Iš Japonijos - į gimtąją Klemiškę

"Negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Mes gyvename Gifu mieste, esančiame maždaug už 600 kilometrų nuo Fukušimos. Jautėme 4 - 5 balų stiprumo žemės drebėjimą, žinoma, nepalyginamą su drebinančiu Tokiją, kur griuvo namų sienos ir dužo langai, - sakė Jurgita.

- Vos vaikus pasiėmiau iš darželio, - visi šalies televizijos kanalai jau rodė, kaip žemės drebėjimo sukeltas galingas cunamis neša bangas, o šios ryja žmonių gyvenimus, viską. Verkėme. Vyras buvo darbe, mūsų namas siūbavo, krito ir dužo daiktai, vaikus nuvedžiau miegoti į namo apačią. Būdavo, ateina devinta vakaro - su baime lauk judėjimo. Jeigu sprogtų visi šeši reaktoriai, nukentėtų visas pasaulis, bet Klemiškėje mes jaučiamės saugiau, todėl priėmėme drastišką sprendimą - vyras liko Gifu, negalėjo palikti namų, tėvų, mašinos. Jam ir jo tėvams buvo labai sunku išsiskirti su vaikais, ypač su mažąja Kristina, jos visi taip laukė, ji vienintelė mergaitė giminėje.

Išvykimui pasiruošti reikėjo laiko, buvo pasibaigęs pasų galiojimo laikas, bet Lietuvos ambasada davė laikinus leidimus išvykti. Pirmiausia nuskridome į Londoną. Hayato buvo žarnyno uždegimas, ir dar jis susitrenkė veidą į stalo kampą... Išvykdama iš namų jau negalėjau parduotuvėse nusipirkti ryžių ir geriamo vandens. Pinigų nebuvo, nes vyras turėjo skolų. Mano brolis iš banko pasiskolino didžiulę sumą pinigų mūsų bilietams. Juk vaikų už jokius pasaulio pinigus nenupirksi."

Praeities idilė

Prieš vienuolika metų Jurgita išvažiavo į Tokiją uždarbiauti. Kartą į vakarietišką restoraną su draugais užsuko Toshihiro. Japonai santūrūs tik tada, kai reikia, o šis jaunuolis buvo drąsus. Po pirmojo pasimatymo pora nebesiskyrė. Abu prastai kalbėjo angliškai, tad savo mintis nupiešdavo. Abu prašnekėdavo valandų valandas, nes Jurgita pramoko japoniškai, o vaikinui buvo labai įdomu mokytis lietuvių kalbos.

Toshihiro papirko savo paprastumu ir pagarbumu. Dirbo didelės kompanijos padalinio vadovu. Džentelmenas į keliones po gražiausias šalies vietoves kviesdavo ir Jurgitos draugę. Įkopė net į Fudzijamos viršūnę. Kai Jurgitos viza pasibaigė, išsigandęs, jog gali jos netekti, jaunuolis tame pačiame parke, kur pirmąkart susitiko, kur švietė daugybė žibintų ir tryško fontanas, atsiklaupė ir užmovė ant lietuvaitės piršto sužadėtuvių žiedą.

Kai buvau pristatyta būsimai anytai, ši labai neapsidžiaugė. "Net susikalbėti negalėjome, nes anyta, kilusi iš kalnuotos vietovės, kalbėjo tarmiškai. Bet mylimasis nenusileido", - sakė moteris.

Kuklios vestuvės įvyko Tokijuje, dar kartą jiedu susituokė Lietuvos bažnyčioje, nes budizmą išpažįstantis Toshihiro sutiko priimti katalikų tikėjimą, o vėliau ir pakrikštyti vaikus. Sprendimus priima abu, tačiau Jurgita juokiasi: "Kai vyras sako savo nuomonę, turiu pasakyti: "Aš tave supratau", ir tik tada išsakyti savąją.

Kas išginė į Japoniją

Kai Toshihiro paskui žmoną atskubėjo į Klemiškę, jam patiko čionykštė žaluma, nes Japonijoje peržengi slenkstį - betonas. Kerėjo tyla, erdvė, ramybė ir kad mažai žmonių, gali pabūti visiškai vienas. Stebino tik tai, kad lietuviai tiek daug valgo, puotauja, net stalai lūžta, ir geria tiek daug degtinės. Vyras įkūrė savo verslą, gamino sodo baldus. Dainuodavo lietuviškas dainas vaikams, ir nieko netrūko. Ilgėjosi tik tėvų ir bambukų. Į svečius atvykusiai mamai parodė Lietuvą, ją sužavėjo Kryžių kalnas.

"Vėliau, 2009 metais, Lietuvoje smuko ekonomika, mokesčiai augo, nelaukėme, kol nusirisime į dugną, ir grįžome į Japoniją. Ne tik aš, bet ir vyras buvo ištiktas šoko, kad turime palikti Lietuvą. Ten laukė tušti namai, neturėjome darbo nei automobilio, vėl viską pradėjome nuo nulio", - sakė Jurgita.

Prasigyvenusi šeima nusipirko namą Toshihiro tėvų kaimynystėje. Išėjus iš namų iš vienos pusės matai miestą, iš kitos - kalnus. Moteris neslepia: "Dabar su anyta sutariame gerai, ji - nuostabus žmogus. Nemačiau, kad verktų ar skųstųsi. Neprašė pagalbos net kai gydėsi krūties vėžį, o juk tikrai buvo sunku. Ji niekada neprasitarė, kad nepatinka, kaip gaminu valgį, auklėju vaikus. Kai būdavau užsiėmusi, artėjant lietui anyta nuimdavo padžiautus skalbinius, išvirdavo valgį. Mane išmokė gaminti japoniškus valgius, ypač jie mėgsta žuvį, vyras su vaikais prižvejodavo man neregėtos žuvies. Paskutinysis nėštumas buvo sunkus, anyta perėmė visus darbus, nors kai aš jai sergančiai siūliau pagalbą, mandagiai atsisakė. Ne iš išdidumo: japonai niekada neparodys, kad jiems blogai."

Jurgitą stebino, kad japonai nešvenčia sutuoktuvių metinių, gimtadienių - užtat švenčia imperatoriaus gimtadienį, auksinę vaikų savaitę visiems būna laisvadieniai. Anyta nesimeldžia, bet uošvis visuomet nusilenkia Budos statulai; išėjęs iš tualeto atsigręžia, triskart suploja rankomis ir nusilenkia. "Pas juos yra daugybė namuose garbinamų dievų", - šypsojosi pokalbininkė.

Toshihiro atlikdavo dailidės darbus, stato pavėsines, namuose įrengė terasą; meistrų kviestis nereikia. Jeigu yra darbo, namo grįždavo pirmą nakties arba pernakvodavo biure.

"Gimdymo namuose man liepdavo laikytis dietos, prikišo augantį svorį. Ne visos japonės lieknos it nendrės, apkūnioms gimdyvėms darydavo Cezario pjūvį. Vyras buvo šalia, kai gimdžiau Kristiną. Ten kyšio duoti negalima - iškart pasodins į kalėjimą. Kai sūnus sirgo sunkia odos liga, norėjau gydytojai dovanot gėlių, man sakė: nė negalvok", - pasakojo moteris.

Japonų vaikų darželiai nepigūs, už du vaikus per mėnesį paklodavo 10 000 jenų, o privatūs - dar brangesni. Tik gimus ketvirtajam vaikui - nemokamas gimdymas, darželis. Ten griežtos taisyklės. Tik vasarą nuo balandžio iki rugsėjo vaikai miega pietų, nes lanko baseiną. Atėję į pirmą klasę vaikai jau moka skaityti ir rašyti hieroglifus. Mokykloje persiauna šlepetes, jas reikia kas savaitę skalbti.

Jurgitą savanoriai mokė skaityti hieroglifus, bet ji pasiekė tik antrokės lygį; kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Pas mamą

Kai aplankėme šeimyną Klemiškėje, mama išdykėlius (o tie visi - it gyvas sidabras) tramdė tai japonų, tai lietuvių kalba. Pirmagimiui Dainiui - dešimt metų, jis labai geros širdies. Labai mėgo su tėvu žaisti beisbolą. Japoniukai šio žaidimo mokomi nuo mažens. Hayato labiausiai prisirišęs prie mamos. Žaisdamas futbolą pasitempė kojos raiščius ir dabar vaikšto su langete, tačiau ir stovėdamas kaip gervė ant vienos kojos sugeba spirti kamuolį. Lankstusis Tomas tikriausiai užaugęs bus akrobatas: sėdi, ir staiga užsikelia kojas sau ant sprando. O sesę Kristiną dievina visi, ji - princesė.

"Sunkiausia - išsiskyrimas. Vyras negali mums padėti, nes neteko darbo. Japonijoje smuko ekonomika, mokesčiai išaugo kone dukart, bet jie sutinka mokėti, kad tik šalis greičiau prisikeltų. Mama - pensininkė, tėvas gauna minimalią algą, vos išgyvena, tai kaip galėtų dar ir mus išlaikyti. Aš darbo nerandu", - sakė Jurgita, kurią čia truputį gąsdina žmonių šaltumas ir abejingumas.

Norintieji paremti šeimą gali pervesti pinigų į šią sąskaitą: LT177300010029911737.