Gintarė Jautakaitė: "Lyg viskas būtų priešaky..."

„Pirmą kartą šią savaitę atsisėdau“, — telefono ragelyje girdėti skambus Gintarės juokas. Pastarosiomis dienomis į Lietuvą iš JAV su koncertiniu turu “Gintarėlogija“ atvykusią dainininkę Gintarę Jautakaitę apsupo žurnalistai, laidų rengėjai, teleoperatoriai, fotografai, kurie užima visą laisvą tarp repeticijų laiką. Tad šis interviu — telefonu, tačiau Gintarė patikino patogiai įsitaisiusi prie arbatos puodelio (greičiausiai žolelių) savo sesers bute Kaune.

[BANERIS]

Kokią Gintarę išvysime koncerte?

Nenoriu stebinti kažko „po nevalia“, šįkart koncerte bus labai platus kūrinių diapazonas — nuo rašytų vaikystėje iki visų trijų albumų. Norėjosi, kad koncertas būtų kuo lietuviškesnis ir kad skambėtų kuo vertingesnė muzika. Vienas žymiausių Lietuvos apšvietėjų Vladas Šerstobojevas yra sukūręs specialias instaliacijas kai kurioms dainoms, bus įvesta scenografijos, kaip dainavimas visiškoje tamsoje, bus kai kas prieš koncertą, ko paprastai nebūna — žodžiu, siurprizų bus daug ir prieš koncertą, ir per koncertą ir po jo.

Lietuvoje koncertavote prieš metus, dabar vėl sulaukėme turo. Gal kasmet važinėsite į Lietuvą?

Jei bus taip lengva, kaip su dabartiniais organizatoriais (koncertą rengia „Kitoks teatras“ — red.past.), tai tokie koncertai gali būti kasmetiniai, juose bus prigalvota įdomiausių dalykų, nes tie žmonės man suteikia galimybę pasireikšti pilnai — to dar nėra buvę mano gyvenime Lietuvoje.

Jus Lietuvoje žino ir myli. O kaip Gintarę priima Amerikoje, kur su šeima gyvenate jau dešimti metai?

Muzikos profesionalai dažnai mane žino dėl Anglijos periodo, nes mano muzikinė karjera klostėsi Anglijoje. Publika Amerikoje manęs nežino, todėl nuostabu tai, kad į mano darbą čia žiūrima objektyviai, be jokio išankstinio nusistatymo, ir man tas yra labai įdomu. Visados po koncerto sulaukiu labai šiltų atsiliepimų, yra ir gerbėjų, kurie specialiai važiuoja į mano koncertus po kelis šimtus kilometrų.

Tačiau dabar muzikos industrijos pripažinimo nei didelės karjeros nesivaikau, man tai nėra svarbu. Tiesiog pakoncertuoju su nedideliu kolektyvu, bet labai rimta muzika, labai rimtose vietose, ir „mes kertame į kaulus“, - Gintarė vėl prapliumpa juoku. - Tai niekada nebūna skysta, nes man tas nebūtų įdomu. O žvaigždynų siekti nėra laiko, ir dabar jau ne tie mano interesai...

Tuomet labai sklandžiai galime pereiti ir prie naujųjų Jūsų interesų. Gintare, kas gi dabar užima pirmąją vietą gyvenime? Be šeimos, žinoma.

Kiti menai, pavyzdžiui, keramika, kur mano galimybės visiškai neišsemtos, nes aš čia niekad nieko ir nedariau. Tad mano galimybės tokios, kaip būčiau 18 metų, lyg viskas būtų priešaky.

Kad ir kur būčiau — ar Paryžiuje, Suomijoje, ar Lietuvoje, — visados žiūriu į keramiką. Aš labai daug mačiau ir noriu padaryti kitaip. Pavyzdžiui, sugalvojau jungti keramiką su mezginiais, kurie paskui išdega, o tada kinezės būdu sujungiu su akmeniu. Darau juvelyrines dėžutes, kuriose galima laikyti bet ką arba nelaikyti nieko. Perspektyvos yra, nes daug labai žymių galerijų nori šitų darbų ir įkainoja juos siaubingomis sumomis. Tai sugalvojau dėl to, kad visa kita jau mačiau, o visa, kas padaryta, man neįdomu. Tas pats ir muzikoje — nuo viso, ką girdėjau, stengiuosi bėgti.

Ir perka?

Perka. Ši vasara buvo labai derlinga, buvo labai daug užsakymų. Todėl, kai grįšiu namo, iš karto pulsiu prie molio. Bet tai man labai smagu. Keramika — labai tonizuojantis, raminantis, hipnotizuojantis, meditacinis menas. O man to labai reikia. Kai sukasi galvoje visi muzikiniai tekstai, ir negali net užmigti, tada šoki prie tylaus molio, kuris su tavimi nekalba ir nieko tau negroja, ir ta meilės istorija tęsiasi keletą mėnesių, o tada — atgal prie muzikos.

Lyg nuolatinė meilės būsena? Kol kas neužsiminėte apie savo naujausią, jau „diplomuotą“ pomėgį — sveiką mitybą ir holistinę mediciną. Ar tai paskutinė Jūsų aistra, ar tai visada buvo šalia?

O, tai buvo šalia visada, nes kas gi nori savo vaikams tabletes kišti. Ir tas mano sveikos gyvensenos menas buvo išvystytas iki tokių ribų, iki kokių tik saviveikla leidžia. Aš turiu didžiulę sveikos mitybos ir gydymo žolėmis bei žolių kombinacijomis biblioteką.

Tai man buvo artima nuo vaikystės, kai įsimylėjau Lietuvos miškus, ežerus, Palangą, smėlį, kopas. Man atrodo, visi mes Lietuvoje esame gentiniai, viduramžiški, pagoniški žmonės, ir tai artima visiems.

O dabar turiu aukštosios Niujorko mokyklos YYN, kurioje dėsto tokie pasaulinio lygio korifėjai, kaip Endriu Wild, Deepak Chopra, diplomą. Galimybė mokytis šiame institute man turėjo didžiulę reikšmę — tai yra turtas, į kurį aš grįšiu ir grįšiu visą savo gyvenimą — nes tai, ką išmokau, yra neapsakoma.

Gal galėtumėte trumpai apibūdinti?

Tai yra kūno sveikatos ir savijautos keitimas mitybos ir švelniai veikiančių augalų herbalinės pusės būdu — kol nėra labai blogai, dar nieko nėra ar nėra mirtinos ligos. Nes daktarai, ypač Vakaruose, nieko neišmano apie mitybą, ir kai klausi daktaro, ką man galima valgyti, ko ne (Lietuvoje, pamenu, daktarai visada rekomenduodavo), tai čia jie išpučia akis: viską galima. Farmakologija taip viską užsėdus, kad Vakaruose gydytojams šito nedėstoma jau 60 metų.

Mums Amerika, viena vertus, — kokakolų, dešrainių ir siaubingai nutukusių žmonių šalis, kita vertus — sveiko maisto kulto šalis. Kokia iš tiesų ta Amerika šiuo metu?

Dabar Amerikoje kyla visuomeninis judėjimas, vyksta didžiulė informacinė kova ir niekas nesigėdija ar nesibijo pasakyti, kad tai, ką valgome, yra nuodai. Amerikos industrija iki šiol kišo žmonės visą šiukšlinį, greitą maistą, bet žmonėms trūko informacijos, kad tai suprastų.

Dabar jau yra tiek literatūros, kad normaliai mąstantys ar bent kiek apsiskaitę žmonės niekada neis ir neves savo vaikų į Makdonaldą.

O kokia situacija su nutukusiais Amerikos vaikais?

Ir čia vyksta didžiulė kova. Tačiau vaikų nutukimas yra daug sudėtingesnė problema, negu kartais atrodo. Pasirodo, vaiko svoris priklauso nuo to, ką mama valgė penkeris metus prieš pastodama. Amerikos moterų kepenų ląstelės yra taip pakenktos, kad jose vyksta nenormalūs procesai, kurie perduoda nenormalią informaciją vaisiui, ir kūdikis jau gimsta, turėdamas nenormalią sandarą, kai jo organizmas, kitaip, nei sveiko žmogaus, baltus miltus verčia į cukrų... Taigi, ta problema eina daug iš toliau, negu paduoti vaikui saldainį.

Ar lietuviai dar turi sveiko maisto, ir gal mes galime išvengti Amerikos bėdų?

Prieš septyneris metus juokaudavome, kad atvažiuojame į Lietuvą pavalgyti, kad viskas čia yra kaip iš brangios parduotuvės Amerikoje. O dabar aš čia praktiškai neturiu, ką valgyti. Nueinu į didelę parduotuvę — graudus vaizdas, graudžios daržovės. Visa viltis — turgus.

Bet fantastiškiausia tai, kad lietuviai yra vieni geriausių pasaulyje daržininkų ir sodininkų, ir man atrodo, kad jie iš tos krizės lips per savo pačių daržus ir sodus, nes neturės kitos išeities.

Be to, lietuviai — ne amerikonai, kuriems reikėjo 50 metų, kad kai ką suprastų. Lietuvoje žmonės labai išsilavinę, greitai kimba bėdai už gerklės, daro išvadas, ir staigiai suka 180 laipsnių kampu. Manau, to lietuvių greitumo dėka gal bus galima išvengti baisios industrijos antplūdžio Lietuvoje.

Grįžusi į Ameriką, vesite dukrą į ekologinę mokyklą. Dėl to net keičiate savo gyvenamąją vietą. Ar tokios mokyklos — retas atvejas Amerikoje, ar tai — tendencija? Mums įdomu, nes iš Lietuvos mokyklų nuo rugsėjo pirmosios išguitas nesveikas maistas.

Amerika vėlavo tai daryti 50-60 metų, bet Lietuva nevėluoja — daro tai sinchroniškai su Amerika — ir tai nuostabu.

Mūsų mokyklą pastatė sveika gyvensena besidomintys žmonės, todėl per visų klasių langus matosi arba vandenynas, arba kalnai, o pati mokykla stovi miško vidury, ir jie turi didžiulius plotus auginti daržovėms, tad vaikus nuo mažens mokys sodininkauti.

Bet tai — ne vienetinis atvejis. Bene kiekviena mokykla Amerikoje (nežinau, kaip yra didmiesčiuose) turi savo daržą, kuriame augina gražias daržoves savo valgyklai, o likusias priduoda į parduotuves su užrašu „Mokyklos gaminiai“. Žmonės labai mielai perka tuos produktus, norėdami palaikyti mokyklas.

O, pavyzdžiui, Anglijoje visi yra sodininkai. Vaikas užaugo - ir jau yra sodininkas. Ten daug žaislų, skatinančių sodininkystę. Manau, lietuviai galėtų būti tauta numeris du, įsijungusi į šį judėjimą.