Federico Fellini: "Moteris yra tai, ko nėra mumyse, bet mes nežinome, ko neturime"

Fellini: Penkiasdešimt metų - posūkio periodas gyvenime. Tai psichologinis amžius: prasideda fizinio griovimo procesas, kai tenka užsidėti akinius, jauti silpnumą keliuose ir esi priverstas apsiriboti dviem sueitimis per dieną.

Atsiranda pojūtis, kad tavo fizinis apvalkalas darosi netinkamas, tu priverstas protingiau naudoti jėgas, atsargiai pamatuoti proveržius, ir jau nėra noro daug bendrauti su žmonėmis.

Kartais jaučiuosi perkrautas kaip valtis, į kurią prisigrūdo per daug žmonių. Mano atmintis visuomet buvo unikali, atsimindavau šimtus telefono numerių, o dabar, būna, paimu ragelį ir suprantu, kad ne tik pamiršau telefono numerį, bet ir vardą žmogaus, kuriam ruošiausi skambinti.

Kartais man atrodo, kad aš dar nieko neišmokau. Man, kaip ir aksčiau, būdingas jaunatviškas smalsumas, tas nekantrus antrosios dienos pusės, vakaro, nakties laukimas: juk nežinia, kas dar gali nutikti... Bet penkiasdešimt - tai penkiasdešimt, ir nieko čia nepadarysi.

Kai man buvo keturiasdešimt, kartais atrodydavo, kad esu tik trisdešimt vienerių, o kartais - devyniolikos, visaip.

Ar esi patenkintas savimi, filmais, kuriuos sukūrei, viskuo, ką pavyko nuveikti iki šiol?

Visi mes esame netinkamo auklėjimo, kurio uždavinys - eiti nuo tikslo prie tikslo, atrasti prasmę, siekti užsibrėžtų horizontų, aukos. Po keturiasdešimties imi suvokti, kad visa tai neveikia, kad keturiasdešimt savo gyvenimo metų sprendei neegzistuojančius uždavinius.

Tačiau manau, kad man pasisekė. Mano gyvenimas buvo lengvas, mano artimieji buvo delikatūs, jie nespaudė manęs ir leido man daiginti savyje kūrybos daigus. Tai galima palyginti su tuo, tarsi jie būtų mane visam palikę kambaryje su daugybe žaisliukų. Mano gyvenimas buvo fantastiškas, jei nori - tai buvo menininko gyvenimas.

Ką tau reiškia būti menininku?

Man menininkas yra tas, kurio sieloje audras kelia demonas, o jis privalo atsakyti į jo iššūkį.

Taip elgdamasis jis projektuojasi į savotišką nenusakomos kilmės ir sandaros galaktiką, su kuria nustatomas ypatingas, nematomas, nesąmoningas ryšys. Esminė užduotis - atpažinti garsus, spalvas, ženklus, atliepiančius tam balsui, kuriuo pašauktas menininkas. Kartą sprendimas ateina pats, ir tuomet nereikia nieko daryti, tik tartum mediumui vykdyti girdėtam iš aukštybių.

Kai aš pasiekiu šią nušvitimo būseną, jau ne aš vadovauju filmavimui, o filmas vadovauja man. Be abejonės, be to, reikia turėti ypatingą jautrumą: panašiai, tarsi eitum į miestą, kurio visai nepažįsti ir kuriame reikia judėti atsargiai kaip vaiduokliui, kaip vampyrui, be minčių, be filosofavimo, be а priori, antraip viskas bus beviltiškai sugadinta. Tai tarsi prologas, atriumas, kūrybos prieangis; o paskui ateina eilė praktikai, kurią įgyja menininkas, meistriškumui, trumpiau tariant, kryptingoms pastangoms sumanymui įkūnyti.

Menininkas daro ne tai, ką nori, o tai ką gali: susikoncentravimas į tai ir yra, ką mes vadiname menu.

Kaip manai, kinas - tai menas?

Ir taip, ir ne. Tai menas ir sykiu cirkas, balaganas, kelionė kokiu nors "durnių laivu", nuotykis, iliuzija, miražas. Tai menas, kuris neturi nieko bendra su kitomis meno rūšimis, ypač literatūra. Jis absoliučiai autonomiškas. Kraštutiniu atveju galima rasti sąlyčio taškų su daile, kai kalbame apie šviesą.

Visa ko priešakyje kinematografijoje, kaip ir dailėje, - apšvietimas. Kine apšvietimas netgi svarbesnis nei siužetas, istorija, personažai: juk būtent pasitelkęs apšvietimą režisierius išreiškia tai, ką norėtų pasakyti.

Kritikai, norėdami man kepštelti, parašė, kad aš "tapybinis" režisierius. Būtų sunku sugalvoti ką nors meilesnio. Ir visai neatsitiktinai aktoriams aš jaučiu daugiau simpatijų nei dailininkams., - tik tik iš pavydo.

Dailininkas laimingas, ramus, jam lemtas ilgaamžiškumas, jis turi labiau privilegijuotą padėtį nei, pavyzdžiui, poetai. Jį myli moterys ir draugai, o jeigu jis dar būtų kiek labiau gerbiamas mokesčių inspekcijos, tuomet jam daugiau nebūtų apie ką svajoti.

Ar tu patenkintas savo santykiais su moterimis?

Man pavyko susikurti su Džuljeta santykius, paremtus sutarimu ir abipusiu supratimu. Aš nesijaučiu prispaustas, sužalotas, sumaitotas. Aš neturiu priežasties geisti skyrybų. Kai galvoju apie referendumą dėl leidimo skirtis, jaučiu gėdą, man regis, gyvenu kvailoje šalyje. Visiškai negaliu suvokti, kaip mes šiuo klausimu galėjome nueiti į tokią aklavietę; šį referendumą galima palyginti su absoliuto paieška. Žodžiu, mes čia pasiekėme grotesko piką. Verčiau derėjo supaprastinti santuoką. Įstatymas turėtų skelbti: nesituokite. Arba mažų mažiausiai santuokos liudijimas turi būti kasmet atnaujinamas kaip vairuotojo pažymėjimas. Versti du žmones, gerai vienas kito nepažįstančius, ką jau kalbėt apie tai, kad kiekvienas iš jų ir savęs dorai nepažįsta, nugyventi kartu visą gyvenimą, - tas pats, kaip užrakinti du naujagimius į vieną dėžę ir versti juos augti kartu, kiekvieną su kito koja burnoje. Mes gautume du baisius, bjaurius monstrus.

Ką manai apie vyrų ir moterų santykius Italijoje?

Italijoje net labiausiai užkietėję nonkomformistai viską painioja. Aš nepriklausau "italų mačo" tipui, ir turiu pasakyti, kad moterų padėtis tokia, jog neįmanoma apie ją kalbėti be gėdos jausmo. Esmė ta, kad egzistuoja šlykštus vyrų rasizmas moters atžvilgiu. Moterys, deja, irgi puola į kraštutinumus. Lygybė tarp vyro ir moters - tai biologinė aberacija. Aš nežinau, kaip prasidėjo tas vyro valdžios demonstravimas moteriai, kaip jis atvedė prie moters sugniuždymo, bet turiu pasakyti, kad net geriausi iš mūsų - arba erotomanai, arba išvargę estetai.

Aš nežinau, kas yra moteris. Matau joje tik savęs atvaizdą, tai, kas esu aš, kitaip tariant, - perkeliu į ją savo trūkumus.

Moteris yra tai, ko nėra mumyse, bet kadangi mes nežinome, ko neturime, tai perkeliame į ją savo nežinojimą. Jungas sakė, kad moteris atsiranda ten, kur prasideda vyro naktis. Kadangi italų vyrai dėl katalikų bažnyčios įtakos visam laikui lieka vaikai, ir iš dviejų lyčių būtent jie pažįsta save blogiausiai, jie perkelia tą savo neįtikimą tamsumą moteriai.

Yra žinoma, kad jūs esate Jungo gerbėjas. Ko naudingo pavyko pasisemti iš jo straipsnių apie psichologiją ir psichoanalizę?

Psichologija mane domino visada. Man tai svarbiausias iš mokslų, esminis, kurio principais galima vadovautis visur. Ją verta studijuoti nuo pat ankstyvosios vaikystės. Aš bičiuliaujuosi su Ernstu Bernaru, psichoanalitiku, Jungo sekėju. Būtent jo dėka supratau, kad pasąmoninis gyvenimas ne mažiau svarbus nei dieninis, ypač kūrybiškai asmenybei. Būtent jo dėka aš galėjau skvarbiau skaityti Jungą, šio mokslininką aiškiaregį, kurį tiesiog privalo žinoti visas pasaulis.

Mane tas skaitymas nepaprastai praturtino. Nepaisant to, ką apie mane kalba, aš niekada neišbandžiau psichoanalizės, bet tikiu ja. Italijoje žmonės netgi nežino, kas tai yra. Jie su mums visiems būdingu lengvabūdiškumu ir saviveikliškumu ją atmeta.

Psichoanalize netikėti juokinga. Tai tas pats, kas netikėti chemija arba matematika.

Šiandien bet kurios organizacijos galutinis tikslas - vartojimas. Psichoanalizė leidžia mums atgauti grįžtamąjį su gyvenimu, išsilaisvinti nuo įvairiausių tabu, praplėsti sąmonę, ji siūlo pasižiūrėti į veidrodį, kur mūsų veidas veikiausiai mums pasirodys ne toks malonus, bet mes pamatysime būtent SAVO veidą.

Psichoanalizė, mano požiūriu, labai naudinga politikams. Italai - išskirtiniai nemokšos, jiems praverstų bet koks mokslas. Bet Katalikų bažnyčia pavydžiai palaiko mumyse tam tikrą miglą, kuri neįtikimai apgaubusi šiuolaikinio gyvenimo sritis. Mokslas, kurio tikslas - kad žmogus pažintų pats save, būtinas visuomenei, paremtai nemokšiškumu ir konformizmu.

Ar tiesa, kad esi didelis gurmanas, kaip tvirtina kai kurie tavo draugai?

Ne, aš ne gurmanas. Mėgstu paprastus valgius - su sąlyga, kad jie gerai pagaminti. Nemėgstu sudėtingos virtuvės.

Kieno kompanijoje labiau pageidauji sėstis prie stalo: draugų, nepažįstamų žmonių, vyrų, moterų?

Negaliu pakęsti, kai prie stalo susėda daugiau nei trys žmonės. Kai tenka atsakyti gausiai kompanijai, man regis, aš sutrinku, jeigu, žinoma, tai ne moterys.

Ticianas nesėsdavo prie stalo, jeigu aplink jį nebūdavo kompanijos iš septynių arba devynių moterų, pagal mūzų skaičių.

Šaltinis: Cinematigue

Frederikas ir Džiuljeta

Parengė Vilma Skiotienė