Gražina Arlickaitė: "Lietuvos žiūrovai per ilgai maitinti vienu patiekalu"

- Skausmingai išgyvenusiose centralizuotos struktūros "Gost kino SSSR" griūtį Pabaltijo valstybėse kino raidą per pastarąjį dešimtmetį galima skirtyti į kelis etapus. Pirmąjį penkmetį nuo 1990 m. inertiškai dar judėjo senos kino institucijos ir jau kūrėsi naujos struktūros. Antrasis etapas - valstybinių kino studijų privatizacija. Trečiasis - integracija į Europos kino sistemą. Estų, latvių kino studijų privatizavimas buvo panašus į stichinę nelaimę, tačiau ją išgyvenę kaimynai žengė ir kitą žingsnį, padėjusį sparčiau tvarkyti nacionalinio kino reikalus. 1992 m. latviai įsteigė Nacionalinį kino centrą, kuris tapo savarankiška institucija, besirūpinančia visais kino reikalais - gamyba, distribucija, reklama, ryšiais. Estai 1997 m. įkūrė panašią organizaciją - Estijos kino fondą (Esti film fond).

Tuo tarpu Lietuva laikėsi pozicijos, jog kino studija turi likti valstybinė, o visais kino reikalais buvo pavesta rūpintis Kultūros ministerijai. Jai patikėtas vadovavimas visoms kino sferoms kelia įvairių minčių ir konfliktų.

Didžiuojamės priėmę Kino įstatymą, tačiau būtų gerai jei jo nuostatos būtų realizuotos realiai. Neišvengiama kino studijos privatizacija tik šiemet pajudėjo iš mirties taško. Institucijos, kuriai rūpėtų nacionalinio kino plėtra, strategija ir taktika nėra.

Artėjant Lietuvos narystei Europos Sąjungoje pradėta galvoti, kaip bus pritraukiami pinigai iš ES fondų. 2003 Lietuva tapo programos Media Plus nare. Ši programa finansuoja scenarijų rašymą, rengia seminarus kino profesionalams. Kitais metais turėtume įsitraukti į Euromage programą, kurioje jau dalyvauja latviai ir estai.

- Per nepriklausomybės laikotarpį sukurtus lietuvių filmus, kurie pasiekė žiūrovus, galima skaičiuoti ant pirštų. Kokia situacija kaimyninėse šalyse?

- Kiekybiškai visose trijose Pabaltijo valstybėse per tą laikotarpį sukurta labai mažai vaidybinių filmų. Įvairių žanrų filmų Lietuvoje sukurta ne taip ir mažai, ypač daug video- , televizijos produkcijos. Tačiau šie filmai nėra žinomi, nes sukurti studijose, kurios atsirasdavo, išnykdavo, apskritai nebūdavo registruotos ir pan. Norėdama legalizuoti šio laikmečio lietuvių kino erdvę išleidau knygą "Lietuvių filmai 1990-2002 m.". Susisteminta medžiaga pateikiama 700 psl. dvikalbiame leidinyje lietuvių-anglų kalba.

- Kokius bruožus vertina Europos kino kritika bei publika lietuvių kinematografijoje?

- Europoje vertinama poetinės dokumentikos kryptis, estetiškai įprasminanti realybę ir paliekanti erdvės minčiai. Šia kryptimi juda nemaža dalis mūsų dokumentininkų. Audriaus Stonio filmas "Neregių žemė" laimėjo pirmąjį Europos "Feliksą". Matelio, Matuzevičių, Lapinskaitės ir kitų autorių filmai nuolat buvo rodomi tarptautiniuose kino festivaliuose.

Š. Barto filmai europiečiams įdomūs intensyvia vaizdų kalba, savitu braižu. Visada visur vertinamas originalumas.

- Taigi girdime vos kelias kino kūrėjų pavardes. Kodėl tyli senoji lietuvių kino menininkų karta, kur prapuola jaunieji kinematografininkai, kuriems dėstote?

- Tarybiniu laikotarpiu kino režisieriams teko kovoti su cenzūros vėjo malūnais ir išgalvoti kalbą, kurią gali suprasti tik jie, arba išrinktųjų saujelė. Cenzūra išugdė kovotojų charakterį. Todėl laisvės laikais, kai neliko prieš ką kovoti, senieji lietuvių kino kūrėjai pritilo. Nežinau, kodėl ir apie ką jie tyli, tačiau žinau, kad mes turime daug talentingų režisierių ir kino procesas nenutrūks bet kokioje situacijoje.

Skandinavijos šalys taip pat kurį laiką buvo tylinčios kino šalys. Dabar pasaulis mato ir nori matyti jų filmus. Tai, kad Šiaurės šalių kinas atsidūrė nuolatiniame Venecijos, Berlyno kino festivalių stebėjimo lauke - nėra atsitiktinumas. Tai labai racionalios, pragmatiškos strategijos ir lanksčios taktikos rezultatas.

Organizuodama pirmąjį Šiaurės šalių kino forumą "Scanorama" Vilniuje surengiau Šiaurės ir Baltijos šalių kino koprodukcijos forumą. Buvau maloniai nustebinta jaunų režisierių aktyvumu forume. Labai džiaugiausi, kad atvyko latviai, pasiruošę bendriems projektams, turintys originalių idėjų, pasiūlymų. Larso fon Tryro "Dogvilio" koprodiuserė Tuvė Oversven susidomėjo jauno talentingo režisieriaus Manto Verbėjaus projektais. Kai kurie jaunimo projektai iškeliavo į Norvegiją. Galbūt kolegos padės rasti partnerių jiems įgyvendinti. Trejus metus su L. fon Tryru dirbusį prodiuserį Niksą Baldą sudomino galimybė filmuoti Lietuvoje.

- Kino katilas verda Vilniuje. Sostinėje buriasi kino kūrėjai, gausu kino renginių. Ar įmanoma kino decentralizacija?

- Katilas turi kažkur stovėti ir virti, tačiau jo virintojai gali pasklisti. Žinome, kad Kuršių nerija jau tampa kinematografininkų nutryptu regionu. Čia filmuojami ne tik lietuvių, bet ir svečių filmai. Nėra nieko blogo, kad Vilniuje vyksta festivalis "Vilniaus kino pavasaris". Berlyne taip pat vyksta A klasės kino festivalis, tačiau kiekviena Vokietijos žemė turi bent po vieną savo festivalį. Tai priklauso nuo to, kaip strategiškai pažiūrėsime į Lietuvos kino ateitį ir kaip ją planuosime.

- Dabar Klaipėdoje stebime apgailėtiną situaciją, kai į Šiaurės šalių filmus, kuriuos pristato "Scanorama", susirenka vos 15-20 žiūrovų ir konstatuojame Holivudo triumfą provincijoje...

- Larsas fon Tryras niekada nebuvo Amerikoje ir nebus, nes jis bijo skristi lėktuvu ir yra pilnas visokių kitokių fobijų. Tačiau jam ir nereikia skristi už Atlanto. Pati Nikolė Kidman atskrido į Daniją filmuotis jo filme "Dogvilis" ir žiūrovai eis žiūrėti filmo ne todėl, kad jame vaidina ši amerikiečių žvaigždė, o todėl, kad tai talentingo danų režisieriaus filmas. Štai kur yra principinis laimėjimas.

Manau, kad retus Šiaurės šalių filmus Klaipėdoje lanko tiek nedaug žmonių todėl, kad jie čia nerodomi. Nesutinku su kino platintojų pasakymu: "Rodome tai, ką žmonės nori matyti". Kaune mes rodėme filmą "Aš esu Dina", kitoje salėje buvo rodoma "Matrica". Mūsų salė buvo beveik pilna, o "Matricą" žiūrėjo keli žmonės.

Žmones reikia įpratinti prie kino. Kinas - kaip patiekalas Makdonaldas labai populiarus ten, kur žmonės vien tai valgo. Tačiau pasaulyje yra ir kitokių skonių, kitokių patiekalų. Mūsų publika per ilgai buvo maitinta vienu patiekalu. Kviečiu paragauti kitokio "maisto" - šiandien, rytoj ir poryt kino teatre "Žemaitija" dar bus rodomi vyks Šiaurės šalių kino kūrėjų filmai.