Istorinių asmenybių sugrįžimui - laiko ir požiūrio cenzas

Klaipėdos krašto istorijai nusipelniusių asmenybių įamžinimo procesas - įsibėgėjęs. Štai šiandien Liepų g. 5 atidengiamas paminklas Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui, publicistui, poetui Jurgiui Zauerveinui (1831-1904).

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją ketinama papuošti atminimo lenta, įamžinsiančia dabartinio šios mokyklos pastato statybos iniciatoriaus, prieškario ir pokario direktoriaus, pedagogo Kazio Trukano (1892-1957) vardą.

Ant Šaulių g. 31 namo sienos planuojama pakabinti atminimo lentas, priminsiančias čia gyvenusių kitų iškilių šio krašto veikėjų - lietuviškų laikraščių leidėjo ir draugijų steigėjo Jokūbo Stiklioriaus (1871-1942) ir politiko, visuomenininko Erdmono Simonaičio (1888-1969) atminimą.

Už kiekvieno iš šių vardų - skirtingi gyvenimo keliai, suvienyti pasišventimo gimtajam arba tikrais namais tapusiam kraštui ir jo žmonėms. Tačiau istorijos kloduose tebėra apstu visuomenei ne itin žinomų, bet reikšmingų vardų. Neseniai istorikai, kalbininkai rinkosi į Nidoje vykusį tarptautinį seminarą, skirtą vokiečių kalbininko, baltistikos pradininko, archeologo Adalberto Bezzenbergerio, kuris, be kita ko, žavėjosi Kuršių nerija ne tik kaip poilsiautojas, čia praleidęs per 40 vasarų, bet ir kaip mokslininkas, asmenybei ir nuopelnams.

Seminaro organizatoriai - Liudviko Rėzos kultūros centras Juodkrantėje ir rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus Nidoje - sutarė po renginio adresuoti Neringos miesto merui Antanui Vinkui oficialų kreipimąsi, kviesdami deramai įamžinti iškilaus kultūros veikėjo atminimą.

Siekį aktualizuoti šio iškilaus XIX a. pabaigos-XX a. pradžios veikėjo vardą puoselėja L. Rėzos kultūros centro kuratoriumas, kurio pirmininkė juodkrantiškė istorikė Nijolė Strakauskaitė šią mintį spaudoje kėlė dar 1992 m. Tačiau kol kas A. Bezzenbergerio vardas ir vaidmuo labiausiai žinomas specialistams.

"Kai buvo rengiamas seminaras, prisiminiau dažnai mūsų terpėje diskutuojamą mintį, kad A. Bezzenbergeris dar nenusipelnė įamžinimo ir jos pasekmes - peržiūrėjus įamžintų Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto veikėjų sąrašą, A. Bezzenbergeris neturi jokio ženklo, jokio pėdsako, - teigė S. Pocytė. - Todėl savo pranešimą apie būtinybę skirti dėmesio šiai istorinei asmenybei vadinčiau provokacija gvildenti šį klausimą. Tikiuosi, kad procesai pajudės, ir Juodkrantėje atsiras A. Bezzenbergerį įamžinsiantis ženklas." Kitąmet sukaks 80 metų nuo jo mirties.

Klaipėdoje judėjimas už praeities asmenybių atminimo puoselėjimą yra įpusėjęs - atminimo lentos ir paminklai atidengiami kasmet. Kaip vertinate jo kryptį? - teiravomės S. Pocytės.

Būsiu nepopuliari, bet jame įžvelgiu šiokį tokį disbalansą. Puiku, kad diskutuojame apie istoriją, nesvarbu - ar apie lietuvių, ar apie vokiečių veikėjus. Bet vis dėlto neretai esame prisirišę prie stereotipais apipintos lituanizuotos krašto istorijos tradicijos, kurioje vokiečių kilmės asmenys dar nėra priimami kaip savi.

Man labai įstrigo, kai 2007-aisiais - Prūsijos karalienės Luizės metais - spaudoje vyko diskusija dėl galimybės Klaipėdos jaunimo centrui, kurio pastate iki karo veikė Luizės gimnazija, sugrąžinti šį vardą.

Diskusija liko be pabaigos; jos metu skambėjo ne tik pozityvūs pasisakymai, bet ir būgštavimai, esą kam reikia prūsiškų karalienių, kai turime savų kunigaikštienių - keista, kad daugelyje situacijų bandome pritempti lietuvišką istorijos supratimą. Tuo metu ši diskusija man pasirodė moraliai senstelėjusi - maniau, kad per 15-17 Nepriklausomybės metų jau išmokome priimti įvairialypę istoriją. Tačiau idėja buvo numarinta, nors pastatas, beje, autentiškas, nenuniokotas, o šiuo metu - ir puošiamas atstatytų istorinių dujinių žibintų, prašyte prašosi Luizės vardo.

Vertindama krašto istorijos aktualijas, džiaugiuosi, kad primirštos asmenybės vienu ar kitu pavidalu sugrįžta. Smagu, kad mano gimtojo Klaipėdos krašto gyvenviečių gatvėms suteikiami ne bendriniai, o sąsajas su vietovės istorija atskleidžiantys vardai.

Štai Vanagų kaime prie bažnyčios, kurios restauruotas ansamblis, mano nuomone, yra gražiausias visame krašte, o suremontavus tvartą apskritai taptų unikalus kaip vienintelis liuteronų bažnyčios kompleksas, išsaugojęs visus pastatus, viena gatvė pavadinta Kristupo Lokio vardu. Jis buvo vienas iš šios bažnyčios XX a. pradžioje kunigų, labdaros draugijos "Sandora" įkūrėjas ir misionierius.

Tai svarbi šio krašto religinio gyvenimo detalė: tikintys tėvai stengdavosi, kad vaikas taptų kunigu arba baigtų mokslus misionierių mokykloje. Po jos buvo įprasta vykti į Aziją ar Afriką - skleisti krikščioniškų idėjų "pagonims". K. Lokys, tarnavęs Indijoje, paliko ten ryškų pėdsaką, rūpindamasis ne tik tikėjimo sfera, bet ir kultūrinėmis bei socialinėmis sąlygomis. Čia jis inicijavo užtvankos, kuri iki šiol vadinama jo vardu, statybas. Kurį laiką žmonėms K. Lokio gatvės pavadinimas atrodė keistas, dabar - natūralus.

Kokia istorinių asmenybių įamžinimo forma jums atrodo priimtiniausia?

Visiems nepastatysi paminklų ir nepakabinsi atminimo lentų. Manyčiau, geras sprendimas yra sutvarkyti namą, kuriame gyveno iškilus asmuo, ir pakabinti tai įprasminantį ženklą - nauda būtų dviguba.

Šiuo metu įprasta statyti monumentus, tačiau dažnas jų neturi toli siekiančios prasmės, nes yra politizuotas, ideologizuotas. Liūdnų praeities pavyzdžių netrūksta. "Borussia" buvo labai gražus paminklas, bet faktas, kad jis niekuomet nebus atstatytas, nes turėjo labai konkrečią politinę potekstę - simbolizavo vokiečių tautos išsilaisvinimą kovoje su Napoleonu ir atspindėjo to meto Vokietijos valstybines intencijas.

Palyginkime su Taravos Anike - šis humanistinio pobūdžio paminklas, įkvėptas romantiškos meilės istorijos, nekelia keblių klausimų ir pripažįstamas Klaipėdos simboliu.

Ką plačiajai auditorijai vertėtų žinoti apie A. Bezzenbergerį?

A. Bezzenbergeris buvo ilgametis Karaliaučiaus universiteto rektorius ir vienas iš žymiausių Rytų Prūsijos archeologijos tyrinėtojų. Beje, jau nuo 1880-ųjų, kai pradėjo dirbti universitete, iki pat mirties 1922-aisias, jis apie 40 vasarų praleido Juodkrantėje - čia, dabartinėje Miško gatvėje, turėjo vasarnamį.

Beje, jis buvo žinomo Šilokarčemos dvarininko, mecenato ir istorijos mėgėjo Hugo Šojaus bičiulis. Juos siejo ir domėjimasis lietuvių kalba bei kultūra. A. Bezzenbergeris daug dėmesio skyrė baltų kalboms ir konkrečiai lietuvių kalbos tyrinėjimams. Tuo metu tai buvo naujas dalykas. Tilžėje veikė Lietuvių literatūrinė draugija, jos nariai fiksavo nykstančios kalbos tradiciją, tačiau tai nebuvo mokslinio pobūdžio veikla.

A. Bezzenbergerio dėka šiauriausias Rytų Prūsijos regionas tapo mokslinių interesų objektu ir įėjo į mokslo inteligentijos apyvartą - rašytiniai darbai ir bendravimas su žymiomis Europos mokslo pasaulio asmenybėmis yra kuo tikriausias šio regiono populiarinimas. Jo nuopelnai tarmėtyros srityje - didžiuliai; tai buvo žmogus-orkestras, kurio interesų sferoje lengvai išsiteko etnografija, archeologija bei liaudies kultūra. Be to, A. Bezzenbergeris vykdė archeologinius kasinėjimus Klaipėdos krašte, o iškasti artefaktai buvo saugomi Karaliaučiaus universiteto draugijos "Prūsija", kuriai mokslininkas vadovavo, muziejuje. Gaila, kad per Antrąjį pasaulinį karą jie neišliko ir buvo išbarstyti po įvairius kraštus.

Džiaugiuosi, kad dabartinis Neringos miesto meras Antanas Vinkus yra palankus istorijos ir kultūros puoselėjimui - tai įkvepia viltį, kad A. Bezzenbergerio atminimas bus įamžintas. Vasarnamio, kuriame jis gyveno, nebėra, tačiau galima pasiieškoti kitos vietos atminimo lentelei ar kitokiam ženklui: kaip variantą galima būtų svarstyti gražią Juodkrantės krantinę arba ketinamą atstatyti prieplauką.

Istorinės atminties įprasminimas - sudėtingas dalykas, vienam svarbu atrodo viena, kitam - kita, ir istorijos kloduose gali atrasti daug asmenybių, kurios vienu ar kitu savo darbu populiarino mūsų kraštą. Kuršių nerija buvo unikali tuo, kad traukė ne vieną žymų žmogų, kuris aprašė jos gamtovaizdį savo raštuose. Pasisekė ir tuo atžvilgiu, kad visai šalia veikė Karaliaučiaus universitetas - Rytų Prūsijos elito židinys.