Filosofas Andrius Bielskis: "Esame pirmojo pasaulio šalis"

Pirmiausia - atlyginimai. Aš, pavyzdžiui, dėstau Klaipėdos universitete 0,2 etato. Man labai patinka šis darbas, nes pats baigiau politologiją šiame universitete, čia sutikau savo filosofijos mokytoją Leonidą Donskį, - Andrius kalba su neryškiu akcentu. - Akademinė sistema Lietuvoje labai nelanksti. Aš buvau įdarbintas lektoriumi. Kad pakilčiau ir uždirbčiau didesnį atlyginimą, reikalingas didelis darbo stažas. Iš karto gauti gerą poziciją - neįmanoma.

Lietuvoje dėstytojai, lektoriai dažnai skundžiasi dideliu darbo krūviu. Anglijos universitetuose, kad gautum lektoriaus poziciją, turi turėti monografiją ir nemažai straipsnių prestižiniuose žurnaluose. Ten dėstytojai turi mažiau paskaitų, tačiau jie kuria daugiau mokslinės produkcijos.

Anglijoje, Vorveko universitete, aš apsigyniau daktaro disertaciją. Kol kas nuolatinės pozicijos neturiu. Dėstau Vorveko (Worwick) ir Londono Metropolitan universitete. Ieškau nuolatinio darbo. Esu labai patenkintas, netrukus išleisiu savo knygą "Postmodernaus politiškumo sampratos link" prestižinėje Anglijos leidykloje "Palgrave Macmillan". Stengiuosi būti akademiškai aktyvus ir daug rašyti į Lietuvos bei Anglijos akademinę spaudą.

Gal ir Lietuvoje būčiau nesunkiai gavęs daktaro laipsnį, tačiau dabar aš linkęs gyventi Anglijoje ir daryti ten akademinę karjerą vien todėl, kad išvažiuodamas studijuoti į Angliją išsivežiau ir šeimą. Per penkerius metus mes įsikūrėme. Gyvename kotedžo tipo trijų aukštų name, kuris nėra didelis, bet mums pakanka. Žmona Jolanta yra internetinio banko specialistė. Vienuolikos metų dukra Severija lanko mokyklą. Aš joms negaliu pasakyti: "Ačiū, kad sekėte paskui mane į nežinią Anglijoje, o dabar važiuojame į nežinią Lietuvoje. Mums su žmona yra po 31-erius metus, dar jauni, tačiau jau ne tokie jauni, kad darytume ką nors nesvarstydami.

Taigi dabar grįžtate į Lietuvą ir dėstote Klaipėdos universitete tik todėl, kad esate įsipareigojęs jūsų studijas parėmusiai Vyriausybei?

Taip, iš dalies mano doktorantūros studijas Jorko, vėliau Vorveko universitete parėmė Vyriausybė. Tačiau be to gavau paramą iš Atviros Lietuvos fondo, iš Soroso fondo Niujorke, iš Karališko filosofijos instituto Londone, Vorveko universiteto ir kt. Lietuvos Vyriausybės parama buvo tik dalinė, tačiau aš noriai vykdau savo įsipareigojimus atidirbti Lietuvoje dvejus metus.

Klaipėdos universiteto studentai jus apibūdina kaip šaunų dėstytoją, sugebantį įdomiai pateikti nuobodų dalyką - politinę filosofiją.

Nepasakyčiau, kad tai nuobodus mokslas. Man jis - labai įdomus. Nuo 16 metų degu filosofijos aistra. Kas yra valstybė, demokratija, kokia yra žmogaus prigimtis, ką reiškia būti moraliam - tai labai svarbūs klausimai, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu kelia kiekvienas žmogus. Tuo sudominti žmones galima, ir aš manau, kad tai padariau. Malonu, kad studentai tai įvertino.

Klaipėdoje studentai - labai puikūs, protingi, tik jiems trūksta sąmoningumo. Ketvirtakursiai nežino, ką jie nori daryti ateityje. Mano manymu, baigdami studijas sąmoningi žmonės turi turėti viziją, ką jie veiks toliau. Daugelis vien todėl, kad nežino ką darys, tęsia studijas magistrantūroje.

Anglijoje žmonės studijuoja magistrantūroje tik tuomet, jei žino, kad tai labai pagerins jų gyvenimą ateityje. Priešingu atveju jie pasmerkia save studentiškai egzistencijai. Studentiškas gyvenimas, žinoma, įdomus, tačiau nepelningas. Anglijoje žmonės viską skaičiuoja ir yra sąmoningesni.

Jūs žinojote, ko norite?

Manau, kad esu pakankamai ambicingas. Visada norėjau... nepasakyčiau, kad norėjau išvažiuoti iš Lietuvos, bet visada jaučiau, kad Klaipėda man - per mažas miestas. Norėjau studijuoti filosofiją Vilniuje, tačiau neįstojau. Įstojau į biofizikos specialybę Klaipėdos universitete, tačiau gamtos mokslai manęs nesudomino. Pradėjau studijuoti politologiją. Baigęs Klaipėdos universitetą ieškojau kitų galimybių. Ir jų atsirado.

Paminėjote, jog netrukus pasirodys jūsų knyga. Apie ką ji?

Mano knyga - bandymas mąstyti apie politiškumą už liberaliosios demokratijos ir už modernybės kaip socialinės realybės ribų. Liberalioji demokratija, kurią diegia Lietuva, mano manymu, yra modernybės paveldas. Bandau taikyti Aristotelio politiškumo sampratą šių dienų postmodernioje visuomenėje.

Kodėl Aristotelio?

Tikiu, kad Aristotelis - labai reikšmingas mąstytojas, labai įtakingas šiuo metu. Politinėje ir moralės filosofijoje yra tam tikras Aristotelio paskatintas judėjimas, vadinamas dorybių etika. Manau, kad ši filosofija gali atsakyti į pamatinius ir labai svarbius šiandienos žmogui klausimus.

Ką penkerius metus Anglijoje praleidęs politikos filosofas mano apie Lietuvos politinį gyvenimą?

Šiek tiek atitolau nuo politinio gyvenimo Lietuvoje, nepaisant to, kad seku jį internetinėje spaudoje. Manau, kad Lietuva eina į priekį. Nematau jokių fundamentalių Lietuvos politikos bei jos raidos problemų.

Jei lyginsime Lietuvos perėjimą iš komunizmo į kapitalizmą su buvusios Jugoslavijos perėjimu, tai pamatysime, kad ten daug liūdnesnė padėtis. Ten vyko karas. Ten didesnė korupcija, demokratijos procesai vyksta kur kas lėčiau. Mes išvengėme fundamentalių konfliktų, karų. Ir tai gerai.

Lietuviams reikia pagaliau nustoti verkti, kad blogai gyvename, nes mes jau esame pirmojo, turtingojo, pasaulio šalis - kaip visa Europa ir Amerika. (Anksčiau TSRS buvo laikoma antrąja pasaulio šalimi, o vargstančias Afrikos, Lotynų Amerikos šalis vadiname trečiuoju pasauliu.)

Gyvendamas Anglijoje į Rytų Europą ir apskritai į pasaulį žvelgiu kur kas plačiau. Anglija, kaip visuomenė, ir jos žiniasklaida suteikia platesnį požiūrį.

Man nepatinka Lietuvos uždarumas ir mažos visuomenės provincialumas. Tiek politikai, tiek diplomatai per siaurai suvokia savo veiklą ir galimybes dalyvauti viešoje tarptautinėje politikoje. Manau, jog reikia formuoti alternatyvią poziciją ir drąsiai ją reikšti tarptautinėje politikoje.

Asmeniškai aš buvau prieš Lietuvos paramą Amerikai kare su Iraku. Tai nereiškia, kad aš esu nusiteikęs prorusiškai, nors nepalaikau Rusijos imperalizmo. Manau, kad parama Amerikai neturi nieko bendro su mūsų Rusijos baime. Reikia žiūrėti į reikalo esmę. Ar tas karas tikslingas, ar ne, ir tik tada remti arba ne. Lietuvoje niekas nesigilino, visi galvojo, ką paremti - ar Vokietiją, Prancūziją, kurią remia Rusija, ar Ameriką.

Parama Amerikai - vienas iš provincialumo pavyzdžių. Lietuva parodė, jog jaučiasi esanti maža valstybė, kuri bijo Rusijos.

Sugrįžkime prie jūsų. Papasakokite daugiau apie savo gyvenimą Anglijoje. Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikiu važiuojame į provinciją. Anglijos provincija yra nuostabi. Jei nori iš tiesų suprasti Angliją, reikia važiuoti ne į Londoną, o į provinciją. Apžiūrėti bažnyčias, koplyčias, grožėtis nuostabia gamta, užeiti į 400-500 metų senumo pabą išgerti vietinio alaus. Bendraujame su draugais, susirenkame pas mus į namus ir žiūrime filmus.

Kas jūsų draugai?

Yra keletas lietuvių, bet daugiausia - anglai. Daug draugų suradome per Severijos mokyklą, daug puikių žmonių sutikome bažnyčioje.

Jūs - katalikai?

Taip. Dabar Lietuvoje Severija priėmė Pirmąją komuniją. Anglijoje eiti į bažnyčią - tai aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Lietuviškoje katalikybėje aš to pasigendu.

Ar filosofo pasaulėvoka nesikerta su religiniais įsitikinimais?

Kartais iškyla abejonių, tačiau konfliktai tarp filosofinių apmąstymų ir teologinių įsitikinimų man visada buvo varomoji jėga, skatinanti giliau mąstyti.