Gintaras Vaičekauskas: Dvi dienos prieš 30 metų

Sausio 13-osios rytą, sekmadienio rytą, ne šiaip rytą, o 6-ą valandą ryto, Klaipėdos dramos teatro scenos darbininkų vadas Vytautas Puodžius mus, scenos darbininkus, buvo sukvietęs darban, kad dekoracijas vaikiškam spektakliui „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” sumontuotume. Bambėdami susirinkom, bet sumontavom. Po bemiegės nakties, juk tokie įvykiai dėjos Lietuvoje, kur gi čia neburbėsi.

Bambėjome, nes, na, Vytai, kokie spektakliai, kokie vaikai, kokios dekoracijos, koks Karlsonas, žiūrėk, kas Lietuvoje vyksta. O Lietuva tą sekmadienį pabudo kitokia. Šaudyta ir pervažiuota tankais.

Trumpam užbėgau į "Vakarų ekspreso" redakciją. Išvėmiau popieriuje viską, ką galvojau apie komunizmą, Sovietų sąjungą, Gorbačiovą, tankus, kastuvėlius, santvarką. Straipsnį atidaviau vienam iš redaktorių - Kęstučiui Oginskui. Na, Kęstutis kaip redaktorius mane vis paskatindavo kokį atvirą laišką komunistų generaliniam sekretoriui ir TSRS prezidentui M. Gorbačiovui parašyti.

Aš vis jų parašydavau, redaktorius vis laikraštin įdėdavo. Vieną išspausdino ir savaitraščio „Mažoji Lietuva” pirmame puslapyje. Tik vėliau, po kokių pusės metų, prie „Teatrabario” sutiktas Gintaras Grajauskas (didis dabarties poetas), man pasakys, kad jis per kolaborantų televiziją matė siužetą apie tai, kad SSSR generalinė prokuratūra man iškėlė baudžiamąją bylą už prezidento Gorbačiovo įžeidimą.

Už tą straipsnį pirmame puslapyje. Bet tas bus po pusės metų, o dabar, įsitikinęs, kad Klaipėdoje naujai santvarkai pavojus negresia, išmoviau į Vilnių prie parlamento. Specialiuoju korespondentu padirbėti. Pirmiausia prie Seimo ant armatūros pamoviau savo karinį sovietinį bilietą.

Sako, kad tas armatūras, tuos stulpus su pakabintais sovietiniais dokumentais gal kažkur eksponuos po karantino. Tiek jau to. Bala nematė. O tada su žurnalistu a.a. Dainiumi Kaminsku patekome į Vilniaus morgą. Eilėje buvome dvylikti, besidomintys tragiškos nakties aukomis.

Aprašymu nesimėgausim, bet vieną dalyką labai aiškiai atsiminiau. Šautinė žaizda buvo rusų desantininko nugaroje. Patologoanatomas ant morgo grindų pavers jauną leitenantą ant nugaros...pilvas švarus. Gavo kulką nuo savo. Lietuviai laisvę gynė be ginklų. Kaip visada. Ir apgynė.

Nieko herojiško šiame pasakojime nėra. Nieko. Tai tik dvi 1991 metų sausio dienos. Tiesiog, dabar, praėjus 30-čiai metų, aš elgčiausi ir rašyčiau lygiai taip pat.