"Gitara - mano kūno dalis"

Gimėte itin gražiame mieste - Plungėje. Turbūt ten ir pradėjote muzikuoti?

Kai pradėjau groti gitara, tai daugiau nieko ir neveikiau. Daug metų grojau bažnyčios chore, su kiemo draugais sukūrėme grupę, grodavome miesto šventėse ir šokiuose. Mano tėvai nėra profesionalūs muzikantai, bet abu groja gitara - kaip ir sesuo.

Kai tik baigiau vidurinę, iškart išvažiavau. Dabar tėvai išsikėlė iš Plungės, prižiūri mišką, o aš norėčiau sugrįžti pagroti Oginskio festivalyje.

Kodėl pasirinkote būtent gitarą?

Tiesiog ji namuose buvo, per daug galvoti nereikėjo. Kartais pagroju kontrabosu, balalaika, visokiais panašiais į gitarą instrumentais.

Manau, kad gitara grojantis vaikinas yra merginų svajonė...

Aš irgi tai girdėjau. Bet kai visą gyvenimą groji, nežinai, kaip gali būti kitaip.

Kodėl pasirinkote studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedroje?

Iš pradžių Stasio Šimkaus konservatorijoje studijavau klasikinę muziką, bet tai ne ta muzika, kurią norėčiau groti - tik paklausyti.Nesimokiau muzikos mokykloje, tai negalėjau iškart stoti į universitetą, o tais laikais visoje Lietuvoje mokė tik klasikinės muzikos, išskyrus Klaipėdą.

Koks buvo studijų metas?

Labai rimtai į viską žiūrėjau, buvau apsisprendęs, ką daryti. "Šimkinę" tai tikrai šiltai atsimenu, ir dabar susitinku su kurso draugais, dėstytojais. Visi skambančiame bendrabutyje buvo labai draugiški, daug žemaičių iš Plungės, iš Kretingos. "Šimkinėje" turėjome labai gerus dėstytojus, pasišventusius savo dalykui. Mūsų kurse buvo tik trys nebaigę muzikos mokyklos, bet į mus nežiūrėjo kaip į atskalūnus ir nemokšas. Gyvenome be pykčių ir barnių.

Jūs mokote muzikos vaikus, o ne kiekvienas muzikantas ryžtasi būti pedagogu.

Aš iš pradžių irgi nesiryžau. Kai mokiausi konservatorijoje, sau prisiekiau, kad niekada nebūsiu mokytoju, nes tai žiaurus darbas. Visų muzikantų svajonė yra koncertuoti, o ne mokyti kitus groti, bet kai įstojau į fakultetus, atsirado daug laisvo laiko. Linas Švirinas, anksčiau dirbęs muzikos instrumentų krautuvėje "Tamsta", kur dažnai šį bei tą pirkinėdavau, kalbino ir prikalbino.

Tai kaip su vaikais bendrą kalbą randate?

Iš pradžių buvo nelengva, neįdomu, manau, vaikams irgi. Paskui įsivažiavau. Turiu daug mokinių, daugiausiai - paauglių. Aš groju su daug grupių, ir paaugliams patinka, kad mokytojas koncertuoja.

Kokia jūsų gitara, gal trofėjinė?

Aš turiu aštuonias gitaras, visos netelpa namie, tai kitas pas tėvus esu išvežęs. Ir gaila tų, kurias apleidau ir kurios dulka. Nusipirkti gitarą už septynis tūkstančius man yra normalu, bet nusipirkti džinsus už šimtą litų gaila pinigų.

Grojate grupėse "Hit-kick", "Hot klub trio", "5 nizzaProject", "Memel swingers". Kaip spėjate?

Nelabai suspėju, žiūriu, kad miegot nebėra kada. "Memel swingers" grupės dar niekas negirdėjo, bet po kokio mėnesio pasirodysim. Groju įvairaus stiliaus muziką, net 1920 metų Naujojo Orleano diksilendą, nesu uždaras, bet negroju Radžio ir žiauraus "metalo".

Papasakokite, ar grojant pagaunate "draivą", siela atsiskiria nuo kūno?

Jeigu publika "faina", nesėdi ir kepsnių nevalgo, laikraščių neskaito... Bet kai keturi koncertai iš eilės, darosi sunku. Publikos nuotaikos labai priklauso nuo vietos, kur groji. Kartais reikia pagroti biuruose, tai personalas būna per 40 metų, bet visiems tinka. Anksčiau grojome sunkiau klausomą džiazą, pakvietė groti į vestuves - žmonės visiškai nesuprato, kodėl mes atėjom, o aš nesupratau, kodėl mus pakvietė. Sugadinom šventę.

Sukūrėte muziką Lėlių teatro šešėlių spektakliui "Kelionė". Tikriausiai ne vien tik jam?

Aš šiek tiek pažinojau spektaklio režisierę Jūratę Januškevičiūtę, ji ir pasiūlė sukurti muziką. Groju savos kūrybos muziką, bet tada man buvo iššūkis, nes visiems, kurie rašo muziką spektakliams, yra ta pati problema - ribotas laikas. Per mėnesį sukūriau, o režisierei ne iškart viskas tiko. Buvo ir daugiau pasiūlymų, bet nebesiimu dėl bemiegių naktų. Nors kryžiaus nededu.

O kaip ateina ta muzika?

Įvairiai būna. Jeigu kur važiuoju - mintyse girdžiu melodijas, namie užrašinėju, aranžuoju. Iš tų minčių išsitraukiu juodraščius, kuriu pagal nuotaiką. Būna, kad reikia: sėdi prie kompo ir kankiniesi. Bet šiaip stengiuosi atkurti, kas galvoj skamba, darau, kas man patinka, ir džiaugiuosi, kad kitiems patinka. Didžioji dalis visgi stengiasi pataikauti publikai ir nebūna patenkinti savo darbu. Dabar atsisakau ir pelningų projektų.

Kaip patinka Klaipėdoje gyventi?

Anksčiau prisidėdavau prie grupės tų, kurie sakydavo, kad čia - kaimas, palyginti su Vilniumi. Dabar negaliu su tuo sutikti. Neturiu laiko trankytis po klubus ir barus, bet nueinu į vertingus renginius, tai tikrai vyksta intensyvus meninis gyvenimas. Muzikinio teatro nemėgstu, tų operų, tuo labiau kad žinau virtuvę, pažįstu visus muzikantus, ir jų požiūris man netinka. Visi sėdi ten dėl algos ir didelio džiaugsmo nejaučia. Man neįdomūs koncertai, kurie neįdomūs muzikantams. Į kamerinio orkestro koncertus nueinu, į klubus, kai atvažiuoja džiazo grupės, einu profesiniais sumetimais - pasimokyti iš kitų. Čiurlionio savo malonumui namie paklausau.

Kas jūsų draugai, su kuo ne pakeliui?

Muzikantai, dailininkai, režisieriai ir keli vaikystės draugai. O su žmonėmis, su kuriais nerandu bendros kalbos, antrą kartą nebesusitinku.

Tai neturite laiko ir meilei?

Reikėtų, tai surasčiau.

Jums 31 metai, artėjate prie Kristaus amžiaus. Ar gailitės ko nors nesuspėjęs nuveikti?

Manau, dar suspėsiu. Neturiu nusibrėžęs tikslų, ką man reikia padaryti iki 35 metų, gyvenu čia ir dabar. Tie planavimai neturi jokios prasmės. Kai "Šimkinėj" mokiausi, galvojau, kad būsiu žvaigždė, paskui susidūriau su realybe. Man patinka, kad galiu daryti, ką noriu, ir neblogai gyventi.

Girdėjau, kad esate vegetaras.

Prieš dvejus metus sugalvojau pabandyti valgyti "žolę". Nemanau, kad jei nevalgai mėsos, netenki jėgų. Aš geriau jaučiuosi. Man dabar mėsa smirdi ir tų paskerstų gyvūnų gaila.

Kiek pažįstu menininkų, galvoju, kad muzikantai yra patys jautriausi, pažeidžiamiausi, nervingiausi.

Aktoriai gal nervingesni. Kiek pažįstu muzikantų - visi ramūs.