Gala Dali, Salvadoro Dali žmona ir mūza

1929 metų rugsėjį į Kadekeso gyvenvietę už kelių kilometrų nuo Port Ljigato, kur tuomet gyveno Dali, atvažiavo prancūzų poetas Polis Eliuaras su savo ruse žmona Jelena Djakonova - Gala, kaip vadino ją dar Rusijoje.

Pirmasis 25-mečio Salvadoro susitikimas su 36-mete Gala buvo kaip perkūno trenksmas. Dali staiga aistringai įsimylėjo ją. Ir ji, apstulbinta jauno dailininko, nesusimąstydama, pasiliko Kadakese.

Dailininkas sukrėstas: Galos išvaizda netikėtai sutapo su paveikslu tos nežinomos rusų mergaitės, kurią jis taip dažnai matydavo sapne, ir su pramanytu "elegantiškos moters", kurios jis amžinai ieškojo aplinkui, idealu. Ir štai pagaliau sutiko.

Dali buvo nusispjauti į realybę, jo vaizduotėje viskas jau išsisiprendė: nuo šiol Gala priklauso jam vienam. Ji atrodė jaunesnė, nei turėjo metų, jos oda buvo lygi, stipri nugara, maža krūtinė, vapsvos talija ir spyruokliuojanti eisena.

Svarbu buvo ne išvaizda. Čia buvo kažkas kita. Salvadoras beveik nesuvokia, jog kartu su Gala yra jos vyras ir duktė Sesilė. Netašytas ir aistringas ispanas nė kiek neabejoja, jog ji jam atsakys tuo pačiu.

Dali drasko kitkas: dvidešimt penkerių metų jis dar skaistuolis. Dar blogiau, pats dailininkas įsitikinęs, jog jis ne vyras.

Iš pradžių Dali buvo pritrenktas Galos grožio ir prapliupdavo nerimastingu isterišku kikenimu, kuomet jie kalbėdavosi. Jis nežinojo, kaip elgtis prie jos, nors slapčia pripažino, jog ji jį jaudino.

Savo ruožtu Galą glumino šis įsitempęs jaunuolis ir jo susirūpinimas masturbacija ir kastracija.

Kuomet Polis Eliuaras grįžo į Paryžių, Dali ir Gala susirado išeitį iš susiklosčiusios problemiškos situacijos sekse.

"Pirmasis bučinys, - rašė Dali vėliau, - kuomet susidūrė mūsų dantys ir susipynė mūsų liežuviai, buvo tik pradžia to alkio, kuris privertė mus kandžioti ir graužti vienas kitą iki pat mūsų būties esmės."

Ar iškart ji atpažino jame genialų dailininką? Sunku pasakyti: kažin ar kas nors galėjo laiduoti už jo ateitį. Tačiau Gala su šėtoniška intuicija iškart atspėjo Dali neeilinę asmenybę.

Dabar jos gyvenimo tikslas - šią asmenybę išpuoselėti. Kadakeso kaimelyje ją, apsirengusią katalonų žveje, priima kaip savą.

Kas galėjo pagalvoti, jog iš tikrųjų ji kilusi iš Maskvos ir jos tikrasis vardas - Jelena Dmitrijevna Djakonova? Gala - jos pačios prasimanymas, jaunai damai norėjosi iš visų išsisikirti.

Vienoje Šveicarijos sanatorijų jaunoji Jelena beprotiškai įsimylėjo tokį pat jauną Polį Eliuarą ir keletas metų iki revoliucijos persikėlė pas jį į Paryžių.

Nuo to laiko ji nebuvo Rusijoje ir mažai domėjosi tėvyne. Paryžiuje ji atsidūrė geriausiu metu - paties žavingiausio XX amžiaus meno istorijoje periodo išvakarėse.

Oras buvo įelektrintas, erotizuotas ligi maksimumo. Galai lemta buvo tapti viena svarbiausių figūrų meno ir sekso kryžkelėje.

Iki ištekant, tai yra iki dvidešimt trejų metų, ji išsaugojo nekaltybę. Užtat paskui - atsiėmė iki galo, tarsi keršydamam vyrų pasauliui už tai, kad jai teko taip ilgai laukti.

Ekshibicionistė iš prigimties

Vedybinį gyvenimą jie suprato kaip teisę turėti meilužių. Kaip tikras avangardistas, Eliuaras negalėjo parodyti, jog bodisi meilės laisve, ir bėgo - pas kitas moteris, kitas šalis.

Tačiau Gala visuomet pasivydavo jį: pabėgti nuo jos buvo neįmanoma. Pabėgti galėjo tik ji. Tyliai sutinkant Poliui Eliuarui, ji užmezgė romaną su vokiečių dailininku ir skulptoriu Maksu Ernstu. Kurį laiką Eliuaras, Ernstas ir Gala dalijosi lovą trise.

Nepaisant tokio liberalaus požiūrio į seksą, Gala buvo viena iš nedaugelio moterų, į kurią siurrealistai žiūrėjo rimtai ir įsklausydavo į jos nuomonę.

Eliuaras dažnai fotografuodavo Galą apnuogintą ir visiems (įskaitant ir Dali) demonstruodavo nuotraukas. Jai tai patikdavo: ji buvo iš prigimties ekshibicionistė.

Po išsiskyrimo su Gala tos nuotraukos tapo vienintele poeto paguoda. Ar mylėjo Gala Eliuarą - ne taip jau ir svarbu. Svarbu, jog jis jai netiko: jis tapo savimi greta jos, ir ji nieko negalėjo padaryti.

Šita Galatėja norėjo pati būti Pigmalionu - jai buvo reikalingas minkštas molis. Nė apie ką nors geresnį už Dali ji negalėjo ir svajoti.

1934 m. Gala jau išsiskyrė su savo vyru, ir Dali galėjo vesti ją. Jam daugiau nieko kito, išskyrus Galą, nereikėjo. Artumas jai peraugo jam beveik į patologiją.

IV dešimtmečio pradžioje jis ėmė pasirašinėti savo paveikslus "Gala-Salvador Dali" vardu, jie buvo tarsi vienas žmogus; į IV dešimtmečio pabaigą tokia praktika pasidarė įprasta. Iš pradžių jis galvojo apie ją tik kaip apie moterį. Paskui kaip apie motiną.

Kuomet ši porelė pirmąkart pabėgo kartu, jie užsirakino savo kambaryje Kari le Ruė pilyje netoli Marselio ir atsiribojo nuo likusio pasaulio.

Tas bėgimas tęsėsi visą jų vedybinį gyvenimą, net ir tuomet, kai Dali tapo skandalingai įžymus. Gala - kurios reakcija į pasiutusiai aistringą Dali meilę buvo, kaip tvirtinama, žodžiai: "Mano berniuk, mes niekuomet neišsiskirsime" - tapo ne tik jo aistrą patenkinančia meiluže. Kuomet ji galų gale pametė savo vyrą ir persikėlė pas Dali 1930 metais, pasirodė kaip puiki organizatorė, dalykiška globėja.

O kuomet jie pagaliau susituokė 1934 metais, buvęs Galos vyras Polis Eliuaras buvo vienas iš liudytojų jų santuokos ceremonijoje.

"Siurrealizmas - tai aš"

Galos vedybos pažadino Dali neišsenkamą fantaziją ir naują begalinę energiją.

Jo kūryboje prasidėjo vaisingas periodas. Tuo metu jo asmeninis siurrealizmas visiškai iškilo virš likusios grupės normų ir nuostatų ir atvedė iki visiško santykių nutraukimo su Bretonu ir kitais siurrealistais.

Dabar Dali niekam nebepriklausė ir tvirtino: "Siurrealizmas - se mua" ("Siurrealizmas - tai aš"). Kartu su savo tyrinėjimais Dali pradėjo naudoti dvigubo vaizdavimo būdą, kai daiktai gali būti traktuojami kaip vienas arba kaip du objektai. Dali ir Gala nenoromis paliko Europą, tačiau patogiai įsikūrė Fridriksburge, Virdžinijos valstijoje, Chemton Menore, Karee Krosbi, avangardinės leidėjos, namuose.

Čia Gala pradėjo sukti Dali patogų lizdelį, rekvizavusi biblioteką ir užsakiusi reikalingas tapybai priemones netoliese esančiame Ričmondo mieste.

Jos rūpesčius stebėjo ir vėliau prisiminė dalyvavusi ten rašytoja Anays Nin.

Po metų Dali ir Gala persikėlė iš misis Krosbi per Jungtines Valstijas į Monterėjų, netoli San Francisko Kalifornijos valstijoje. Namai šiame mieste tapo jų pagrindiniu prieglobsčiu, nors jie ir gyvendavo ilgokai Niujorke, skęsdami prabangoje.

Siamo dvyniai

Apie Galos žiaurumą sklido gandai, ir juos patvirtino, pavyzdžiui, toks faktas, jog kai per bombardavimus ir badą Paryžiuje Sesilė pardavė keletą likusių jai saugoti Dali paveikslų, Gala vėliau sukėlė baisų skandalą, atvedusį prie visiško jų santykių nutraukimo.

Dali piešia savo žmoną labai dažnai, jo dėka ji tampa vos ne pačiu žinomiausiu amžiaus modeliu, o jos kūnas ne mažiau žymus už Miloso Veneros kūną.

Iš tikrųjų didžiojo dailininko mūzos išvaizdoje nėra nieko romantiško. Kitaip kaip paaiškinti tą keistą faktą, jog jis, turtingas, įžymus ir be to savo išvaizda tikęs jai į sūnus (Dali buvo 11 metų jaunesnis už ją), štai jau daug metų nė per žingsnį nepaleidžia jos nuo savęs, tarsi jie būtų Siamo dvyniai.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Dali ir Galos santykiai pradėjo šlyti. Galos prašymu Dali nupirko jai pilį, kur ji daug laiko praleisdavo jaunų žmonių draugijoje. Jų bendro gyvenimo likučiai priminė smilkstančius buvusio aistros laužo nuodėgulius.

1964 metais Galai sukako 70 metų. Kuo daugiau ji seno, tuo labiau norėjo meilės. Ji dažėsi plaukus, kartais užsidėdavo peruką ir pagalvodavo apie plastinę operaciją. Ji bandydavo sugundyti kiekvieną pasitaikiusį jos kelyje. Net žvejai Kadakese šalindavosi jos.

"Salvadorui vis tiek, kiekvienas mūsų turime savo gyvenimą", - įtikinėjo ji vyro bičiulius, tempdamasi juos į lovą. "Aš leidžiu Galai turėti tiek meilužių, kiek ji nori, - sakė Dali. - Aš net skatinu ją, nes tai mane jaudina."

Jauni meilužiai negailestingai apiplėšinėjo ją. Ji jiems dovanodavo Dali paveikslus, pirko namus, studijas, mašinas. O Dali nuo vienatvės gelbėjo jo favoritės, jaunos gražios moterys, iš kurių jam nereikėjo nieko, išskyrus jų grožį. Žmonėms jie visuomet vaizdavo esą meilužiai. Bet jis žinojo, jog visa tai tik vaidyba. Jo sielos moteris buvo tik Gala.

Salvadoras Galos laidotuvėse nedalyvavo

1982 metais Gala mirė. Dali laidotuvėse nedalyvavo. Mačiusiųjų liudijimu, jis įėjo į rūsį tik po kelių valandų. "Pažiūrėk, aš neverkiu", - viskas, ką jis pasakė.

Po Galos mirties Dali gyvenimas tapo pilkas, visas jo pamišimas ir siurrealistiniai žaidimai dingo visam laikui. Jis nustojo valgyti, šaukdavo, spjaudė į medicinos seseris, draskė nagais joms veidus. Kalbėjo sunkiai, nuolat dusdamas nuo raudojimo. Galėjo ištisas valandas nesuprantamai mykti.

Tai, ką jis prarado netekęs Galos, žinojo tik jis. Vienišas klajojo po jų namo kambarius, murmėjo nerišlias frazes apie tai, kokia graži buvo Gala.

Jis nieko nepiešė, o tik ištisas valandas sėdėjo valgomajame, kur buvo uždarytos visos langinės.

Dėl Galos Dali atliko žygdarbį. Jis pažeidė įstatymą, išleistą penktajame XX amžiaus dešimtmetyje maro epidemijos metu, draudusį pervežti mirusiųjų kūnus be vietos valdžios leidimo. Velionę susupo į antklodę ir pasodino ant užpakalinės kadilako sėdynės greta gailestingosios sesers.

Prie vairo buvo ištikimas padėjėjas vairotojas Arturas.

Susitarė: jei mašiną sustabdys policija, jie sakys, jog Gala mirė pekeliui į kliniką. Per valandą su trupučiu jie pasiekė Perą.

Ten jau viskas buvo paruošta laidojimui. Rūsio skersgalyje blankioje šviesoje dunksojo gipsinės arklių galvos, žmogaus torsas ir žirafos skulptūra..

Prieš juos - du kapai. Antrasis buvo skirtas pačiam dailininkui. Išbalzamuotą Galos kūną įdejo į karstą permatomu dangčiu ir birželio 11 dieną 6 valandą vakaro palaidojo.

Laidotuvėse 78-metis Dali dalyvauti atsisakė.

Mįslė

Ir vis dėlto Gala lieka mįslė. Daugelyje interviu, kuriuos ji davė per pusę amžiaus, apie savo santykius su Dali ji atkakliai nepasakojo.

Visus jos laiškus Eliuarui buvęs vyras sunaikino, paprašęs jos padaryti tą patį su savais, kad "neleistų smalsiems ainiams pažvelgti į jų intymųjį gyvenimą".

Tiesa, Gala, dailininko tvirtinimu, paliko autobiografiją, kurią rašė 4 metus. Gala rašė ir dienoraštį rusų kalba. Kur dabar tie neįkainojami dokumentai - nežinoma.

Galimas daiktas, meno pasaulio laukia nauji radiniai.

Išvertė P. Pamerneckas