Folgentas Pučkorius: "Kūrybingesnį gyvenimą pradėjau tik peržengęs penkiasdešimtmetį"

Folgentas Pučkorius, ką tik atšventęs aštuoniasdešimtmetį, sako lygiai prieš tris dešimtis metų nusprendęs atsidėti drožybai. "Manau, kad 50 metų - pats tinkamiausias laikas pradėti įdomesnį ir kūrybingesnį gyvenimą", - teigė tautodailininkas.

- Nuo mažens turėjau polinkį piešti, drožti iš medžio ir lipdyti iš molio įvairias figūrėles. Sunkūs pokario metai, šeimos rūpesčiai neleido ilgą laiką užsiimti jaunystės pomėgiais, tačiau svajonė apie meną niekada nedingo.
Iš gimtojo Skuodo rajono keliai atvedė į Kretingą. Čia ir atėjo tas metas, kai nutariau grįžti prie tautodailės bandymų. 1974 metais pradėjau lankyti meno mėgėjų būrelį. Čia susitikau su Kretingos liaudies meistrais, medžio drožėjais, kurie ir paskatino imtis kalto. Vėliau jie patys rašė rekomendacijas, kai stojau į tautodailininkų draugiją. Tai buvo jau garsūs tėvas ir sūnus Poškoriai, Viluckis. Vėliau tapau įvairių konkursų laureatu, skulptūrėlės ir drožiniai apkeliavo daug parodų Lietuvoje, užsienyje.

- Vadinu savo butuką muziejumi, nes didžioji dalis drožinių gyvena su manimi ir dukters Danguolės šeima. Daugiausia esu išdrožęs kaukių, rūpintojėlių bei laukų darbštuolėlių, žvejų, linksmuolių, velniukų, raganėlių ir visokių pasakų herojų, pypkių, pelėdų, smulkių suvenyrų... Patikdavo dalyvauti seminaruose ir kartu su kitais drožėjais padaryti ką nors gražaus. Vienas tokių buvo Rumšiškėse. Čia liko mano išdrožtos rodyklės, rodančios kelią į muziejų. Sekdavosi drožti suvenyrus. Dalyvaudamas parodomajame konkurse "Žemaičių suvenyrai" už tuos smulkius darbelius pelniau prizinę pirmąją vietą. Lietuvos medžio drožėjų šventiniame konkurse, vykusiame Plungėje, tapau laureatu.

- Daugiausia mano medinukų - iš liepos. Tai minkštas medis, lengvas... Va dirigentas, pelėda gimė iš skroblo. Šie drožiniai labai sunkūs. Pypkes drožiu iš obels.

- Ar vaikams darėte žaislų?

- Vaikams piešdavau, darydavau karnavalines karūnas. Kai Danguolė lankė dramos būrelį, prie jos vaidybinio kostiumo priderindavau reikiamą puošnią detalę. Sūnus vis prašydavo išdrožti kardą, vėliau anūkas norėjo pypkės...

- O patys vaikai bandė kurti?

- Sūnus turi polinkį rašyti. Turiu jo eiliuotų sveikinimų. Jis linkęs prie molio, bandė žiesti puodynes. Sūnui sekėsi, bet iš keramikos neišgyvensi. Gal jis, kaip ir aš, peržengęs penkiasdešimtmetį grįš prie savo pomėgio. Bent jau aš to linkiu. Jaunėlė dukra bandė drožinėti. Danguolė buvo susilaužiusi koją ir, negalėdama vaikščioti, užsimanė drožinėti. Yra išlikusi viena jos išdrožta kaukė. Mano galva, ji puiki. Kai drožinėjo, man nedaug tereikėjo pataisyti medinukus. Gal ir ji grįš prie medžio. Vyresnioji dukra gyvena Airijoje.

- Ką reiškė jūsų kūryba šeimai?

- Žmona ir vaikai greitai priprato prie mano užsiėmimo. Grįžęs iš darbo sėsdavau prie varstoto. Drožinėdavau iki vėlumos. Jaučiau malonumą ir tokį poreikį, kaip išalkęs žmogus, godžiai malšinantis alkį. Visi šeimos nariai džiaugėsi medinukais. Labai geras užsiėmimas ir puikus laiko praleidimas. Žmona didžiuodavosi mano užsiėmimu ir drožiniais.

- Kuo išsiskiria šis jūsų gyvenimo etapas?

- Dabar gyvenimas - poilsis. Bendrauju su anūku Roku, kai šis neina į darželį. Kas savaitgalį važiuoju į Kretingą - čia gyvena sūnus, anūkai, proanūkiai. Aplankau ir buvusius kaimynus, pažįstamus. Aplankau žmonos Eleonoros kapą, pavaikštau po Tiškevičiaus parką. Kol turiu sveikatos, nepraleidžiu progos pasižmonėti.

- Turbūt nėra kūrėjo, kuris neturėtų svajonės...

- Norėčiau, kad mano medinukų ekspozicija neišsibarstytų, kad liktų tiems, kurie vertina medžio drožėjo kūrybą...