Italė Susanna: "Žinojau apie neriją ir cepelinus"

Pradėjau ją lapkričio pradžioje Prahoje. Turėjau mokyti vieno viešbučio tarnautojus anglų kalbos. Tačiau mano paslaugų neprireikė, bet aš nesisielojau, nes tikrai buvo ką veikti. Paskui vykau į Vengriją, Rumuniją, Lenkiją. Štai dabar aš savaitę Lietuvoje, o pasui grįžtu į Londoną.

Kaip Jūsų maršrute atsidūrė būtent Lietuva?

Prieš keliaudama nusipirkau "Lonely Planet" turistinį vadovą, skirtą Rytų ir Vidurio Europos šalims. Ten taip buvo aprašyta Kuršių nerija, kad tiesiog neįmanoma buvo atsispirti pagundai ir neatvykti į Lietuvą. Pagal aprašymą atrodė, kad tai pati nuostabiausia vieta žemėje. Be to, mano Londono draugės italės Valentinos mylimasis - lietuvis. Tad Londone pirmą kartą ir cepelinus kažkokiame restorane ragavau. Gedas ir mano draugei cepelinus verda, bet man jo kulinarinių šedevrų taip ir nepavyko paragauti. Taigi prieš atvykdama į Lietuvą, žinojau apie Kuršių neriją ir cepelinus.

Kuo Lietuva skiriasi nuo kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių, kuriose apsilankėte?

Lietuva daug modernesnė. Pastatai čia labiau prižiūrėti. Tačiau Lietuva ir brangesnė, tai mane labai nustebino. Čia brangiau net nei Prahoje, kuri jau iškovojo turistų Mekos vardą. Ir žinoma, nesitikėjau, kad čia bus tiek sniego! Todėl visas kraštovaizdis atrodo labai romantiškai, ypač sniegu padengtos kaimo trobos. Nustebino, kad daug daugiau žmonių nei kitose šalyse kalba angliškai, mat mano lankytose šalyse dažniau teko girdėti vokiečių kalbą.

Na, o Kuršių nerija ar nenuvylė?

Absoliučiai ne! Tikrai nepasigailėjau, kad čia atvykau žiemą. Tai buvo absoliuti fantastika. Užšalusios marios ir žvejai, vaikščiojantys ledu, - tikra egzotika. Įsidrąsinusi ir aš nutariau pasivaikščioti. Jau nuėjus gerą kelio galą mane pasivijo du vyriškiai su sniegomobiliu. Iš pradžių į mane jie kreipėsi lietuviškai, paskui vokiškai. Galų gale susirodėme pirštais ir jie mane parvežė į krantą. Tada užsukau į restoranėlį ir užsisakiau... kaip jūs manote ką?.. Cepelinų! Žinoma, tik pusė porcijos, nes kas gi galėtų visą porciją sudoroti! Paskui nusigavau į Juodkrantę ir apžiūrėjau tai, ką įsivaizdavau esant Raganų kalną. Nuostabios medžio skulptūros! Tik daug laiko negalėjau skirti, nes bijojau pavėluoti į mikroautobusą. Ir vis tiek pavėlavau... Mane išgelbėjo tik Kaliningradas-Klaipėda maršrutu važiuojantis autobusas, o vairuotojas kažkodėl net pinigų nepaėmė... Nors šaltis spaudė kaip reikiant, nutariau apsilankyti ir Jūrų muziejuje, o paskui Baltijos pakrante grįžti į perkėlą. Ir kaip aš išsižiojau pamačiusi iš vieno pastato išbėgančią tik maudomais kostiumėliais apsirėdžiusią porą, kuri puolė į ledinį jūros vandenį! Aš vos infarkto negavau. Tikriausiai po saunos, pagalvojau. O paskui nutariau, kad kada nors ir aš gal tokiam eksperimentui ryšiuosi po šimto medikų konsultacijos...

Tai šaltis ir sniegas jums netrukdo pasisemti naujų įspūdžių?

Man patinka keliauti neturistiniu sezonu. Nes labiausiai mėgstu stebėti realų žmonių gyvenimą. O be to, toks sausas šaltis daug geriau nei vėjuotas Londono oras. Tačiau jau dabar galvoju, kad norėčiau čia sugrįžti vasarą ar pavasarį. Nes Vilnių apžiūrėti tikrai nepakako dviejų dienų. Šis miestas tikrai pralenkė mano vaizduotę.

O kodėl keliaujate viena?

Tada galiu laisvai spręsti, galiu daryti, kas į galvą šauna. Labai mėgstu daug vaikščioti, gal ne visi galėtų tiek kilometrų per dieną nueiti, kiek aš galiu. Tiesa, Čekijoje prie manęs buvo prisijungusi mano teta. Bet ji kiek pavargo nuo mano tempų, tad kelionę tęsiu viena. Žinoma, tokios kelionės turi ir savo minusų. Pirmiausia, tai daug brangiau. Juk keliaujant dviese gali užsisakyti dvivietį kambarį ir taip iškart sumažėja kaštai.

Kokie buvo įsimintiniausi Jūsų kelionės įspūdžiai?

Nepamiršiu, kaip Rumunijoje maudžiausi atviruose terminiuose baseinuose, o oro temperatūra buvo minus 8 laipsniai. Dar vienas keistas dalykas buvo tas, kad Prahoje man pavogė mobilųjį telefoną. Jau nesitikėjau jo atgauti. Bet ar vagis nežinojo, kaip juo naudotis, ar kas kita nutiko, tačiau vieną dieną gavau elektroninį laišką iš vienos britės, kuriame ji klausė, ar nieko nepamečiau. Pasirodo, ji rado mano telefoną, o kadangi jame buvo visa informacija apie mane, ji ir parašė laišką. Tad Didžiojoje Britanijoje mano telefonas jau laukia manęs.

Kokį įspūdį susidarėte apie lietuvius?

Lietuviai labai malonūs ir draugiški, bet tikrai galėtų išjungti mobiliuosius telefonus kino seansų metu! Bet tai, kad Lietuvoje galiu kino teatruose filmus žiūrėti angliškai - nuostabus dalykas, mat Italijoje jie visi verčiami į italų kalbą.