Frederikas Beigbederis: "Dukrai draudžiu skaityti savo romanus"

Receptas gimė mano liguistoje vaizduotėje. Gali būti, kad mane jau seniai reikėjo uždaryti į psichiatrijos ligoninę, tačiau mesjė Sarkozi palieka mane laisvėje. Ir kol jis to nepadarė, aš kursiu viską, kas šaus man į galvą. Paskutinėje savo knygoje aš rašau, kad moters kūnas tapo paprasta preke mados pasaulyje. Kalbu apie tai, jog tie angeliški veidai išnaudojami tam, kad parduotų kosmetinius kremus, kurie neva padeda kovoti su senėjimu ir kurie, pagal "Greenpeace" tyrimą, pasirodė esantys kancerogeniniai. Štai aš ir sumaniau istoriją su nekaltų mergelių ašaromis.

Ar jūsų romanus galima laikyti autobiografiniais? "Oktavas Parango - tai aš?"

Norite pasakyti, jog laikau save Floberu? Žinote internetinį žaidimą "Second life"? Į jį įsitraukę milijonai žmonių visame pasaulyje. Tame žaidime tu persikūniji ir įsivaizduoji nuostabų naują gyvenimą, jame sutinki dieviško grožio moteris ir t.t. Oktavas - tai mano "second life". Jis man reikalingas tam, kad gyvenčiau virtualų gyvenimą, gražesnį ir įstabesnį nei tikrasis.

Turite ištvirkėlio reputaciją...

Tai reiškia, kad aš visiškai normalus žmogus, kuris domisi visomis gyvenimo apraiškomis.

Dar Beigbederį vadina maištininku ir provokatoriumi.

Sutikite: juokinga save vadinti maištininku sėdint kavinėje "Bonapart" Paryžiaus Sen Žermeno aikštėje visiško komforto sąlygomis. Ir vis tiek man patinka šaipytis iš savo epochos. Aš nesu tikras, jog galiu vadintis ugningu revoliucionieriumi, bet tai, kad gyvenu Prancūzijoje, visiškai man netrukdo juoktis iš savo šalies ir tėvynainių. Kai aš skaitau savo rankraščius artimiesiems arba leidėjui, juos apima siaubas: "Tu tikras revoliucinis monstras! Tu teroristas, kuris nori viską sugriauti! Tu nihilistas!" Bet aš nieko tokio nepastebiu. Gal sergu kokia nors šizofrenijos forma?

Jūsų požiūris į visuomenę nėra linksmas: "Viskas praeina ir viskas parduodama. Žmogus - tokia pati prekė kaip ir visos kitos. Ir kiekvienas turi savo galiojimo laiką."

Tai pasakyta ne tik apie Prancūziją, bet apie visą pasaulį. Aš stengiuosi rašyti knygas, išjuokiančias naująją utopiją: esą, kad taptum laimingas, turi būtinai turėti jachtą, lėktuvą ir limuziną.

Kapitalizmas, jūsų galva, supuvo, bet ar matote išeitį?

Aš svajoju apie kitokią visuomenę - nežinau tiksliai apie kokią. Apie tokią, kurioje būtų galima reguliuoti pražūtingas kapitalizmo pasekmes. Jo nereikia vėl griauti - toks bandymas jau buvo, ir ši patirtis mūsų neįtikino. Vis tiek tai nereiškia, kad kapitalizmas neturėtų būti reformuojamas.

Kartais atrodo, kad vienintelis jūsų tikslas yra šokiruoti skaitytoją - seksu arba narkotikais.

Čia didelis mano trūkumas, kurio bandau atsikratyti. Bet turiu pasakyti, kad visuose savo kūriniuose aš stengiuosi ne šokiruoti skaitytoją, o suteikti jam malonumo. Galų gale romanuose juk turi kas nors vykti. Kitaip jie gali pasirodyti nuobodūs.

O kas jums yra laimė? Pagal jus, protingas žmogus negali būti laimingas. Liūdesys jums regisi estetiškas.

Aš pradedu priprasti prie to, kad laimė - ne daugiau nei žodis. Galėčiau pasakyti keletą momentų iš savo gyvenimo, kai buvau tam tikra prasme laimingas. Pavyzdžiui, su savo dukra. Arba išgėręs daug degtinės. Arba savo draugužės glėbyje. Bet aš jums meluočiau sakydamas, kad esu laimingas žmogus. Galų gale aš nė nenoriu juo būti!. Jeigu būčiau laimingas, nerašyčiau romanų. O dabar, kai rašau, išgyvenu savotišką pakylėjimą.

Ar jūsų aštuonmetė dukra Chloja skaitė jūsų romanus?

Laimei, ne. Kol kas aš jai draudžiu. Manau, perskaitys būdama 13-14 metų, kai galutinai jos akyse prarasiu bet kokį autoritetą.

Kokias vertybes jūs norėtumėte perduoti savo dukrai?

Aš pats užaugau amoralioje epochoje, neturinčioje jokių vertybių. Todėl man sunku jai ką nors perduoti. Labai svarbu tai, ko mane išmokė tėvai, - mandagumas ir išsiauklėjimas. Aš noriu, kad Chloja mokėtų tinkamai naudotis peiliu ir šakute, sakytų: "Sveiki, pone! Kaip jūs gyvuojate?", "Dėkoju", "Prašom". Čia aš matau pagrindines žmonijos vertybes. Kitaip - anarchija, prievarta, egoizmas. O štai kurtuazija galėtų išspręsti daugelį problemų. Užuot žudę vieni kitus, žmonės sakytų: "Ak, kokia graži ši diena! Prašom atsisėsti. Gal išgertumėte puodelį arbatos?"

Jūs laikotės savo teorijos, kad meilė trunka vos trejus metus...

Aš tai patikrinau praktiškai. Man nė karto nepavyko mylėti ilgiau. Pirmieji metai - aistros metai. Paskui ateina švelnumo metai, kai moteris, kurią jūs mylite, tampa jums seserimi, o trečiaisiais metais apima nuobodulys ir prasideda kitos meilės paieškos.

Anot jūsų, "jeigu viagrą būtų išradę 19 amžiuje, mes būtume netekę daug gerų romanų." Seksas trukdo kūrybai?

Daugeliui gerų rašytojų būtent seksualinė frustracija būtų buvusi stimuliuojanti jėga. Savo literatūriniais darbais jie siekė užkariauti moterų širdis, ir pasitaikydavo, kad jų fantazijos virsdavo romanais. Kartais galvoju: ar absoliuti seksualinė laisvė negresia visiška romano mirtimi? Man regis, ateis diena, kai įsivaizduojamos istorijos niekam nebus reikalingos.

Ką tik pasirodė filmas, sukurtas pagal jūsų bestselerį "99 frankai" (knyga pervadinta į "14,99 euro" po to, kai buvo įvestas euras. - Aut. past.). Jūs juo patenkintas?

Aš labai bijojau šitos ekranizacijos. Pagal daugelio mano draugų romanus buvo sukurti siaubingi filmai. Bet režisierius Janas Kunenas, kurį laikau tikru bepročiu, - atvirkščiai: sugebėjo perteikti mano herojaus charakterį ir fantazijas.

Kodėl jūs pats nevaidinote Oktavo vaidmens?

Aš, šiaip ar taip, nesu aktorius. Nors mėgstu pasimaivyti, bet darau tai spontaniškai, o ne filmavimo aikštelėje.

Visgi kartą vaidinote pornografinėje juostoje...

Vaidinau. Gaila, kad paprasčiausiai stovėjau prie baro su taure vyno tuo metu, kai už mano nugaros žmonės mylėjosi. Deja, pornografiniame filme man atiteko tik statisto vaidmuo.

Kodėl jūs padėjote komunistų lyderiui Roberui Ju per prezidento rinkimus 2002 metais?

Todėl, kad jam siaubingai patiko mano romanas "99 frankai". Tai labai paglostė man savimeilę, ir kai Roberas paprašė manęs padėti, aš nusprendžiau, kad tai bus smagu ir netgi siurrealistiška. Tada aš nemokėjau sakyti "ne". Tuose rinkimuose jis surinko tris procentus balsų, o štai 2007 metais komunistų kandidatė Mari Žorž Biufė sugraibė tik pusantro procento. Taigi aš buvau ne toks jau prastas, ir veltui prancūzų komunistai atsisakė mano paslaugų.

Jums sukako 42 metai. Galima pradėti daryti pirmąsias išvadas. Gyvenimas nusisekė?

Man nesinori šito savęs klausti, nes aš niekada nepamirštu Oskaro Vaildo frazės: "Žmogaus gyvenime yra dvi tragedijos: viena - kai jis pasiekia tai, ko nori, kita - kai nepasiekia." Todėl aš viliuosi kol kas gyvenime daug nepasiekęs, kad neprarasčiau noro ką nors daryti.

"... Aš išgyvenu keistą pojūtį... mirties nuojautą, ankstyvos ir netikėtos", - rašote dialogų knygoje "Aš tikiu, aš irgi ne".

Dažnai sapnuoju skrendąs lėktuvu, kuris nukrenta. Ir sapne aš tarsi susitaikau su savo mirtimi. Iš esmės būtent taip aš norėčiau numirti - akimirksniu, nejausdamas skausmo. Aš bijau ne mirties, o kančios. Aš bailus žmogus, gležnas.

Ar jau žinote, kam bus skirta kita jūsų knyga?

Aš pradėjau rašyti apie televiziją, kurioje tam tikrą laiką dirbau. Ir dabar man norisi parašyti ką nors nauja apie Oktavą, kuris šįkart gaus televizijos laidų vedėjo vaidmenį.

Parengė Inga Teresiutė