Gogolio gyvenimo ir mirties mistika

Ne, šizofrenijos nebuvo. Tačiau 20 metų jis sirgo,šiuolaikinės medicinos terminais kalbant, maniakine depresine psichoze. Bet nė sykio nebuvo apžiūrėtas psichiatro, ir apie psichinę jo ligą gydytojai nežinojo. Nors artimi pažįstami tai įtarė. Rašytojui užeidavo neįprastai linksmos nuotaikos periodai, vadinamosios hipomanijos. Jas pakeisdavo žiaurios kančios ir apatijos priepuoliai - depresijos.

Psichinė liga slėpėsi po įvairiomis somatinėmis (kūno) ligomis. Ligonį tyrė geriausi Rusijos ir visos Europos gydytojai: Inozemcevas, Diadkovskis, Krukenbergas, Kopas, Karusas, Šenleinas ir kiti. Jie nustatydavo mistines diagnozes, kaip antai "spazminis kolitas", "skrandžio srities nervų pažeidimas", "nervinė liga" ir t. t. Suprantama, šių tariamų ligų gydymas rezultatų neduodavo.

Iki šiol daugelis mano, kad Gogolis mirė siaubinga mirtimi: jis užmigo letarginiu miegu ir buvo palaidotas gyvas. O paskui užduso kape.

Tai tik gandai, reguliariai patenkantys į žurnalų puslapius. Dėl šių gandų iš dalies kaltas pats rašytojas.

Būdamas gyvas jis kentėjo tafofobiją - baimę būti palaidotam gyvam, nes nuo 1839 metų, persirgęs maliariniu encefalitu, nualpdavo ir po to ilgai miegodavo. Gogolis patologiškai bijojo, kad tokios jo būsenos metu jį gali palaikyti mirusiu. Daugiau nei 10 metų jis nesiguldavo į lovą. Naktimis snausdavo sėdėdamas ar pusiaugula krėsle arba ant sofos. Neatsitiktinai "Parinktosiose vietose iš susirašinėjimo su draugais" jis prašė neužkasti jo kūno tol, kol nepasimatys aiškūs irimo požymiai.

Gogolis buvo palaidotas 1852 metų vasario 24 dieną Maskvos Danilovo vienuolyne, o 1931 perlaidotas Novodevičės kapinėse.

Spaudoje tvirtinama, esą ekshumuojant kūną aptikta, jog karsto apsiuvai išdraskyti nagais, o rašytojo kūnas nenatūraliai susisukęs. Tuo ir grindžiama versija, kad Gogolis numirė jau karste.

Ekshumacija buvo atliekama praėjus 80 metų po laidotuvių. Iš kūno buvo likę tik kaulų struktūros. O karstas ir apsiuvai pasikeičia taip, kad nustatyti kokį nors išdraskymą iš vidaus neįmanoma.

Yra ir kitas požiūris. Gogolis nusižudė išgėręs gyvsidabrio nuodų.

Taip, kai kurie literatūrologai mano, kad likus maždaug dviem savaitėms iki mirties jis išgėrė kalomelio piliulę. Rašytojas badavo, todėl ji neišėjo iš skrandžio ir veikė kaip stiprūs gyvsidabrio nuodai, sukėlę mirtiną apsinuodijimą.

Tačiau stačiatikiui, nuoširdžiai religingam žmogui, o būtent toks Gogolis ir buvo, bandymas nusižudyti prilygo baisiai nuodėmei. Be to, viena kalomelio - paplitusio tuo laiku vaisto, į kurio sudėtį įeina ir gyvsidabris - piliulė negalėjo taip pakenkti. Samprotavimai, kad badaujančio žmogaus skrandyje preparatai laikosi ilgai, yra klaidingi. Netgi badaujant vaistai dėl skrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimų keliauja virškinimo kanalais ir kinta veikiami skrandžio ir žarnyno sulčių. Galų gale ligoniui nepasireiškė jokių apsinuodijimo gyvsidarbiu simptomų.

O hipotezė, kad Gogolis mirė nuo vidurių šiltinės, kuri išplito 1852 metais Maskvoje? Būtent nuo šiltinės mirė Jekaterina Chomiakova, kurią pasiligojusią keletą kartų lankė Gogolis.

Šiltinės galimybė buvo aptarta šešių autoritetingų Maskvos gydytojų konsiliume vasario 20 dieną. Ši diagnozė atmesta.

Kokią išvadą padarė konsiliumas?

Rašytoją gydęs A. Overas ir profesorius Klimenkovas atkakliai gynė diagnozę "meningitas". Prie šios nuomonės prisidėjo ir kiti, išskyrus Varvinskį, kuris diagnozavo "gastroenteritą dėl išsekimo". Tačiau objektyvių meningito simptomų nebuvo: nei karščiavimo, nei vėmimo... Konsiliumo išvada buvo klaidinga.

Tuo metu rašytojo būklė jau buvo sunki. Jis buvo ištiktas vadinamojo depresinio stuporo. Gulėjo lovoje su chalatu ir batais. Nusisukęs veidu į sieną, su niekuo nesikalbėjo. Paniręs į save, tyliai laukė mirties. Skruostai įkritę, akys paburkusios, žvilgsnis apsiblausęs, silpnas greitas pulsas...

Kokia buvo tokios būklės priežastis?

Jo dvasinės ligos paūmėjimas. Psichotrauminė situacija - netikėta Chomiakovos mirtis sausio pabaigoje - paskatino depresijos priepuolį. Žiauri kančia ir nusivylimas užvaldė Gogolį. Jis nebenorėjo gyventi, tai būdinga šiai ligai. Kai kas panašaus Gogoliui buvo jau 1840, 1843, 1845 metais. Bet tada depresinė būklė praėjo savaime.

Nuo 1852 metų vasario pradžios Gogolis beveik visiškai nevalgė. Mažai miegojo. Atsisakė gerti vaistus. Sudegino beveik baigtą antrąjį "Mirusių sielų" tomą. Atsiskyrė nuo pasaulio trokšdamas ir sykiu bijodamas mirties. Jis šventai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Kad nepakliūtų į pragarą, per naktis meldėsi klūpodamas priešais šventųjų paveikslus. Didysis pasninkas jam prasidėjo 10 dienų anksčiau, nei reikalavo bažnyčia. Jis badavo tris savaites, iki pat savo mirties.

Mokslas tvirtina, kad be maisto galima išgyventi 40 dienų.

Šis terminas vargu ar realus ir sveikiems, tvirtiems žmonėms. Gogolis buvo fiziškai silpnas, ligotas žmogus. Po anksčiau persirgto maliarinio encefalito kentėjo bulimiją - patologiškai didelį apetitą. Jis daug valgė, tačiau dėl apykaitos sutrikimų organizme visiškai nepriaugo svorio. Iki 1852 metų pasninko jis beveik nesilaikė. O čia, be badavimo, dar ir atsisakė skysčių. Tai atvedė prie sunkios alimentarinės distrofijos.

Kaip gydė Gogolį?

Pagal neteisingai nustatytą diagnozę. Iškart po konsiliumo, nuo 15 valandos, daktaras Klimenkovas ėmėsi gydyti meningitą tais netobulais metodais, kurie buvo taikomi 19 amžiuje. Ligonį prievarta pasodino į karštą vonią, o galvą apipylė lediniu vandeniu. Po šios procedūros Gogolį krėtė drebulys, tačiau jį laikė be drabužių. Atliko kraujo nuleidimo procedūrą, prie ligonio nosies pridėjo 8 dėles, kad sustiprintų kraujavimą iš nosies. Elgesys su pacientu buvo žiaurus. Ant jo šiurkščiai rėkė. Gogolis priešinosi procedūroms, tačiau jam skausmingai užlauždavo rankas...

Po tokio "gydymo" ligonio būklė tapo kritiška. Naktį jį ištiko amnezija. Vasario 21-osios aštuntą valandą ryto rašytojo kvėpavimas ir kraujotaka sustojo. Medikų šalia nebuvo, prie lovos sėdėjo tik slaugė.

Kas sukėlė tokią staigią rašytojo mirtį?

Ūmus širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, sukeltas kraujo nuleidimo ir šoko kaitaliojant temperatūrą. Sunkia alimentarine distrofija sergantys žmonės labai blogai pakelia kraujosruvas, netgi nedideles. Staigios karščio ir šalčio permainos taip pat silpnina širdies veiklą. Distrofija kilo dėl ilgalaikio badavimo. O jį lėmė maniakinės depresinės psichozės fazė. Taigi čia esama visos faktorių grandinės.

Gydytojai jam tik pakenkė.

Jie sąžiningai suklydo nustatę neteisingą diagnozę ir paskyrę neracionalų gydymą.

Ar jį buvo galima išgelbėti?

Maitinant per prievartą itin maistingais produktais, girdant daug skysčių, poodinėmis druskos tirpalų injekcijomis. Jeigu tai būtų buvę atlikta, žinoma, gyvybė būtų išgelbėta.

Beje, jauniausias konsiliumo dalyvis gydytojas A. Tarasenkovas buvo įsitikinęs, kad pacientą būtina maitinti prievarta. Tačiau jis savo nuomonės neapgynė ir pasyviai stebėjo neteisingus Klimenkovo ir Overo veiksmus. Vėliau žiauriai juos pasmerkė savo prisiminimuose.

Dabar tokius ligonius būtinai guldo į psichiatrijos ligoninę. Juos maitina prievarta per skrandžio zondą. Taip pat skiria antidepresantus. Jų Gogolio laikais dar nebuvo.

Gogolio tragedija buvo ta, kad jo psichinė liga taip ir nebuvo atpažinta.

Gogolio vaikystė ir motinos įtaka

Mažojo Nikolajaus vaikystės išgyvenimų šaltinis buvo istoriniai padavimai ir bibliniai siužetai, motinos pasakojimai apie Paskutinį teismą ir neišvengiamą baisų atpildą už nuodėmes. Pasak tyrinėtojo K. Močiulskio, jis nuo vakystės gyveno "terorizuojamas pomirtinio atpildo už nuodėmes".

Gogolio motina Marija garsėjo kaip didžiausia gražuolė Poltavoje. Už vyro Vasilijaus ištekėjo būdama 14 metų ir pagimdė dvylika vaikų: šešis berniukus ir šešias mergaites.Pirmieji du berniukai gimė negyvi. Nikolajus buvo trečias. Ketvirtas, Ivanas, mirė devynerių metų. Po jo gimė Marija. Vėliau trys vaikai neišgyveno. Paskutinės į pasaulį atėjo Ana, Jelizaveta ir Olga.

Marija Gogol rašė: "Mano gyvenimas buvo ramus; mano ir vyro charakteris buvo linksmas. Mus supo geri kaimynai. Tačiau kartais mane apimdavo niūrios mintys. Aš nujausdavau nelaimes, tikėjau sapnais. Iš pradžių man kėlė nerimą vyro liga. Iki vedybų jis dvejus metus sirgo karštine. Paskui jis buvo sveikas, bet įtarus...."

Gogolio motina buvo linkusi į religinį misticizmą - kaip ir jos vyras. Štai jo pasakojimas, kaip jis vedė: sapne jam pasirodžiusi Dievo motina ir parodžiusi mergaitę. Vėliau jis ją ir atpažinęs, kai išvydęs Mariją.

Vasilijus Gogolis pagal šeimos tradiciją mokėsi seminarijoje (jo tėvas ir senelis buvo dvasininkai), dirbo pašto tarnyboje, galiausiai pasitraukė į savo dvarą Vasiljevkoje ūkininkauti. Jis kūrė eiles, parašė keletą vodevilių ir pasakų.

Gogolis norėjo atiduoti antrąjį "Mirusių sielų" tomą grafui Tolstojui, tačiau šis atsisakė jį priimti nenorėdamas parodyti, kad juo nepasitiki. Gogolio nuojauta buvo pagrįsta. Pasaulinė literatūra neteko didžiojo kūrino: vasario 11-12 dienomis rašytojas sudegino visą antrojo tomo rankraštį, o sykiu ir prasmę gyventi. Paskesnes 10 dienų jis geso žiūrėdamas blausiomis akimis į tuštumą. (Gogolio susideginimas. Repino paveikslas)

Tafofobija ir senovės Roma

Gyvo žmogaus laidojimas (kaip mirties bausmė arba kankinimo būdas) egzistavo senovės Romoje. Jeigu Vestalė (romėnų deivės židinio globėjos Vestos mergelė žynė, vaidilutė, saugojusi šventąją Vestos ugnį Romoje) sulaužydavo nekaltybės įžadą, ji būdavo užkasama gyva; į kapą jai įdėdavo maisto ir vandens vienai dienai. Tokią žiaurią bausmę patyrė ir daugelis krikščionių kankinių. Viduramžių Italijoje taip būdavo baudžiami neatgaulaujantys žmogžudžiai.

Kad būtų palaidoti gyvi žmonės, per apsirikimą palaikyti mirusiais, - labai reti atvejai. Šiuolaikinė medicina tokią galimybę atmeta visiškai.

Tačiau tafofobija išties būdinga 18 - 20 amžių kultūrai. (Būti palaidoti gyvi bijojo ir Alfredas Nobelis, ir Marina Cvetajeva... Jie šią baimę užfiksavo savo testamentuose - duodami tam tikrus nurodymus.)

Nuo antrosios 19 amžiaus pusės buvo gaminami ir patentuojami karstai... su gelbėjimosi priemonėmis (angl. Safety coffin). Šios priemonės leido paduoti signalą kitiems žmonėms arba savarankiškai išsikapstyti iš kapo. Tačiau kad tokios priemonės iš tiesų būtų kam nors padėjusios, įrodymų nėra.

Edgaras Poe ir mirties mistika

Gogoliui neabejotiną įtaką padarė ir jo amžininkas Edgaras Poe, daug rašęs apie mirtį, prisikėlimą ir gedulą.

Šios temos E. Poe kūryboje atsirado gerokai anksčiau, nei mirė jo mylima žmona vos 25 metų sulaukusi Virginija Eliza Clemm. (Beje, Virginija buvo jo pusseserė. 27-erių metų Poe ją vedė trylikos metų.)

Psichikos susidvejinimas, metapsichozė, telepatija... Šie bruožai būdingi Poe herojams. Štai Roderikas, įvairiai kartojamas keliuose apsakymuose, - nervingas, liguistai viską vertinantis mąstytojas, atsiskyrėlis, bijantis gyvenimo...

Poe nesidomėjo normalaus žmogaus normaliu charakteriu, jo psichologija ir buitimi, - jį domino tik tai, kas neįtikima, anormalu. Ne veltui Poe rinkosi tokius siaubingus momentus kaip gyvo žmogaus palaidojimas, užmūrijimas.

Paties E. Poe mirtis taip pat apipinta mistika: jis buvo rastas kliedintis Baltimorės gatvėje (1849 m. spalio 3 d.), o po 4 dienų ligoninėje mirė. Visi jo medicininiai įrašai, įskaitant ir mirties liudijimą, dingo.

Tuometiniai laikraščiai rašytojo mirties priežastį įvardijo kaip "smegenų paralyžių", veikiausiai turėdami galvoje alkoholizmą. Vėliau atsirado daugybė spėliojimų, jog tai galėjo būti širdies liga, epilepsija, sifilis, cholera... Tačiau tikroji rašytojo mirties priežastis liko neaiški.

Į Poe laidotuves tuo metu atėjo septyni žmonės. Įdomus faktas: šiemet, praėjus 160 metų po jų, Baltimorės miestas surengė antrąsias klasiko laidotuves. Į jas panoro atvykti tiek jo talento gerbėjų, kad miesto valdžia turėjo organizuoti dvi ceremonijas...

Parengė Vilma Skiotienė