Hju Grantas: aristokratas, perfekcionistas ir niurgzlys

Rugsėjo 9-ąją Hju Grantas (Hugh Grant) švęs 54-ąjį gimtadienį.

Kilęs iš aristokratų

Hju Džonas Mungas Grantas (Hugh John Mungo Grant) gimė 1960 m. rugsėjo 9 d. Londone, Didžiojoje Britanijoje. Jis yra antrasis kapitono Džeimso Murėjaus Granto (James Murray Grant) bei Finvolos (Fynvola) Grant sūnus. Hju šaknys škotiškos ir angliškos, tačiau jis taip pat turi airiško, velsietiško ir daniško kraujo. Aktoriaus protėviai buvo karininkai ir aristokratai, labiausiai žinomi iš jų - 18 a. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Spenseris Persivalis (Spencer Perceval), Atolo markizas Džonas Murėjus (John Murray), Notingemo grafas Henedžas Finčas (Heneage Finch) ir kiti.

Hju senelis po Antrojo pasaulinio karo buvo apdovanotas už drąsą ir iniciatyvumą.

Granto tėvas jaunystėje buvo armijos kapitonas ir tarnavo Malaizijoje, Vokietijoje ir Škotijoje. Vėliau jis ėmė vadovauti kilimų kompanijai ir mėgo tokius užsiėmimus kaip golfas ir tapymas vandeniniais dažais.

Hju motina buvo lotynų kalbos, prancūzų kalbos ir muzikos mokytoja, dėsčiusi valstybinėse mokyklose vakarų Londone. Būdama 65 m., ji mirė nuo kasos vėžio.

Nors abu Granto tėvai kilo iš militaristinių šeimų, pasak aktoriaus, jam augant šeima ne visuomet gyveno turtingai. Hju vaikystės vasaras leisdavo su seneliu medžiodamas Škotijoje.

Jaunystėje aktorių domino literatūra ir teatras. Jis mokėsi privačiose mokyklose, žaidė regbį, kriketą ir futbolą. Jis taip pat atstovavo savo mokyklai nacionaliniame akademiniame protų mūšyje.

1979 m. Grantas gavo stipendiją Oksfordo universitete studijuoti anglų literatūrą. Čia jis suvaidino ir pirmajame savo filme, prodiusuotame Oksfordo universiteto filmų fondo.

Oksforde Hju buvo priimtas į Pirso Geivstono draugiją - būrį privilegijuotųjų, kuris garsėjo pasileidimu ir girtuokliavimu. Nepaisant to, Grantas buvo pavyzdingas studentas geromis manieromis. Hju taip pat priklausė Oksfordo universiteto aktorių draugijai - aktorystė jam buvo ne daugiau nei kūrybinės išraiškos būdas.

Baigęs mokslus, Grantas iš Londono universiteto gavo pasiūlymą studijuoti meno istorijos doktorantūrą, tačiau aktoriui teko pasiūlymą atmesti dėl finansinių kliūčių.

Pirmasis vaidmuo

Baigęs studijas, aktorius dirbo įvairius darbus: rašė knygų recenzijas, dirbo futbolo klubo ūkvedžio padėjėju, mokė privačiai, rašė komiškas istorijas televizijoms, tekstus radijo reklamoms.

Norėdamas įstoti į aktorių profesinę sąjungą "Equity", jis prisijungė prie Notingemo dramos teatro trupės. Maži vaidmenys jam greitai atsibodo, ir Grantas su draugais sukūrė savo komedijos reviu pavadinimu "Norfolko žokėjai". Kompanija pradėjo karjerą surengę komedijos turą Londono aludėse, tačiau po kurio laiko jie sužibėjo Edinburgo festivalyje. Tuo pačiu metu Grantas vaidino ir keliuose spektakliuose.

Pirmąjį vaidmenį kine aktorius gavo 1987 m. - filme "Mauricijus" (Maurice). Granto personažas - turtingas ir gražus XX a. aristokratas, dėl savo daug žadančios ateities ir visuomenės požiūrio negalintis prisipažinti esąs homoseksualus. Venecijos kino festivalyje Hju buvo apdovanotas kaip geriausias aktorius.

Vėliau Grantas derino vaidmenis televizijoje su kino aktoryste - filme "Aušra" jis vaidino su aktoriumi Entoniu Hopkinsu (Anthony Hopkins), o ispanų filme "Irkluojant vėjyje" sukūrė Lordo Bairono vaidmenį.

1991 m. televizijos filme "Mūsų sūnūs" jis suvaidino Džiulės Endrius (Julie Andrews) įkūnytos homofobės homoseksualų sūnų, kurio gyvenimo draugas miršta nuo AIDS. Vėliau dirbo Romano Polanskio (Roman Polanski) filme "Kartus mėnuo", kurį laikraštis "The Washington Post" pavadino "antiromantišku seksualinės manijos ir žiaurumo opusu." Šiame filme jis suvaidino padorų, vedusį britų turistą, kuris įsitraukia į gundančios prancūzės ir jos invalido vyro propaguojamą seksualinį hedonizmą.

Dešimtajame dešimtmetyje sukurti vaidmenys filmuose "Dienos likučiai" ir "Impromptu", kuriame Hju atliko kompozitoriaus Frederiko Šopeno (Frederic Chopin) vaidmenį, deja, liko beveik nepastebėti. Pats aktorius šį savo karjeros tarpsnį pavadino "juokingu", sakydamas, jog tie filmai buvo tarsi "europudingas: scenarijų parašė prancūzai, režisierius - ispanas, o aktoriai - britai."

Erzinantis įvaizdis

Sulaukęs 32-ejų, Hju pradėjo svarsyti apie aktoriaus karjeros pabaigą, tačiau netikėtai jo rankose atsidūrė filmo "Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės" scenarijus. "Jei esate perskaitęs tiek prastų scenarijų, kiek aš, suprantate, koks dėkingumas užplūsta, kai tau pasiūlo vyruko, kuris iš tiesų yra juokingas, vaidmenį", - sakė aktorius. 1994 m. išleistas filmas tapo tuo metu daugiausiai uždirbusiu britišku filmu kino istorijoje:jis susižėrė daugiau nei 244 milijonus dolerių ir per vieną naktį pavertė Grantą pasauline žvaigžde. Filmas buvo nominuotas dviem "Oskarams", o Hju Grantas gavo pirmąjį ir vienintelį "Auksinio gaublio" ir Britų akademijos apdovanojimą už geriausią pagrindinį vaidmenį. Šis vaidmuo kuriam laikui pririšo Grantą prie panašaus tipo vaidmenų - bohemiškas ir mielo viengungio. Hju ir filmo scenarijaus autorius Ričardas Kertisas (Richard Curtis) juokėsi iš to, kad dėl Granto atliekamų vaidmenų, žmonės ėmė tapatinti aktorių su scenarijaus autoriaus sukurtu personažu.

Hju vėliau pasakojo: "Nors esu dėkingas filmo kūrėjams už suteiktą sėkmę, po kurio laiko dvi žmonių sukurtos prielaidos ėmė erzinti: pirmoji buvo ta, kad mane tapatino su tuo personažu, nors aš visiškai į jį nepanašus; antroji - visi manė, jog tik tokius vaidmenis aš ir tesugebu atlikti. Kadangi filmai apie tokius vyrukus kaip Čarlzas buvo sėkmingiausi, suprantama, jog niekas net nesivargino žiūrėti kitų mano filmų."

1994 m. aktorius įkūrė kino kompaniją "Simian Films" ir tapo jos direktoriumi. Įmonės plėtra rūpinosi tuometinė jo mergina britų aktorė ir modelis Elizabet Herli (Elizabeth Hurley). 2002 m. kompanija uždarė savo JAV filialą, o 2005 m. Grantas atsistatydino iš direktoriaus pareigų.

1995 m. Hju Grantas tapo vienu iš galimų pasirinkimų vaidinti Džeimsą Bondą filme "Auksinė akis" , tačiau vaidmuo galiausiai atiteko Pirsui Brosnanui (Pierce Brosnan).

Pirmasis Granto holivudinis projektas buvo Kriso Kolambaso (Chris Columbus) režisuota komedija "Devyni mėnesiai". Filmas pasiekė komercinę sėkmę, tačiau buvo visiškai sutryptas kritikų. Tais pačiais metais jis suvaidino filme "Protas ir jausmai", režisuotame Engo Li (Ang Lee), kuris pelnė "Oskarą", taip pat filmuose "Anglas, kuris užlipo ant kalvos, bet nusileido nuo kalno" ir taip pat "Oskaru" apdovanotame "Atkūrime".

Tobulas niekšas

Prieš kino teatruose pasirodant "Keturioms vestuvėms ir vienerioms laidotuvėms", Grantas filmo režisieriaus Maiko Niuvelo (Mike Newell) buvo pakviestas vaidinti tragikomedijoje "Baisiai didelis nuotykis", kuri kritikų buvo pavadinta nestandartine. Aktorius įkūnijo nemalonų, išpuikusį teatro direktorių pokariniame Liverpulyje. Kritikas Rodžeris Ebertas (Roger Ebert) rašė: "Šis filmas parodo, koks Grantas įvairiapusiškas."

1996 m. aktorius išbandė jėgas kaip trilerio "Kraštutinės priemonės" (Extreme Measures) prodiuseris, tačiau filmas buvo komerciškai nesėkmingas.

Po trejų metų pertraukos Hju Grantas kartu su Džiulija Roberts (Julia Roberts) suvaidino romantinėje komedijoje "Noting Hilas" - filme, sukurtame tos pačios komandos, kaip ir "Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės". "Noting Hilas" pastarąjį aplenkė ir kino kompanijai uždirbo net 363 milijonus dolerių bei buvo išgirtas kritikų. Už vaidmenį šiame filme Grantas buvo nominuotas "Auksiniam gaubliui". Tais pačiais metais Grantas suvaidino filme "Mėlynakis Mikis" . Kritikų atsiliepimai buvo skirtingi: vieni sakė, jog Hju tam vaidmeniui paprasčiausiai netiko, kiti gyrė jo vaidybinius gebėjimus.

Danelio Klyverio vaidmuo filme "Bridžitos Džouns dienoraštis" turbūt labiausiai išgarsino H. Grantą visame pasaulyje. D. Klyveris - žavus mergišius ir knygų leidėjas, tipiškas blogas berniukas, kokių mamos savo dukroms liepia vengti. Pasak kritikų, aktorius tobulai įkūnijo žiaurų, manipuliuojantį niekšą, besislepiantį po dievaičio veidu ir kūnu, kuriuo pats labai didžiuojasi. Filmas tapo tarptautiniu "hitu" ir uždirbo 281 milijoną dolerių.

Turbūt vienas įspūdingiausių Granto pasirodymų kino ekrane buvo filme "Gyvenimas pagal jį" , kuriame aktorius suvaidino Vilą Frymaną, iš tėvo pinigų gyvenantį mergišių, kuris yra priverstas užaugti, kai susidraugauja su vienišu vaiku. Filmas sulaukė pagyrų iš viso pasaulio kritikų, jo scenarijus buvo nominuotas "Oskaro" apdovanojimui, pats Grantas trečią kartą buvo nominuotas "Auksiniam gaubliui". Visuomenei šis filmas yra žinomas kaip vienas šilčiausių, nuoširdžiausių britiškų filmų. Po premjeros Londono kino kritikų asociacija H. Grantą paskelbė geriausiu britų aktoriumi, o žurnalas "GQ" išrinko jį "Metų vyru". Kritikė En Hornadei (Ann Hornaday) rašė: "Granto vaidyba šiame filme - kaip apreiškimas. Aktoriaus veide atsispindi troškimo, išgąsčio, dvilypumo ir savikritiškumo mišinys."

Subrendo kaip vynas

"Gyvenimas pagal jį" pakeitė ir patį Hju - bent jau iš išvaizdos. Filme Grantui jau buvo 41metai, jis buvo numetęs svorio ir atsikratęs savo vizitinės kortelės - išsitaršiusių plaukų. Kaip ir jo personažas, aktorius suaugo - pasikeitė ne tik išvaizda, bet ir, anot kritikų, dingo jo nervingumas, o aktoriniai įgūdžiai "subrendo kaip geras vynas."

2003 m. Hju nusifilmavo turbūt daugelio mėgstamiausioje kalėdinėje britų romantinėje komedijoje "Tegyvuoja meilė" . Filme vaidino tokie garsūs aktoriai kaip Ema Tompson (Emma Thompson), Alanas Rikmanas (Alan Rickman), Kolinas Firtas (Colin Firth), Kira Naitli (Keira Knightley), Lora Lini (Laura Linney), Bilis Bobas Torntonas (Billy Bob Thornton), Martinas Frymanas (Martin Freeman) ir kiti. Grantas šiame filme suvaidino jam kiek nebūdingą personažą - Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką. Filme Granto pasakyta kalba, kurioje jis išvardija Didžiosios Britanijos vertybes ir pranašumus, siekdamas atlaikyti JAV prezidento spaudimą, tapo satyriniu pareiškimu apie tuometinio ministro pirmininko Tonio Blero (Tony Blair) ir JAV prezidento Džordžo Bušo (George W. Bush) santykius.

Tonis Bleras kartą net yra pasakęs: "Žinau, kad kai kurie britai norėtų, kad aš atkartočiau H. Granto kalbą filme "Tegyvuoja meilė" ir pasakyčiau Amerikai, kur jiems eiti. Tačiau skirtumas tarp gero filmo ir realybės yra tas, kad pasibaigus plojimams po tokios kalbos mūsų laukia kita diena, kita savaitė ir kiti metai, ir mums teks susidurti su jos pasekmėmis."

Išmoko dainuoti ir groti

2004 m. Grantas dar kartą suvaidino Danielį Klyverį antrame filme apie Bridžitą Džouns pavadinimu "Bridžita Džouns: ties proto riba". Šis filmas komerciškai buvo sėkmingas. Po dvejų metų pertraukos Hju atliko pagrindinį vaidmenį juodojo humoro komedijoje "Amerikietiška svajonė". Jis suvaidino įvairių televizijos šou teisėjo ir muzikos prodiuserio Saimono Kauelo (Simon Cowell) prototipą. Nors filmas komercinės sėkmės nesulaukė, Granto vaidyba pelnė daugybę liaupsių. Dauguma kritikų rašė, jog būtent tokio vaidmens Grantui reikėjo jau seniai - dauguma jų džiaugėsi, kad į jo vaidybą tiesiog "malonu žiūrėti".

2007 m. aktorius kartu su kolege Driu Berimor (Drew Barrymore) vaidino romantinėje komedijoje "Muzika ir žodžiai", parodijuojančioje popkultūrą ir muzikos industriją. Nors Grantas nėra muzikos mėgėjas, dėl filmo išmoko dainuoti, groti pianinu, šokti ir studijavo žymių muzikantų manieras, siekdamas taisyklingai pavaizduoti nusenusį, kadaise garsų popdainininką.

2012 m. Grantas suvaidino keletą personažų epinėje dramoje "Debesų žemėlapis" , ir tai turbūt vienas nedaugelio filmų, kuriame vaidindamas aktorius gerai praleido laiką. Filme jis vaidina šešis skirtingus veikėjus, kurie visi yra "nepaprastai blogi".

Apie sprendimą vaidinti šiame filme ir tai, kaip sunku buvo įkūnyti smurtautojus, aktorius pasakojo: "Filme daug žudžiau ir prievartavau... Bet man buvo smagu. Prieš skaitydamas scenarijų iš pradžių norėjau atmesti pasiūlymą, kaip paprastai ir darau, tačiau man buvo įdomu susitikti su filmo režisieriais, nes jais labai žaviuosi. Vienas iš mano vaidinamų personažų - kanibalas, gyvenantis po 2000 metų, tad apie jį perskaitęs pagalvojau: "Galiu tai padaryti. Tai lengva." Ir štai aš jau stoviu ant kalno kažkur Vokietijoje apsirengęs kanibalo drabužiais, jie man šaukia: "Tu alkanas! Būk tarsi alkanas mėsėdis leopardas!" Tada galvoju: "Ką jūs čia kalbat, aš taip nesugebu! Geriau duokit man kokį sarkastišką tekstą!"

Perfekcionistas kino aikštelėje

Hju Grantas kino pasaulyje gerai žinomas dėl savo nepalaužiamos darbo etikos. Tai, kad tapo garsiu aktoriumi, jis vadina klaida, ir ne kartą yra minėjęs, jog visuomet tikėjosi, kad kino karjera bus tik vienas jo gyvenimo etapas. Pasak Granto, tokią karjerą jis pasirinkęs kaip laikiną darbą būdamas 23-ejų, o suaugusiam vyrui dirbti tokį darbą esą "nesubrendėliška". Be to, Hju nuomone, jis jau suvaidinęs tuos vaidmenis, kuriuos norėjęs suvaidinti, ir kino pasaulyje jam paprasčiausiai nebe vieta.

Nors kolegos jį pažįsta kaip ryžtingą perfekcionistą filmavimo aikštelėje, pats Hju save vadina aktoriumi, vaidinančiu nenoromis. Jis savo karjeros pasirinkimui esąs abejingas ir dažniausiai renkasi dirbti su senais draugais. Jo kolega, scenaristas ir režisierius R. Kertisas sako pastebėjęs, jog filmavimo aikštelėje Grantas nesijaučia atsipalaidavęs ir visuomet prisiima atsakomybę už savo vaidybą, o ne kaltina režisierių. Kiti aktoriai pritaria: Grantas tą patį kadrą gali prašyti nufilmuoti tūkstantį kartų, jei tą vieną sekundę mano suvaidinęs netobulai.

Į interviu aktorius visuomet atvyksta vienas: jo nelydi įvaizdžio specialistas ar spaudos atstovas - kitaip nei daugumą kolegų. 2006 m. Hju atleido savo vadybininką, sakydamas, jog jam nereikia, kad kas nors palaikytų jį už rankos: "Visi visuomet žinojo, jog aš vadžias imu į savo rankas. Neklausau patarimų."

Beveik visą savo karjerą Grantas daugiausia vaidino romantinėse komedijose. Jis taip pat niekuomet nevaidina personažų, kurių tautybė - ne britų. Dešimtajame dešimtmetyje suvaidino ne vieną optimistišką viengungį, kuris išgyvena daugybę nesmagių situacijų ieškodamas tikros meilės, ir ją dažnai randa su amerikiete moterimi. Dauguma jo personažų - ironiški ir sarkastiški. Siekdamas atrodyti taip, tarsi kalbėtų spontaniškai, Hju truputį mikčioja. Vaidindamas emocijas jis reiškia naudodamas tam tikrą kūno kalbą ir manieras: vieni kritikai tai giria, kiti - peikia.

Nuo 2000 m. Grantas vis dažniau ėmė vaidinti ciniškus, savęs nekenčiančius niekšus.

Susidūrimai su teisėtvarka

1995 m. Grantas Los Andžele buvo suimtas policijos už seksą viešoje vietoje. Garsenybė buvo užklupta savo automobilyje su Holivudo prostitute. Jis pripažino kaltę ir sumokėjo 1180 dolerių baudą, taip pat buvo lygtinai nuteistas dvejiems metams ir priverstas išklausyti AIDS prevencijos programą.

1996 m. Grantas laimėjo ieškinį prieš "News UK" žiniasklaidos grupę už šmeižtą viename jų išspausdintame straipsnyje. Dabar jau bankrutavęs tuometinis laikraštis "Today" savo straipsnyje rašė, jog Hju neva apšaukęs ir iškeikęs jauną statistą vienoje filmavimo aikštelėje.

2011 m. balandį Hju Grantas laikraščiui "New Statesman" parašė straipsnį apie jo pokalbį su buvusiu laikraščio "Newsof the World" žurnalistu ir paparacu. Kalbėdamasis telefonu su minėtuoju žurnalistu, Grantas slapta pokalbį įrašinėjo. Žurnalistas Grantui prasitarė, jog laikrasčių "The Daily Mail" ir "News of the World" redaktoriai savo darbuotojams liepė nelegaliai klausytis telefoninių pokalbių ir kad apie tai žinojo kai kurie britų politikai. Žurnalistas taip pat sakė, kad kiekvienas britų ministras pirmininkas, pradedant Margaret Tetčer (Margaret Thatcher), su žiniasklaidos galiūnu Rupertu Merdoku (Rupert Murdoch) palaikė artimus santykius. Jis taip pat paminėjo, jog dabartinis ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron) su vienu iš žurnalistu palaikė ryšius ir žinojo apie nelegalų telefoninių pokalbių pasiklausymą, ir netgi paskatino Londono policiją "neskubėti" tiriant nelegalų Merdoko žurnalistų elgesį. Pareigūnai neva buvo ir papirkinėjami.

Aktoriaus straipsnis sulaukė daug dėmesio. Grantas ir toliau pasisakė prieš Merdoko žiniasklaidos korporaciją.

Du nesantuokiniai vaikai

Žiniasklaidai H. Grantas yra žinomas kaip uždaras, savo privatumą itin saugantis žmogus. Jis nemėgsta vaidinti įžymybės. Pažįstami jį apibūdina kaip sudėtingą žmogų su stipriais principais. Filmų kūrėjas Polas Vaitsas (Paul Weitz) sako, jog Hju - linksmas ir juokingas, "pastebi savo ir kitų ydas, tačiau yra labai humaniškas". Britų spauda jį dažnai vadina niurzga.

1987 m., vaidindamas lordą Baironą filme "Irkluojant vėjyje", filmavimo aikštelėje jis susipažino su aktore ir modeliu Elizabet Herli. Jiedu pradėjo susitikinėti ir susilaukė daug žiniasklaidos dėmesio. Herli palaikė Hju, kai šis buvo areštuotas dėl sekso su prostitute, tačiau po 13 metų gyvenimo kartu 2000 m. išsiskyrė. Pora liko draugais. H. Grantas yra Elizabet sūnaus Deimiano (Damian), gimusio 2002 m., krikštatėvis.

Vėliau aktorius susitikinėjo su Džemaima Kan (Jemima Khan). Po trejų metų, 2007 m. vasarį, Granto atstovas spaudai paskelbė, jog pora iširo.

2011 m. lapkritį Grantas pirmą kartą tapo tėvu: jis ir nežinoma moteris susilaukė dukros Tabitos (Tabitha). Vėliau moters vardas buvo atskleistas - tai kinė Tinglan Hong, dirbusi viename Londono kinų restorane. 2013 m. ji aktoriui pagimdė sūnų Feliksą Čangą (Felix Chang).

2014 m. paaiškėjo, jog prieš metus nuo Hju susilaukė vaiko ir švedų televizijos prodiuserė Ana Elizabet Eberstain (Anna Elisabet Eberstain).

Citatos

Niekuomet nenorėjau vaidinti verkiančio vyruko arba turinčio AIDS, arba išgelbėjusio keletą žmonių iš koncentracijos stovyklos tik tam, kad kritikai mane pagirtų. Nuoširdžiai manau, kad vaidyba komedijose yra tokia pat sunki, jei ne sunkesnė, už rimtus vaidmenis.

Manęs visiškai nežeidžia tai, kad visus prizus ir apdovanojimus susižeria tie, kurie priverčia verkti ir vaidina gilius, tamsius, rimtus žmones.

Aš nebetikiu meile iš pirmo žvilgsnio, net jei mano karjera paremta šia koncepcija. Galiu pasakyti, jog patirtis, galia, pinigai ir įtaka visuomet pritraukia priešingą lytį. Tuo visuomet ir naudojausi. Rezultatas buvo geras.

Mano gyvenimas tiesiog gėdingai nuobodus.

Man nelabai patinka kūdikiai. Jie mane domina gal keturias minutes - toks mano limitas. Po to pradedu nebesuprasti, ko visi čia taip aplink juos šokinėja.

Pastaruoju metu žiūriu daug moterų sporto varžybų. Nežinau, ką tai apie mane sako.

Moterys baugina. Jei esi 41 metų vyras, tai turi karo randų.

Manau, jog vaidinimas kine yra apgailėtina patirtis. Tai trunka ilgai ir yra labai nuobodu, o atlikti vaidmenį gerai taip sudėtinga... Tam reikia didelės valios ir geros psichikos.

Lizai (Elizabet Herli. - Red. past.) buvau tiesiog pernelyg bukas.

Džiulija Roberts turi labai didelę burną. Kai su ja bučiavausi, netgi girdėjau šiokį tokį aidą.

Filmų kūrimas Britanijoje yra toks: vis tiek viską sugadina oras.

Jaunystėje buvau įsimylėjęs Olgą Korbut, tą gimnastę. Man taip pat labai patiko Klifas Ričardas (Cliff Richard), o tai reiškia, jog būdamas septynerių turėjau prastą skonį. Galimas daiktas, jog buvau gėjus.

Rytais būnu siaubingas niurzga.

Aš esu komedijos prostitutė, ir visai to neslepiu.

Negalėčiau, pridėjęs rankos prie širdies, teigti, jog santykių palaikymas žmogiškai būtybei yra natūralus.

Nemanau, kad yra prasmės man siūlyti gilų, tamsų, sunkų, emocingą vaidmenį, nes yra žmonių, kurie tą vaidmenį gali atlikti geriau.

Esu chroniškas reliatyvistas - nesugebu išlaikyti tvirtos nuomonės ilgai.

Gyvenime būti dėl ko nors tikram neverta, ypač jei kalbame apie svarbius dalykus.

Kai esi įžymybė, supranti, kad esi nebe medžiotojas, o grobis. Tada, kai tapau vienišas, mane tai labai nuvylė.

Aš manau, kad esu jaunas ir energingas, bet būtinai kas nors man pakiša mano nuotrauką. Tada galvoju: "Kas šitas senis?"

99 proc. man pasiūlytų vaidmenų atmetu todėl, kad romantinės komedijos dažnai yra labai romantiškos, bet retai komiškos.

Man sunku suprasti, kodėl Skorsezė (Martin Scorsese, režisierius. - Red. past.) man niekuomet nepaskambino.

Keista, tačiau teatro scenoje esu geresnis nei filmavimo aikštelėje. Man patinka jausti, kaip aš pražystu prieš publiką.

Dauguma aktorių dievina savo profesiją. Jie dega noru, kvėpuoja tuo darbu. Jie perskaito scenarijų ir galvoja, jog tai įdomus vaidmuo. Ir dėl to, kad jiems patinka vaidinti, jie tampa akli ir nemato, jog visa tai yra tik pretenzingi paistalai.

Vis galvoju, kad galėjau daryti ką nors kūrybiškesnio. Pavyzdžiui, galėjau parašyti filmo scenarijų ar knygą. Bjauri tiesa yra ta, jog turbūt to nesugebėčiau!

Didžiuojuosi kai kuriais filmais, kuriuose vaidinau, bet ne dėl vaidybos, o dėl to, kad jie buvo nepretenzingi ir smagūs. Džiaugiuosi savo gyvenime priėmęs nepretenzingų sprendimų.

Žymūs žmonės, turintys šiek tiek pinigų, labai traukia moteris. Ir tai visai ne prakeiksmas, tai palaima.

Man visuomet patiko filmuotis sekso scenose, nors taip neturėtų būti. Kiti aktoriai sako: "O, tai visiškai neseksualu, nes tave stebi režisierius ir įvairūs darbuotojai." Bet mane tos scenos visuomet jaudino.

Kai susapnuoju blogą sapną, verkšlenu kaip maža mergaitė.

Trokšti įžymumo - tai tarsi trokšti kūno deformacijos. Tai nenormalu.