Evelina Anusauskaitė: "Ant svajonės - abiem kojomis"

"Tai bus pats geriausias mano gimtadienio vakarėlis! Dainuosiu pačioje Amerikos širdyje - Niujorke, Manhattane, "Times Square" esančioje kavinėje "Hard Rock Cafe". Tai vyks lapkričio pirmąją dieną, būtent per mano gimtadienį. Mūsų - finalisčių - klausysis visa pasaulinių žvaigždžių komisija. Ar gali būti geresnė dovana dainininkui jo gimtadienio proga?", - emocijų ir džiaugsmo neslėpė viena talentingiausių Lietuvos atlikėjų Evelina Anusauskaitė.

Geriausia ne tik savoje šalyje, tačiau viena iš geriausių visame pasaulyje. Moterų vokalisčių konkursas, surengtas kompanijos "Avon", Evelinai tapo svaiginančiu tramplinu į pasaulinę šlovę. Iš šešių tūkstančių dalyvių lietuvė buvo išrinkta į pusfinalį, o po to - ir į finalą.

Konkurse Los Andžele E. Anusauskaite, taip pat kitomis dalyvėmis rūpinosi profesionalūs makiažo specialistai, fotografai, o komisijoje buvo pasaulinio lygio žvaigždės.

Šis ruduo - antras kartas, kada Evelina lankysis Amerikoje. Pirmą kartą ji čia viešėjo tik prieš kelis mėnesius, kuomet pateko į konkurso pusfinalį ir su 24 konkurentėmis varžėsi dėl kelialapio į finalą. Pusfinalis vyko žvaigždžių sostinėje Holivude, Los Andžele.

Evelina, kaip patekote į šį konkursą?

Po įtempto darbų maratono susirgau, todėl porą dienų teko praleisti gulint lovoje, o temperatūra buvo pakilusi net iki 40 laipsnių. Tačiau vienu metu pasijutau geriau, atsikėliau iš lovos ir priėjau prie mamos, kuri tuo metu buvo prie kompiuterio. Kaip tik tuo metu kompiuterio ekrane išvydau reklamą su dainuojančia figūra. Susidomėjau. Mama tąkart perskaitė, kad tai - dainavimo konkursas. Dalyvių registracija jau buvo beveik besibaigianti. Teko pasveikti per kelias dienas! Nutariau dalyvauti, nors tąsyk nepagalvojau, kad tai - kažkas rimto.

Paaiškėjo, kad paraiškas pateikė apie 6000 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių. Man pasisekė - patekau tarp 200 laimingųjų, kurios skrido į atrankas įvairiuose pasaulio miestuose. Man teko skristi į Paryžių. Tada suvokiau, kad tai - ne šiaip sau konkursas. Po atrankų patekau į laimingųjų šimtuką, dar vėliau - tarp 25 geriausių. Pusfinalis vyko Holivude, o po to sužinojau, kad esu viena iš dešimties dainuosiančių finale Niujorke. Taip jau sutapo, kad finalas vyks kaip tik per mano gimtadienį - lapkričio 1-ąją.

Konkursas, kuris vyksta Holivude. Ne kiekvienas gali pasidžiaugti tokia patirtimi...

Taip. Nuo pat pradžių konkursas išsiskyrė ypatingai aukšto lygio organizacija. Įspūdį darė ir tai, kad komisijoje buvo pasaulinio lygio žvaigždės - Fergie, Diana Warren, David Pack, Natasha Bedingfield, Reese Witherspoon. Per beveik metus pasitempiau ir iš savęs "išlaužiau" rezultatą, kurį tikėjausi išgauti bent per kelerius metus. Bet kai supranti, kad tai - tavo gyvenimo šansas, viskas labai pasikeičia. Atsiranda dvigubai daugiau jėgų, energijos, nenumaldomo noro. Visą tai buvo ir iki tol, bet dabar, atrodo, tik pasistenk - ir savo svajonę pasieksi ranka.

Mūsų dienotvarkė Holivude buvo labai sudėtinga ir įtempta - keldavomės šeštą valandą ryto, tik apie antrą valandą būdavo pietūs, o paskui - iki pat vakaro dirbdavome. Nepaisant to, emocijos - neapsakomos. Atrodė, kad visas mus nešioja ant rankų. Milijonai komplimentų, labai draugiška komanda, profesionalūs makiažo meistrai, stilistai, kirpėjai, manikiūrininkai, garso, šviesų profesionalai, fotografas, dirbęs su Madonna, Miley Cyrus, Beyonce ir, aišku, Grammy laimėtojai muzikantai, surinkti taip pat Grammy laimėtojo žymaus kompozitoriaus David Pack'o. Jaučiausi taip, lyg abiem kojom stovėčiau ant savo svajonės. Nes juk paprasta svajoti apie tai, ko niekada nesi patyręs. Ir net nežinoti, egzistuoja tai, ar ne. Dabar, kai žinau, širdyje ir galvoje "įsijungia" visai kiti varikliukai. Labai noriu ir ateityje dirbti tokioje profesionalioje aplinkoje.

Holivude filmavomės dviejuose klipuose. Viename atlikau Jordin Sparks dainą ,,This Is My Time Now". Ją dainuodama jaučiau, kad tai - tikrai mano laikas.

Antrą kūrinį atlikau su gyvo garso grupe - minėtaisiais muzikantais. Tai buvo legendinė Celine Dion daina "My Heart Will Go On". Šis kūrinys man yra ypatingas, nes būtent nuo jo pradėjau savo karjerą. Sudainavusi šią dainą supratau, kad toliau noriu mokytis dainavimo ir tai daryti profesionaliai.

Pirmą kartą gyvenime po pasirodymo ištryško ašaros. Jaučiausi labai pakylėta ir visiškai nerūpėjo, kad gal ir padariau kažką ne taip, ar galėjau geriau. Mat, paprastai po pasirodymų visada imu galvoti, kas galėjo būti geriau. Bet Holivude jaučiausi tokia pakylėta, kad niekas neberūpėjo. Aš tiesiog džiaugiausi.

Šis konkursas jums - ne pirmasis?

Esu septyniolikos tarptautinių konkursų pirmųjų (Grand Prix) vietų laimėtoja. Bet kai gavau pranešimą, kad patekau į pusfinalį Holivude, kurį laiką sėdėjau be žado. Paskui, kaip sakė mano mama, "išėmiau" ilgiausią ir aukščiausią natą savo gyvenime.

Mama buvo pirmoji, kuri sužinojo šią naujieną?

Taip, visi artimieji ir mano geriausia draugė.

Tikėjote, kad pateksite tarp laimingųjų?

Aš tiesiog apie tai negalvojau. Bet artimieji labai palaikė ir vis juokaudavo sakydami: "Kai būsi Holivude...". Jie nesakė: "Jei būsi", visada sakydavo: "Kai būsi". Tai padrąsina. Ir dabar visi mano artimi žmonės labai palaiko mano pasiruošimą finalui.

Kas laukia konkurso nugalėtojos?

Finalo dieną bus išrinktos dvi laimėtojos: viena iš "Avon" konsultančių srauto, kita iš - bendro srauto. Abi gaus kontraktą išleisti savo solinį albumą.

Dar kartelį grįžkime į Holivudą. Ar labai jaudinotės?

Kaip jau minėjau, po pasirodymo jaučiausi taip gerai, kad pirmą kartą visiškai nerūpėjo, ką padariau ne taip. Prieš pasirodymą man pavyko susikaupti, jaučiausi rami. Bet labai jaudinausi, kai skridau į atranką Paryžiuje - man dingo balsas ir pakilo temperatūra. Po to sau pasakiau, kad daugiau to leisti nebegaliu. Turiu išmokti save kontroliuoti. Amerikoje buvo sveiko jaudulio lašelis, bet net nėra ko lyginti su tuo, kaip jaučiausi Paryžiuje.

Amerikoje lankėtės pirmą kartą. Kokius įspūdžius apie šią šalį parsivežėte?

Mano įspūdis apie Ameriką iki šiol buvo iš filmų, žurnalų. Labai bijojau, kad nenusivilčiau šia šalimi, nes, žvelgiant iš šalies, ji atrodo puiki. Ir nenusivyliau, anaiptol - likau sužavėta!

Tik, žinoma, aš mačiau labai nedaug Amerikos, todėl ir apie įspūdžius kalbėti sunku. Patį Los Andželą mačiau likus vos kelioms valandoms iki skrydžio, nes nebuvo laiko. Džiaugiuosi, kad spėjau pamatyti žymiausias miesto vietas. Tai buvo nuostabu!

Į Ameriką važiavau labai susikoncentravusi. Ir jei būtų buvusi galimybė kas vakarą išeiti į miestą, aš vis tik vadovaučiausi tokiu Marijos Kalas pavyzdžiu: "Kai aš mokiausi , kursiokės valgė apelsinus, bet niekada neturėjo pieštuko. Aš visada turėjau pieštuką ir žinojau, kad vieną dieną valgysiu apelsinų tiek, kiek noriu". Lygiai taip pat ir aš . Žinojau, kad jeigu noriu sugrįžti į Holivudą, - svarbiausia susikoncentruoti ir padaryti savo darbą kuo geriau.

Apie jus rašoma jau senokai, jūs girdima - taip pat. Koks buvo jūsų kelias į muziką? Ar daug padėjo šeima? Kuo?

Mano šeima visada mane palaikė, patarė ir padėjo, kuo galėjo. Jie ir yra "kaltininkai", kad esu muzikantė. Mat, dar nuo Napoleono laikų vienas jo armijos muzikantas užsiliko Lietuvoje su mano proprosenele. Nuo to laiko visi giminės iš mamos pusės yra vieni žymiausių ir profesionaliausių klasikos muzikantų Lietuvoje. Muzikali ir tėčio šeima - močiutė buvo vaikų muzikos mokytoja, senelis - vienas iš kelių smuiko meistrų (gamino smuikus), tėčio brolis docentas Artūras Anusauskas yra visiems puikiai žinomas džiazo pianistas. Mano tėtis yra baigęs Klaipėdos Muzikos konservatoriją ir dar - režisūrą Sankt Peterburge. Augau greta muzikos ir meniškoje aplinkoje. Kas gi dar iš manęs galėjo išaugti?

Papasakokite ir apie save: kur mokėtės, ką veikiate laisvalaikiu?

Šiuo metu mokausi Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje džiazinio dainavimo. Turiu fantastišką specialybės mokytoją Vaidą Urmilevičių. 10 metų vokalo paslapčių mokiausi pas vieną geriausių Lietuvoje vokalo mokytojų Nijolę Maceikaitę. Dvejus metus privačiai mokiausi pas klasikos dainininkus Edmundą Seilių ir Kristiną Zmailaitę. Stengiuosi visko paragauti ir pažinti, nes kiekvienoje srityje yra labai reikalingų dalykų. Tarkim, pasimokius klasikos, labai pasitaisė mano kvėpavimas. Džiazo studijos išlaisvino ritmo pojūtį ir laisvę interpretuoti bei improvizuoti. Laisvalaikiu mėgstu lankytis teatruose, kino filmuose, žiūrėti koncertus, taip pat skaityti knygas. Labiausiai patinka autobiografinės. Taip pat labai mėgstu keliauti.

Kodėl jums patinka dainuoti? Kas jums yra muzika?

Žaviausia šiame gyvenime yra tai, kad žmonės turi galimybę JAUSTI. Kad jie gali mylėti, džiaugtis, liūdėti - visa tai yra tam, kad galėtum įvertinti laimės prasmę. Visi žmonės turi galimybę kažkaip savo jausmus išreikšti - žodžiais, piešimu, muzika arba kažkokiais kitais darbais. Man geriausiai tai sekasi išreikšti savo balsu. O nuostabiausias jausmas apima, kai pajunti, kad tarsi apsikeitei su klausytoju savo emocijomis. Juk dainuoji žmonėms, tad, kas gali būti geriau už akimirką, kai tavo balsas paliečia jų sielas?

Muzika man yra tarsi geriausias draugas, kuris visada yra šalia, kai tau gerai arba tau labai blogai. Ji visada padeda. Dar vaikystėje man mama sakydavo - kad ir kiek laiko ,,investuosi" į kitus žmones, niekada negali žinoti, ar jie tavęs neapvils. O muzika tavęs niekada nenuvils.

Jūsų karjera, regis, tarsi patepta sviestu - viskas klojasi puikiai. O kaip yra iš tiesų? Kiek laiko, jėgų, bandymų reikėjo, kad būtumėte tuo, kas esate? Ar buvo karjeroje skaudžių dalykų - pavydo, apgaulės?

Manau, kad pasirinkus bet kurį gyvenimo kelią ir bet kurioje srityje siekiant profesionalumo bei kokybės, kiekvienas žmogus susiduria su sunkumais, taip vadinamomis "duobėmis". Man tėvai visada sakė, kad šou verslas - velniškai sunki veikla, nes čia pagrindinis instrumentas yra emocijos. Todėl jas ne taip lengva "pataisyti" it kokį sugedusį fortepijoną. Bet... Kai tave tai taip besąlygiškai žavi - nuo pat teatro grimerinių kvapo iki televizinių studijų šviesų, kostiumų, galimybės keisti personažus ir pabūti tuo, kuo galbūt realiame gyvenime negalėtum būti, - tiesiog kitaip negali. Kada užlipu ant scenos arba įžengiu į užkulisius, iš karto pasijuntu savo pasaulyje. Tarsi namie. Iš pradžių labai skaudžiai reaguodavau į pavydą ar išnaudojimą, o po to išmokau būti tvirtesnė. Reikia mokėti pabūti siena ir leisti kitiems į ją trenktis, kad pradėtų gerbti.

Kokia jūsų svajonė? Ar dabar, išvydus Holivudo spindesnį, prisilietus prie kito gyvenimo, palypėjus aukščiau, neatrodo, kad Lietuvoje jums per mažai vietos, per mažai erdvės, per mažai galimybių?

Vienas žmogus, kurio nuomonę vertinu, yra atsikirtęs į posakį "savam kieme pranašu nebūsi". Jei negali juo būti savam kieme, tai kaip gali to pasiekti svetur? Ir tikrai. Juk tikri talentai yra gerbiami ir namie, ir svetur. Gal tik tam reikia laiko? ... Aš tikrai nemanau, kad jau viską pasiekiau Lietuvoje. Be to, man čia viskas sava, paprasta ir aišku. Įpratau prie čia dirbančių žmonių - makiažo meistrų, garso operatorių, prodiuserių. Tai - tarsi mano scenos šeima. Pasiilgstu ir džiaugiuosi juos susitikusi. Užtenka poros žodžių, kad vieni kitus suprastume. Tarkime, jei kokia TV studijos kirpėja pamato mano pavardę programoje, visada paruošia plaukų suktukus dar man neatėjus, nes žino, kad man jų reikia. Arba garso operatorius žino, kad dainuosiu tik su tuo mikrofonu. Kartais užtenka pasakyti: "Kaip visada". Tai - labai svarbu. Tuo tarpu svetimoje šalyje prireiks labai daug laiko, kol atsiras tiek pažįstamų, įgysi patirties, pasitikėjimo savimi. Bet tai nereiškia, kad aš nepabandysiu - tikiu tuo, ką darau, ir tikiu savimi. Šis konkursas tik parodė, kad einu teisinga kryptimi. Geriau grįžti namo nuleidus ausytes, bet žinant, kad bandei, negu graužtis visą gyvenimą, kad taip ir neišdrįsai.

Kam labiausiai esate dėkinga už tai, kas esate? Talentui? Tėvams? Užsispyrimui?

Labiausiai dėkinga esu savo tėvams už tai, kad esu šiame nuostabiame pasaulyje. Jie išmokė mane vertinti , džiaugtis ir pastebėti tai, kas yra gražu kiekviename žingsnyje. Gal todėl , kad jie yra fotografai, ir aš išmokau ne tik žiūrėti, bet ir matyti.

Jie manyje suformavo žmogų, o dabar aš pati bandysiu save tobulinti toliau, jų nenuvilti ir, svarbiausia, džiaugtis ir mylėti savo gyvenimą.

Šaltinis: alietuvis.com