Gargždiškė Faina: "Grįžome į Lietuvą ir esame tuo patenkinti"

Erika, pirmiausia įdomu, kas paskatino palikti Lietuvą ir išvažiuoti gyventi svetur?

Andrius dvejus metus gyveno Airijoje ir dėl studijų trejiems metams grįžo į Lietuvą. Jam esant Lietuvoje, mes susipažinome ir ėmėme draugauti. Jau draugystės pradžioje jis man užsiminė, kad baigęs studijas ketina vėl palikti Lietuvą. Tačiau tuo metu rimtai į tai nežiūrėjau, nes nežinojau, kiek ilgai mūsų draugystė tęsis. Atėjus vasarai ir pasibaigus jo studijoms, teko apsispręsti - ir išvažiavom abu.

Kiek laiko praleidote Airijoje?

Airijoje, Leixlipe mieste, gyvenome pusę metų, tada persikraustėme į Angliją ir praleidome dar 3 mėnesius.

Kodėl kraustėtės iš Airijos į Angliją?

Nes pamanėme, kad kol neturime vaikų, galime pabandyti pagyventi visur, po to jau bus sunkiau. Anglijoje patiko labiau, kadangi gyvenome kurortiniame Bournemouthe mieste, tad kasdien jautėmės taip, lyg atostogautume... (Šypsosi).

Kaip sekėsi įsidarbinti? Ar netrukdė kalbos barjeras?

Airijoje darbelį susiradau po trijų mėnesių. Labai baiminausi dėl kalbos, nes mokykloje mokiausi vokiečių kalbą, o su anglų nedraugavau. Bet nuėjus į pokalbį paaiškėjo, kad anglų kalbą moku ne taip ir blogai. Airijoje dirbau parduotuvėje, o Anglijoje - padavėja. Tuo tarpu Andrius Airijoje dirbo konsultantu prekybos centre, o Anglijoje ėmė darbuotis prie mūsų internetinio puslapio, kurį planavom atidaryti Lietuvoje.

Koks sunkiausias dalykas atvykus į svetimą šalį?

Buvo sunkiausia šalia neturėti artimų žmonių: mamytės, broliuko, draugų...

Kas privertė imti galvoti apie grįžimą atgal į Lietuvą?

Kaip jau minėjau, pirmiausia išsikėlėme į Angliją. Tikėjomės, kad ten jausimės geriau, nes gyvenome panašiame į Palangą kurortiniame miesteVis dėlto, draugų ir šeimos ilgesys nugalėjo. Iš pradžių planavę grįžti tik atostogų, likome Lietuvoje visam laikui ir dabar esame tuo be galo patenkinti. Gyvename Gargžduose, kadangi čia turime savo butą.

Ar nejaučiate šoko, grįžę atgal? Turiu omeny prastesnę nei ten ekonominę situaciją, žemesnę žmonių kultūrą ir panašius dalykus, apie kuriuos kalba daugelis buvusių emigrantų?

Jokio šoko nėra, išskyrus tai, kad nustebino maisto kainos. Pradžioje tai kėlė juoką, o dabar ką nors perkant, tenka ir paskaičiuoti litus. O žmonės... Aš visada ir visur šypsausi ir stengiuosi įžvelgti gera, tad man nesvarbu, šypsotis Lietuvos, Airijos, ar Anglijos žmonėms. O tai, kad Lietuvoje šypsena, išskyrus vaikinus, daugiau niekas neatsako – nieko naujo, juk taip buvo visada ir šoko dėl to nepatyriau.

Ar yra kas nors, ko būdami Lietuvoje ilgitės?

Pasiilgstu prekybos centrų, drabužių parduotuvių, kurių ten pilna. O Lietuvoje net nenoriu nieko pirkti, nes viskas pilka ir skirta masei. Bet Andrius dabar tik džiaugiasi tuo, kad visų pinigų neišleidžiu mergaitiškiems „žaisliukams“.

O nemanai, kad gyvenimas Lietuvoje, kai turi dažnai save varžyti, gali pradėti vargint, atsiras įtampa?

Bent dabar tikiuosi, kad didelių suvaržymų nebus. Juk jei tikėčiau, kad viskas bus blogai, nebūčiau net grįžusi čia.

Ar gyvendami svetur susidūrėte su dažnai ten pasitaikančiais dalykais, tokiais kaip ilgos kelionės į darbą, mažai laisvo laiko, neįprastas maistas, kultūriniai skirtumai?

Tiesą pasakius, abiejose šalyse mano darbelis buvo 15 minučių nuo namų. Laisvo laiko turėjau į valias, nes grafiką reguliuodavausi pati. Tai, kad maistas skiriasi, pajusdavau, jei nepavykdavo užsukti į lietuvišką parduotuvę. Man vis trūkdavo kefyro, varškytės, šokoladinių sūrelių. Turbūt dar prieš išvažiuodama buvau susitaikiusi su būsimais kultūriniais skirtumais, tad didelių bėdų tai ir nesukėlė.

Ko išmokote būdami ten? Ar gyvenimas svetur padėjo geriau pažinti save, nusistatyti prioritetus gyvenime?

Tiesą pasakius, gyvenime pinigai man niekada nebuvo didžiausia vertybė ir nemėgau žmonių, kuriems jie yra svarbiausia. Aš iš tokių, kurios geriau gyvens su mylimu žmogumi kaimo trobelėje, negu pilyje su tuo, kurio nekenčia. Vis dėlto neslėpsiu – išvažiavom užsidirbti… Tačiau vėlgi – įsitikinom, kad gyvenime svarbiausia šeima ir draugai, o ne pilnos kišenės. Nauji draugai niekada neatstos senų, tą kuo puikiausiai supratome. Kas iš to, kad turi pinigų, bet neturi kur jų leisti. Kalbu apie tai, kad neturi su kuo kur nors išeiti, trūksta artimų širdžiai žmonių.

Kuo ketinate užsiimti ir ką planuojate veikti čia, Lietuvoje?

Aš dabar užsiėmusi studijomis. Klaipėdos kolegijoje studijuoju kultūrinės veiklos vadybą. Andrius ieško darbo, jau buvo pokalbyje dėl projektų vadovo darbo vietos. Tiesiog norisi visiems pasakyti, kad Lietuvoje darbų pilna, kad ir kaip čia visi verktų, jog darbo nėra – kas ieško, tas randa. Skelbimų krūvos, žinoma, pavertus litais, uždarbis nebus toks kaip Airijoje, bet buvimas su savo širdžiai artimais žmonėmis atstoja didžiausius pinigus.

Erika, ar dar galvoji atnaujinti dainininkės karjerą?

Tiesą pasakius, nenoriu dar nieko apie tai kalbėti. Gavau pasiūlymą dainuoti grupėje ir svarstau, nes vis dėlto tai vėl būtų kelerių metų sutartis. Jau norisi ramybės, šeimos… Bet kartu taip ilgiuosi koncertų, vasarų, praleistų kelyje… Bandysiu viską suderinti, bet galutinio sprendimo dar nepriėmiau.