Iš Kalifornijos vasaros - į Vilniaus pavasarį

„Solidarumas“ (rež. Dastinas Braunas (Dustin Brown) pasakoja apie du nelegalus - meksikietę siuvyklos darbininkę Ines ir mėsos parduotuvėje dirbantį lietuvį Tomą, patekusius į visišką priklausomybę nuo savo žiaurių ir godžių darbdavių. Kad neatsidurtų gatvėje, jie priversti daryti drastiškus kompromisus. Ir vis dėlto filmas teikia vilties: priverstas nusileisti aplinkybėms, žmogus gali neprarasti nei savo orumo, nei pats savęs.

„Kalifornija“ (rež. Tomas Vengris) - tai dviejų brolių imigrantų istorija. Pražuvėlio jaunėlio Andriaus apsilankymas pas vyresnįjį netikėtai išryškina pamatines abiejų vertybes. Jų katalizatoriumi tampa dolerių prikimštas Andriaus krepšys. Intrigos paradoksas tiek pat įdomus, kiek ir netikėta atomazga.

Taigi išaušo rytas po premjeros - ir Mantas VALANTIEJUS jau svečiuojasi „Respublikoje“.

- Mantai, priklausai tam nesuvaldomam emigrantų srautui, kuris jau išplukdė į Vakarus pusę milijono tautiečių?

- Visai ne. Išvykau 2003 m. iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto antro kurso pagal studentų mainų programą. Nuvykau į Leik Tahą. Tai nedidelis miestelis Kalifornijos ir Nevados pasienyje, prie gražaus to paties pavadinimo ežero. Pasak garsiausio Amerikos krepšininko Maiklo Džordano (Michael Jordan), tai antras pagal gražumą ežeras pasaulyje. Įsidarbinau kazino.

- Gerai mokėjai kalbą?

- Visai nemokėjau, nes Kaune buvau pradėjęs studijuoti prancūzų. O čia - ir čekius skaičiuoti, ir į telefonų skambučius atsakinėti. Tas pirmasis krikštas - ištisinis stresas.

- Tačiau ir patirtis įdomi. Ar lankėsi tame kazino įžymybės?

- Dar kokios! Briusas Vilisas (Bruce Willis), Kevinas Kostneris (Kevin Costner), Pamela Anderson, Benas Aflekas (Ben Afflek)...

- Kaip jiems sekėsi?

- Apie tuos nelabai žinau, bet Maiklas Džordanas tai visada prakišdavo.

- O pats to kablio nepagavai?

- Pagavau. Bet tik tada, kai gerokai apšilęs pradėjau kortas dalinti. Esu net išlošęs. Ilgainiui perpranti tą sistemą ir jau gali rizikuoti. Svarbiausia - laiku sustoti.

- Priklausomybės neįgijai?

- Ne. Nors daug kas įgyja.

- O kai baigėsi studentiškas kontraktas?

- Pasilikau viename Leik Taho restorane indų plauti. Dvejus metus išdirbau kaip nelegalas. Kasdien - 12 valandų ant kojų. Vienintelis džiaugsmas - to įstabaus ežero vaizdas pro langą.

- Ar nelegalo patirtis pravertė vaidinant „Solidarume“?

- O kaipgi. Patirtis kūryboje - didelis dalykas. Aktoriui reikia daug ką išbandyti. Esu dar ir ne tą daręs. Prieš Ameriką buvo Londonas. Keturis mėnesius be poilsio dienų dirbau statybose. Šūdus rankomis rinkau tik vieną pirštinę turėdamas. Todėl ir Amerikoje, po to studentiško kontrakto, labiausiai bijojau nelegalo dalios.

- Kalifornija - didelė valstija, keliskart didesnė už Lietuvą. Ir Holivudas - ne ranka pasiekiamas...

- Iš Leik Taho - 8 val. kelio automobiliu. Į Los Andželą buvau du kartus nuvažiavęs.

- Ir įstojai į Santa Monikos menų koledžą.

- Taip. Pernai gavau teatro aktoriaus diplomą.

- Bet vaidini kine...

- Teatre su mano akcentu manęs nelabai reikia. Daug realesnė perspektyva - kinas. Ir vis dėlto manau, kad geras kino aktorius turi išbandyti teatrą. Turėti bazinį vaidybos pagrindą.

- Ar daug esi vaidinęs? Be to, ką matėme čia, „Kino pavasaryje“?

- Nemažai. Ėjau visur, kur tik kvietė. Ir šaudžiau, ir gaudžiau, ir žmogžudžiu buvau, ir romantiku... Nesu išrankus, džiaugiuosi galimybe mokytis, kaupti patirtį.

- Ar buvo mūsų matytose premjerose koks nors ypač sunkus epizodas - net tokiam asui?

- Buvo. Mylimo šuns žūtis po automobilio ratais. Prieš tą filmavimą dvi dienas gyvenau užsidaręs savo kambaryje, per ausines klausiausi depresyvios muzikos. Režisieriui sakiau: nieko pas mane neleisk - noriu susikaupti. Turėjau toje scenoje visus įtikinti, kad praradau geriausią draugą. Suvaidinti neviltį.

- Šuo irgi gerai vaidino. Buvo užmigdytas?

- Ne. Negalėjome rizikuoti, nes jis jau gana senas - galėjo neatsibusti. Bet to ir nereikėjo - buvo puikiai dresuotas, protingas. Gulėjo, kaip lieptas. Bet vis tiek teko pagaminti pakaitalą - lėlę. Nes kai keliu jį apkabinęs, galėjo sujudėti...

- Labai mielas buvo ir paršelis, kuriam pagal siužetą grėsė tavo, mėsininko, peilis.

- Jį buvo įsimylėjusi visa filmavimo komanda. Protingas, lipšnus, visiems rankas laižo. Toks švarutėlis. Reikėjo šiek tiek išpurvinti, kad neatrodytų toks išpuoselėtas, naminis...

- Iš kur gavote šunį ir paršelį?

- Holivude yra speciali gyvūnus nuomojanti agentūra. Jų kino karjerą labai atidžiai seka gyvūnų teisių draugija. Neduok Dieve, kas atsitiktų...

- „Solidarume“ nusifilmavo puiki meksikiečių aktorė Elpidija Karilo (Elpidia Carrilo). Vos nepasakiau: tavo partnerė. Tačiau filme abiejų nelegalų linijos vingiuoja paraleliai - niekur nesusidurdavo. Ar už filmavimo aikštelės ribų bendravote?

- Ir bendravome, ir susidraugavome. Ji jau išgarsėjusi ne tik Meksikoje, bet ir Holivude. Suvaidino pagrindinį vaidmenį Salvadoro Karasko (Salvador Carrasco) filme „Kitas užkariavimas“. Tris milijonus kainavęs filmas uždirbo šimtą milijonų. Yra vaidinusi su Švarcenegeriu (Schwarzenegger), su Džeku Nikolsonu (Jack Nicholson)...

- Jie - tavo kumyrai?

- Švarcenegeris - vaikystės laikų, o Nikolsonas ir dabar labai patinka.

- Tai vis dėlto apie kiną svajojai nuo vaikystės?

- Mano pirmas matytas filmas buvo su Švarcenegeriu. Žiūrėjom kartu su tėčiu. Jis pasakė: nori būti tikras vyras - žiūrėk į jį. Pradėjau sportuoti. Svajojau būti kultūristas ir vaidinti koviniuose filmuose. Lūžis įvyko studijuojant Amerikoje. Atradau daug įdomesnių filmų.

- Ar turi šiandien kokį etaloninį režisierių?

- Turiu. Kšištofą Kešliovskį (Krzysztof Kieslowski). Man jo „Trys spalvos“ - kultinis filmas. Ypač „Mėlyna“. Galiu žiūrėti ir žiūrėti. Ir mano geriausiam draugui Dastinui Braunui jis - neprilygstamas. Paskutinis „Solidarumo“ kadras, kai Ines pakelia akis aukštyn į kamerą ir vaizdas užgęsta, - tai susižavėjimo duoklė Kešliovskiui. Nesinori to finalo šifruoti žodžiais, bet žiūrovai, tikiuosi, pajunta.

- Mantai, turiu pasakyti, kad man buvo malonu ne tik pamatyti tave vaidinantį, bet ir susipažinti. Sužinoti, kaip sunkiai ir kryptingai siekei savo tikslo. Neišklydai iš kelio, ištvėrei. Kas tau padėjo išlaikyti tokį tvirtą stuburą?

- Auklėjimas. Užaugau labai tvirtoje tvirtų principų šeimoje, kurioje svarbiausias žmogus buvo mama. Ji tokia kieta žemaitė iš Palangos. Nors aš gimęs ir augęs Kaune, man dažnai sakydavo: nepasiduok, tu - žemaitis. Didžiuodamasis sakau: esu mamos vaikas. Ji visada mane palaikė - visame kame. Jai nesvarbu, ką aš dirbčiau - kad ir griovius kasčiau. Kad tik būčiau laimingas.

- O kai taip vargai tuos indus plaudamas, ar nesakė: sūnau, grįžk.

- Sakė. Bet nereikalavo. Jautė, kad aš ieškau savo kelio. Tikėjo, kad rasiu.

- Ar jau šeima matė tuos filmus?

- Dar ne. Visi atvažiuos sekmadienį į „Vingį“. Ne tik šeima, bet ir giminės.

- Tai bus didelė šventė?

- Man - tikrai. O jiems - nežinau. Nes visi yra labai kritiški.

- Ar Santa Monikoje filmai jau rodyti?

- Tik koledže. Nes kino salę nuomotis buvo per brangu. Kai grįšiu, laukia dar vienas rodymas - Elpidijos draugams. Tai bus privati premjera, kurioje dalyvaus daug garsių žmonių. Jei susidomės rimti prodiuseriai, abu trumpametražiai galėtų virsti pilno metro filmais.