Joanne Rowling: "Nesėkmės išvalo viską, kas nesvarbu"

Ilgai naršiau galvą ir širdį, ką šiandien jums pasakyti. Daug kartų savęs klausiau, ką pati norėčiau išgirsti baigusi mokslus ir kokias svarbias pamokas išmokau per tuos 21 metus, skiriančius aną dieną ir šią.

Radau du atsakymus. Šią nuostabią dieną, kurią susirinkome švęsti jūsų akademinės sėkmės, norėčiau kalbėti apie nesėkmių naudą. Ir kol dar stovite prie slenksčio to, kas kartais vadinama "realiu gyvenimu", noriu išaukštinti ypatingą fantazijos svarbą. Jums tai gali pasirodyti donkichotiškas arba paradoksalus pasirinkimas, tačiau prašau: iškęskite, ką pasakysiu.

Apie nesėkmių svarbą

Atsigręžti pusę gyvenimo atgal nėra lengva. Prieš 21 metus bandžiau balansuoti tarp savo pačios ambicijų ir kitų žmonių lūkesčių. Buvau tikra, jog noriu tik vieno: kurti romanus. O mano tėvai, gana kuklios kilmės žmonės, nesimokę koledže, tuos norus laikė juokinga užgaida, kuri niekada nepadės mokėti paskolos ir apsirūpinti senatvei.

Jie tikėjosi, kad įgysiu profesiją, o aš norėjau studijuoti anglų literatūrą. Mes pasiekėme kompromisą, kuris netenkino nė vienos pusės, ir aš išvykau mokytis šiuolaikinių kalbų.

Tačiau vos tik mano tėvų automobilis dingo už posūkio, nusviedžiau vokiečių ir nuskuodžiau Klasikinės literatūros koridoriumi.

Neatsimenu, ar pasakiau tėvams, kad studijuoju klasiką; tikriausiai jie tai sužinojo tik universiteto baigimo dieną.

Vargu ar graikų mitologija jiems būtų asocijavusis su kuo nors, kas padėtų gerai įsitvirtinti gyvenime. Iš visų mokslų žemėje būtų sunku atrasti nenaudingesnį už graikų mitologiją.

Norėčiau paaiškinti, kad iš tikrųjų nesmerkiu savo tėvų požiūrio. Pretenzijos, kurias jūs galbūt norėsite pateikti tėvams dėl to, kad jie pastūmėjo jus neteisinga kryptimi, turi senaties terminą. Kai tik paimate gyvenimo vairą į savo rankas, visa atsakomybė tenka tik jums. Aš negaliu teisti tėvų už jų siekį, kad niekada negyvenčiau varge. Jie patys kadaise skurdo, man taip pat teko patirti tam tikrų sunkumų, ir leiskite jums pasakyti: tai toli gražu ne taurinanti patirtis.

Skurdas paskui save vedasi baimę, stresą, kartais depresiją, o tai reiškia tūkstančius mažų pažeminimų ir praradimų. Jeigu pasiseka išbristi iš skurdo savo pastangomis - tai tikrai yra kuo didžiuotis. Skurdą romantizuoja tik kvailiai.

Labiausiai pasaulyje, būdama jūsų amžiaus, aš bijojau ne skurdo, o nesėkmės.

Nors neturėjau motyvacijos mokytis (universitete daugiau laiko leidau kavinėse rašydama savo istorijas, o ne paskaitose), aš turėjau talentą lengvai išlaikyti egzaminus, o tai tarp mano bendraamžių buvo pagrindinis sėkmės matas.

Nesu tokia kvaila, kad manyčiau, jog jeigu jau esate jauni, gabūs ir išsilavinę, tai nepatirsite nusivylimo ir kančių. Talentas ir protas - ne vakcina nuo likimo įnorių, ir aš tikrai neįsivaizduoju, kad jūs mėgaujatės vien giedru egzistavimu. Tačiau vien faktas, kad baigiate Harvardą, liudija, jog nesate gerai pažįstami su nesėkme. Tik tai, kaip jūs suprantate nesėkmę, gali nelabai skirtis nuo to, kaip paprastas žmogus įsivaizduoja sėkmę. Štai iki ko jūs visi jau priėjote!

Šiaip ar taip, kas yra nesėkmė, kiekvienas turi nuspręsti pats. Tačiau pasaulis visada maloniai jums pateiks kriterijų rinkinį.

Manau, neperlenksiu sakydama, kad praėjus septyneriems metams po mokslų baigimo aš patyriau patį žiauriausią žlugimą pagal visus kriterijus. Mano trumpalaikė santuoka iširo, likau viena su vaiku, be darbo ir be pinigų - tokia nuskurdusi, kokiai tik įmanoma būti šiuolaikinėje Anglijoje, jeigu nesi benamis.

Mano tėvų ir mano pačios baimės realizavosi - aš buvau pati didžiausia nevykėlė iš visų, kuriuos pažinojau.

Todėl dabar čia stovėdama nesiruošiu jūsų tikinti, kad nesėkmės yra smagios. Tas mano gyvenimo periodas buvo pats juodžiausias, ir aš niekaip negalėjau tikėtis pasakos su gera pabaiga, kaip dabar rašoma laikraščiuose. Neturėjau žalio supratimo, kiek tęsis šis juodas tunelis, ar iš tikro yra šviesa jo gale, ar tai tik mano miražas.

Tai kodėl kalbu apie nesėkmių naudą? Tik todėl, kad nesėkmė išvalo viską, kas nesvarbu.

Aš galiausiai pati sau lioviausi apsimetinėjusi, kad esu kažkas kitas nei esu, ir nukreipiau visą savo energiją tam, kad pabaigčiau vienintelį darbą, kuris man išties buvo reikšmingas. Jeigu man būtų sekęsi kas nors kitas, tikriausia taip ir nebūčiau išdrįsusi siekti tikslo toje srityje, kurią iš tikrųjų mėgstu.

Nesėkmė mane išlaisvino - mano didžiausia baimė jau buvo įsikūnijusi, bet aš buvau gyva, aš turėjau dievinamą dukrą, seną spausdinimo mašinėlę ir didžiulį sumanymą. Pasiekusi patį dugną, ėmiau kurti gyvenimą iš naujo, ir tas akmenuotas dugnas tapo puikus pagrindas jo fundamentui.

Galbūt jūs niekada nepatirsite tokio kryčio, bet, šiaip ar taip, tam tikrų negandų gyvenime išvengti neįmanoma. Neįmanoma gyventi nepatiriant jokių pralaimėjimų, jeigu tik negyveni taip atsargiai, kad sunku tai pavadinti gyvenimu. Bet taip mes žlungame nieko nedarydami.

Nesėkmės man suteikė jėgų ir pasitikėjimo savimi, kurio neturėjau sėkmingai laikydama egzaminus. Nesėkmės leido man sužinoti apie save tai, ko neįmanoma sužinoti jokiais kitais būdais. Aš atradau savyje stiprią valią ir kur kas daugiau disciplinos, nei galėjau manyti turinti. Aš sužinojau turinti draugų, vertingesnių už visus pasaulio lobius.

Suvokimas, kad tapote išmintingesni, leidžia tikėti, jog sugebėsite išgyventi. Jūs niekada iš tikro nepažinsite savęs, nepatikrinsite santykių tvirtumo, jeigu nepatirsite išbandymo nesėkme. Šis pažinimas - didelė dovana tiems, kurie sunkiai jį užsitarnavo, ir jis kur kas vertingesnis už bet kurį kitą patyrimą.

Taigi paėmusi į rankas Laiko atsuktuvą (stebuklingas "Hario Poterio" personažų prietaisas, leidžiantis grįžti į tolimą praeitį. - Red. past.), aš pasakyčiau sau 21-erių metų, kad asmeninė laimė yra suvokti, jog gyvenimas - tai ne įgijimų ar pasiekimų sąrašas. Jūsų profesija, jūsų CV - tai toli gražu ne jūsų gyvenimas, nors jums gali pasitaikyti mano amžiaus ir vyresnių žmonių, kurie nemato skirtumo. Gyvenimas sunkus ir komplikuotas, jis nesileidžia kontroliuojamas, ir kai jūs suvoksite šį faktą, kur kas lengviau pakelsite visus likimo vingius.

Apie vaizduotės galią

Galite manyti, jog antrąja tema pasirinkau vaizduotės galią todėl, kad ji padarė daug įtakos mano gyvenimo atgimimui. Tačiau yra šiek tiek kitaip.

Nors iki paskutinio atodūsio tvirtinsiu, kaip svarbu skaityti pasakas prieš miegą, vaizduotę aš išmokau vertinti daug platesne prasme.

Vaizduotė - tai ne tik unikalus žmogaus gebėjimas matyti tai, ko iš tikro nėra (o tai reiškia, kad ji - visų atradimų bei išradimų šaltinis); dėl savo, pasakykime taip, transformuojančio ir nuoširdaus pasireiškimo - ji yra jėga, leidžianti mums suprasti žmones, kurių jausmų niekada nepatyrėme. <...>

Kitaip nei kitos būtybės šioje planetoje, žmogus gali mokytis ir suvokti nepatirdamas. Jis gali įsivaizduoti save kito kailyje.

Žinoma, ši jėga, kaip ir mano sugalvota magija, moralės požiūriu yra neutrali. Vieni ją gali naudoti tam, kad kontroliuotų kitus ir jais manipuliuotų, kiti - kad suprastų ir atjaustų.

Treti išvis nelinkę lavinti savo vaizduotės. Jie linkę būti komfortiškuose savos patirties rėmuose ir nė nebando įsivaizduoti, ką reiškia gimti kažkuo kitu. Jie atsisako girdėti riksmus ir žvilgtelėti į narvą, jie užtveria savo protą ir širdį bet kokiems išgyvenimams, išskyrus jų pačių; jie atsisako žinoti.

Galėčiau pasiduoti pagundai pavydėti tiems, kurie sugeba taip gyventi, bet nemanau, kad juos persekioja mažiau košmarų nei mane. Gyvenimas ribotoje erdvėje veda prie vienos iš psichinės agorafobijos formų ir sukelia kitas baimes.

Manau, kad žmonės, sąmoningai atsisakantys fantazijų, mato kur kas daugiau monstrų. Ir bijo kur kas dažniau. Tie, kurie atsisako atjausti kitus, išleidžia į laisvę didžiausius siaubūnus. Nekurdami blogio tiesiogiai, jie savo abejingumu sudaro sandėrį su blogiu.

Viena iš didžiųjų tiesų, kurią sužinojau mokydamasi literatūros klasikos, kurią išdrįsau pasirinkti būdama 18 metų ir ieškodama to, ko negalėjau tuomet apibrėžti, buvo užrašyta graikų rašytojo Plutarcho: "Keisdami save, mes keičiame pasaulį." Pritrenkiamas teiginys, iki šiol kasdien patvirtinamas tūkstančius kartų. Jis teigia apie mūsų nematomą ryšį su išoriniu pasauliu, faktą, kad veikiame kitų žmonių gyvenimus vien todėl, kad egzistuojame.

Tačiau kaip jūs, Harvardo 2008-ųjų laidos absolventai, norėtumėte veikti kitų žmonių gyvenimus? Jūsų intelektas, jūsų gebėjimas sunkiai dirbti, jūsų išsilavinimas, kurį pelnytai įgijote, suteikia jums unikalų statusą ir unikalią atsakomybę. Tai jūsų privilegija ir jūsų prievolė.

Jeigu nuspręsite naudoti savo statusą ir įtaką prabildami už tuos, kurie neturi balso; jeigu nuspręsite jungtis ne tik su galingais, bet ir su bejėgiais, jeigu išsaugosite gebėjimą įsivaizduoti save gyvenime tų, kurie neturi jūsų pranašumų, jumis didžiuosis ne tik šeima, kuri ir taip džiaugiasi, jog esate, bet ir tūkstančiai ar milijonai žmonių, kuriems padėjote pakeisti realybę.

Mums nereikia magijos keisti pasauliui. Mes turime visą reikiamą galią savyje jau dabar: mes turime galią įsivaizduoti, kaip geriau.

Man liko vienintelis linkėjimas jums. Linkėjimas, kuris man išsipildė, kai dar buvau 21-erių metų. Draugai, su kuriais sėdėjome ant vieno suolo mokslų baigimo dieną, tapo mano ištikimais gyvenimo palydovais. Jie - mano vaikų krikštatėviai, žmonės, į kuriuos galiu kreiptis, kai užpuola bėdos, žmonės, kurie buvo tokie malonūs, jog leido man išvengti teisminio persekiojimo, kai jų vardais pavadinau Mirties Valgytojus ("Hario Poterio" personažai. - Red. past.) Per išleistuves mus rišo milžiniška meilė, gimusi iš bendrų potyrių, bendrai praleisto laiko, kuris jau niekada negrįš, ir, žinoma, iš minties, kad kai kurios iš mūsų saugomų nuotraukų taps gerais įkalčiais, jeigu kartais kuris nors nuspręs tapti ministru pirmininku.

Todėl šiandien aš linkiu jums turėti tokių draugų. Na, o rytoj, jeigu neprisiminsite nė vieno mano žodžio, aš tikiuosi, jog nepamiršite, ką pasakė Seneka, dar vienas senovės romėnų mąstytojas, kurį sutikau bėgdama Klasikinės literatūros koridoriumi, kai išsižadėjau karjeros laiptų ir ieškojau senovės išminties:

"Kaip apysaka, taip ir gyvenimas: vertinamas ne už ilgumą, o už turinį."

Šaltinis: Harvardmagazine.com

Steve Jobs kalba, pasakyta Stenfordo absolventams 2005 m.