, kad mes, lietuviai, ten labai liūdėjom. Mano tėvelius ištrėmė dar vaikus, bet ir jie į gyvenimą žiūrėjo su sveiku humoru.

Gyvenimas be humoro - kaip sriuba be druskos. Aš galiu ir iš pačios rimčiausios situacijos pasijuokti, nors yra buvę ir tokių momentų, kai viskas juoda juoda atrodė, kai galvojau tik viena: Dieve, kaip išgyventi, kaip visa tai ištverti... Viskas praeina. Gerai kažkas pasakė, kad gyvenimas - nelyg jūreiviška palaidinė: čia juoda juosta, čia balta...

Pritariate nuomonei, kad lietuviai - surūgėliai?

Kad ir kaip ten būtų, juokaujant visada turi žinoti, kad juokus supranta toli gražu ne visi... Manau, mes per daug atitolę vieni nuo kitų: darbai, įvairiausi rūpesčiai... O juk viską galima suderinti. Ir pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs. Tiesiog pasistengti būti linksmesniam, o ne susiraukus sėdėti ir galvoti, kaip daugiau pinigų uždirbti... Ar jie iš viso yra reikalingi?

Pinigai?..

Jie taip keičia, žlugdo žmogų.

Ką balandžio 1-ąją meluosite savo artimiesiems?

Kad dažniau mane pačią apgauna... Vienais metais pavasaris buvo gana šiltas, o mano vaikas atsibudęs sako: "Mama, kiek daug lauke sniego". Aš: "O, viešpatie" ir šoku prie lango, o lauke - saulė ritinėjasi... Atrodo, kaip galima ant tokio dalyko "užkibti", bet... Dar labai gerai atsimenu, kaip studijų metais mes bendrabutyje ant veidrodžių nupaišėme vyrų ir moterų siluetus ir aukštyn kojomis pakabinome, bei kai kam durų rankenas užrišome, kad negalėtų išeiti...