Miesto prieigose būdavo kuriami ištisi nekropoliai. Juk iš kapo iškart atskirsi, kur turtingas, o kur vargšas palaidotas. Iš kapinių susidaro vaizdas apie viso miesto turtingumą ir galybę.

Dabartinės Turkijos teritorijoje išlikęs likiečių (Likija, viena Mažosios Azijos valstybė) nekropolis Miroje (apie 200 km nuo Antalijos) stebina savo išraiškingumu ir dydžiu. Jis iškaltas olose ir labiau primena gyvųjų miestą, negu mirusiųjų amžinojo poilsio vietą.

Išraiškingi kapai iškalti oloje labiau primena klasicistinio stiliaus namuką, negu kapą. Tik be jokių angų. Dabar kapuose žiojėjančios skylės - tai kapų plėšikų darbas. Čia labai akivaizdu, jog žmogaus palaidojimas kainavo daug. Aišku, tai mirusiam naudos nedavė, po tokia "pagarba" slėpėsi žemiški interesai - savireklama.

Miroje vyskupavo šventasis Nikolajus (pasaulyje žinomas kaip Santa Klausas, pradėjęs Kalėdinę dovanų tradiciją), čia išliko šio kultinio krikščionio kapas, tačiau jo palaikai Italijoje, kurių turkams krikščionys neatiduoda. Turkams jų labai reikėtų, tai padėtų pagausinti turistų atvykstančių į šį regioną skaičių.

Šalia minėto nekropolio įsikūrusiame žvejų kaimelyje Simenoje yra keistas akmeninis kapas vandenyje. Jokios mistikos čia nėra, kapas su būdingu sunkiu akmeniniu antvožu vandenyje atsidūrė po žemės drebėjimo. Pačiame kaimelyje gausu išlikusių tokių kapų, šalia jų žaidžia vaikai ir niekam jie neįdomūs, nebent turistams, šalia jų statomi namai, vyksta gyvenimas.

Įdomu, kad Lietuvoje taip pat dažnai žmonės nori statyti savo artimųjų amžinai poilsio vietai tokius namukus? Štai Ventos regioniniame parke išlikęs vadinamasis Šarkių mauzoliejus, kurį gydytojas Šarkis pastatė mirusiai savo dukrai dar prieš karą. Vėliau artimieji ją perlaidojo, o va namukas liko.

Investicijos į kapus

Investicijos į mirusiųjų kapus nėra nei dabarties, nei lietuvių bruožas.

Jordanijoje išlikęs Petros miestas, galima sakyti, buvo tarsi ištisas nekropolis, nes žmonės buvo laidojami grandioziniuose kapuose, o gyveno gana nedideliuose olose gremžtuose būstuose. Olose meistriškai išskaptuoti kapai - tai šio miesto įkūrėjų nabatiejų kulto dalis.

Manoma, jog Petra (miestas įkurtas 2 a.pr.Kr.) buvo pagrindinis keistos nabatiejų religijos centrinė vieta. Nabatiejų religija, manoma, buvo eklektiška, jungusi Egipto ir Antikos religijas.

Matyt, iš Egipto nabatiejai perėmė poreikį statyti milžiniškus kapus, kuriuose kūnas turėjo būti išsaugomas amžinybei.

Sunku racionaliai paaiškinti tokias milžiniškas energijos sąnaudas, kai oloje iškalamas apie 20-30 m aukščio kapas, o laidojimo kamera tėra mažytis 5 kv. m kambarėlis.

Kaip sakoma, kadangi mirusiųjų vėlės tarnauja gyviesiems, todėl gyvieji tarnauja mirusiems. Kalbant šiuolaikinio racionalizuoto pasaulio žodžiais, pasinaudojant vėlėmis, galima manipuliuoti gyvaisiais.

Mirusių kultą turi beveik visos totalitarinės sistemos. Visi mena nesenus mitus apie komunistinius herojus; tokių mitų esmė - formuoti žmonių elgesio stereotipus, kurie tarsi teigia: jog žmogus elgsis gerai (kaip reikia diktatoriui), - jis gyvens amžinai. Tokių manipuliacijų esama ir šiandien.

Kas galėtų racionaliai paaiškint kodėl taip rūpinamasi paminklais? Žmonės stato paminklus iš paskutinių pinigų. Akivaizdu, jog čia veikia ne protas, o kažkokie pasąmoniniai lūkesčiai, kartais kaltės jausmai, kompleksai.

Kapinės - gyvųjų mąstymo atspindys

Kodėl taip skiriasi laidojimo papročiai? Akivaizdu, jog laidojimo papročiai yra gyvųjų tikėjimo atspindys. Štai Rytuose, kur žmogaus kūnas ir siela yra dualistinė priešprieša, mirusieji deginami. Ir tai suprantama, - Vedos yra persmelktos tikėjimo, jog kūnas yra našta sielai.

Budistai Tibete po žmogaus mirties dar porą savaičių duoda detalias instrukcijas sielai, kaip kur judėti, ko nedaryti. Sėdi šventikas ir skaito sielai instrukcijas.

Siela sklando kaip debesėlis ir turi kažkur nukeliauti, turi surasti kitą tinkamą kūną reinkarnacijai, bet jos laukia visokios kliūtys, tad, kad nepasimestų, jai šventikai diktuoja, ką daryti.

Sudeginti kelionei trukdantį apvalkalą yra natūralu. Indijoje nedeginami šventi žmonės ir kūdikiai, nes jie nėra sukaupę nuodėmių ir jų sielai nėra sunku išsivaduoti iš fizinio apvalkalo. Toks new age stiliaus tikėjimas plinta ir Lietuvoje.

Pagal apklausas, apie pusę lietuvių, save laikančių katalikais, tiki reinkarnacija. Tai visiškai nesuderinama su krikščionybe.

Krikščionys sielą ir kūną suvokia kitaip, - nėra tokio drastiško kūno ir sielos supriešinimo, todėl žmogus laidojamas visas, skiriama daug lėšų paminklui, kur būtinai iškaltas mirusiojo vardas, pavardė. Kam to reikia? Juk racionaliau - deginti.

Net Lietuvos teritorijoje dar akmens amžiuje randami degintinai kapai.

Tai rodo, jog ne gamtinės sąlygos lemia laidojimo būdą.

Pagal krikščionišką teologiją, krikščionio kūnas ir siela nėra atskiriami dalykai. Krikščionis miršta tikrąja to žodžio prasme ir laukia prikėlimo.

Beje, krikščionių parapsichologas, garsusis rusų šventikas archijerėjus A. Menis, turėjęs ir parapsichologo talentą, aiškino, kad mirusysis po mirties yra laukimo būsenos. Jo siela tarsi miega.

Krikščionims siela ir kūnas yra labiau susiję negu rytiečiui, o kūnas nėra toks blogis kaip budistui, deginančiam jį tam, kad atskirtų nuo sielos blogį - materiją.

Krikščioniškoje teologijoje yra toks terminas - Soma pneumaticon - orinis kūnas. Tai toks pakeistas fizinio kūno pavidalas, kuriuo pasirodė po prisikėlimo Jėzus savo mokiniams.

Kitaip sakant, Jėzus netapo plevenančia ugnele, o buvo prikeltas su visu realiu savo fiziniu pavidalu. Tik jis buvo pakeistas ir grąžintas į tokį, kokį esą turėjo žmogus iki nuodėmės.

Prisiminkime, pagal Evangeliją, prikeltasis Lozorius irgi nebuvo siela. Jis buvo prikeltas su fiziniu kūnu, o prikeltas nepasakojo jokių pomirtinių nuotykių.

Jis buvo miręs ir tik laukė prikėlimo. Matyt, iš to yra kilęs ir krikščionių laidojimo būdas.

Krikščionys kūno neatskiria nuo sielos, todėl gyvieji būtinai kuria kapus, su mirusiojo vardu, pavarde, tarsi tikėdamiesi, kad angelams paskutinio teismo dieną bus lengviau krikščionį aptikti.

Todėl lietuviškos kapinės - masyvios, sunkios su didžiuliais akmeniniais paminklais, daug kam yra negražios, bet jos atspindi gyvųjų tikėjimą prikėlimu.

Neaišku tik, kokiu tikėjimu vadovaujasi artimieji, puošiantys patyrusio avariją žmogaus žūties vietą.

Akivaizdu, kad tai su krikščionybe neturi nieko bendro. Gėlytės, vainikai, krepšeliai šalia autostrados - liudijimas, jog šalyje daug pagonių, kurie garbina žuvimo vietas.

Juk krikščioniui svarbiau malda už gyvuosius ir mirusius, negu jo žuvimo ar palaidojimo vieta.