Giedrė Valavičiūtė: „Neprivalu lieknėti, kad įtiktum kitam“

„Gyvenime ištinka duobės ir kalnai, situacijos, kai pasijunti silpnas. Ir tokiais momentais lengviausia kaltę suversti tam, kaip atrodai. Kai imi jausti, jog kaltini save, įjungi protą ir suvoki, kodėl iš tikrųjų taip elgiesi“, - sako iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ autorė Giedrė Valavičiūtė.

- Giedre, pradėkime nuo iniciatyvos ištakų. Kodėl kilo mintis įkurti „Dydis nesvarbu“? Ir kodėl dydis iš tikrųjų nesvarbu?

- Tuo metu Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, o man pasirodė, kad gal jau laikas išlipti iš balos, kurioje stovėdamas kiekvienas jaučiasi turįs teisę kalbėti apie kito žmogaus kūną...

Prieš ketverius metus pamačiau, kaip britų tinklaraštininkės boikotavo reklamą, skatinančią vartoti riebalus tirpdančias piliules, kad paruoštum kūną vasaros sezonui! Man buvo staigmena, kad moterys atvirai reiškia savo nuomonę, kad jos myli savo kūną, kad teigia, esą kiekvienas kūnas yra vertas vasaros. Prisipažinsiu, tuomet pirmą kartą gyvenime pagalvojau, jog galiu save priimti tokią, kokia esu.

Bandžiau ieškoti atitikmens, kas Lietuvoje rašo tokiomis temomis, bet neradau. Kilo mintis: „O kodėl aš negaliu to pradėti?“. Juolab kad pati buvau patyrusi ir patyčių, ir valgymo sutrikimų, ir savigraužos. Taip prasidėjo mano kelionė...

- Savo iniciatyvą veži į Lietuvos mokyklas. Kas susitikimuose su jaunimu tave džiugina, o kas – nuliūdina?

- Tiesą sakant, dauguma vaikų mane patys kviečia atvykti. Smagu, kad jiems ne tik aktualu išgirsti kitokią nuomonę, bet ir tai, kad jie patys apsiima suorganizuoti renginį: parinkti laiką, sukviesti auditoriją, sukurti ir išklijuoti plakatus...

Ar mokykla mažame miestelyje, ar didmiestyje – problema ta pati: tu per storas arba per plonas.

- Į kokius esminius klausimus tenka atsakyti paaugliams?

Pastaruoju metu į mokyklas atvykti kviečia mokytojai, tad pasitaiko, kad vaikai net nežino, kokia paskaita, kokia tema jų laukia. Įdomu stebėti, kaip tokiais atvejais dalį laiko vaikai tik klauso, gromuliuoja, virškina apie ką kalbu. Paaugliams tai - intymi tema, tad jie nėra linkę atvirauti, juolab išsakyti savo nuomonę. Garsiausiai kalba juokelių skaldytojai, kurie, deja, po juokeliais slepia savo žaizdas...

Vaikai, kurie į susitikimus mane kviečia patys, tikisi palaikymo, motyvavimo eiti į priekį, nesugniužti galvojant, kad tai, kaip atrodo, yra visų svarbiausia. Mėginu jauniems žmonėms paaiškinti, kad gyvenime svarbūs visai kiti dalykai. Man skaudu, kad būtent moterų pokalbiuose dominuoja temos apie kūną, išvaizdą. Keisti savo kūną ar ne, turi nuspręsti pats žmogus. Neprivalu save kankinti, lieknėti tik todėl, kad įtiktum kitam!

Jauno žmogaus vertybės dar tik formuojasi, o savivertė priklauso nuo to, kaip į jį reaguoja aplinkiniai, ką jis girdi ir mato iš žmonių, kurie jam svarbūs, kuriuos seka Instagrame, Facebooke. Deja, jaunam žmogui nesvarbu „kaip“, jam svarbu – „čia ir dabar“. Žinoma, vienas susitikimas nepadarys perversmo, bet mano tikslas – priversti jauną žmogų susimąstyti, ieškoti atsakymų.

- Ar jaunas žmogus gali jaustis gerai savame kūne, jeigu jis neatitinka šių laikų standartų?

- Kiekvieno jauno žmogaus gyvenime yra etapas, kuomet jis patiria besikeičiančio kūno išbandymus. Ir tai trunka ne taip trumpai – nuo 12 iki 18 metų. Be galo svarbu, kokie jie „išeina“ iš šio etapo. Viskas priklauso nuo to, kokias vertybes diegia jų tėvai, artimieji. Jeigu kūnas ir išvaizda šeimoje laikoma vertybe, bręstantis žmogus paauglystę išgyvens daug sunkiau, bus labiau sužeistas nei tas, kuriam apie kūną sakoma: „Taip, tu gyveni savo kūne, jis yra toks, koks yra, tu gali ir privalai juo rūpintis, tačiau tai neturi tapti svarbiausiu dalyku gyvenime“. Darbai, o ne kūnas mus išskiria iš minios.

- Tau teko pakeisti septynias mokyklas. Ne dėl patyčių, tačiau mokyklos slenkstį peržengdavai užsidėjusi šarvus. Ar ir dabar kartais juos užsidedi?

- Kiekvienoje mokykloje yra žmonių, kurie nori garsiai išsakyti negatyvią nuomonę apie kitą žmogų, pašiepti. Tai formuoja šarvus. Tu mėgini sunkumus atremti kovodamas už save, nepasiduodamas. Man tas praverčia ir dabar, ypač jautresnėmis akimirkomis, kai reikia nebijoti. Iš paauglystės etapo išėjau metalinė.

- Ar tiesa, kad mokymasis susigyventi su savo svoriu, figūra yra ilgalaikis procesas? Juk požiūris į save neatsiranda vos spragtelėjus pirštais ar perskaičius reikiamą knygą.

- Sakyčiau, šis „susigyvenimo“ procesas trunka visą gyvenimą. Savimi mes tampame, matyt, tik gyvenimo pabaigoje (šypsosi). Gyvenime ištinka duobės ir kalnai, situacijos, kai pasijunti silpnas. Ir tokiais momentais lengviausia kaltę suversti tam, kaip atrodai. Kai imi jausti, jog kaltini save, įjungi protą ir suvoki, kodėl iš tikrųjų taip elgiesi. Moksleiviams atvirai sakau, kad neįvyks stebuklas, kad nenubusi vieną rytą ir nepasakysi sau: „Aš tave myliu“. Tačiau atsikėlus ištarti: „Aš noriu pradėti save mylėti“, – tikrai realu. Gyvenimo etapas, kai aš savęs negalėjau pakęsti, ir tai, ką turiu dabar, yra nepalyginami dalykai šiandienos naudai!

- Koks tavo santykis su dietomis?

- Dietų niekada nesilaikiau, tad neturiu nei patirties, nei požiūrio apie tai. Manau, kad dietos yra moters „pririšimo“ ir valdymo būdas, skirtas, kad ji kuo mažiau galvotų apie svarbius dalykus, o koncentruotųsi tik į vieną tašką.

- Ar galėtumei paneigti įsitikinimą, kad antsvoris – daugumos ligų priežastis? Ar tu iš esmės esi sveikas žmogus?

- Žvelgiant iš medicinos pusės, antsvoris ir nutukimas iš tiesų yra daugelio negalavimų priežastis. Ir to nepaneigsi. Tačiau ką turėčiau daryti, jeigu turiu antsvorio? Gyventi galvodama tik apie tai? Gyvenu taip, kad jausčiausi sveika, laiminga.

LSVEIKATA