Ernestas Želvys: į kunigystę – dramatiškų išbandymų keliu

Kretingos rajone, Laukžemėje, užaugęs 27-erių Ernestas Želvys šį rugsėjį – penktakursis Kauno kunigų seminarijos klierikas. Vaikinas tikisi, jog kitą pavasarį jau galės priimti kunigystės šventimus. Mat, jo gyvenime žiaurius likimo smūgius keitė dramatiški lūžiai: kūdikystėje jis buvo paliktas girtaujančių tėvų, po to - įvaikintas. Sykį įstojęs į Kunigų seminariją, ją metė ir vos nenusivedė prie altoriaus savo vaikystės draugės. Po audringų jaunystės išbandymų E. Želvys antrąkart sugrįžo į kunigystės kelią.

Gimdytojai paliko pamiškės troboje

Lyg per rūką E. Želviui iš pasąmonės iškyla vaizdai: ryškios šviesos kieme ir svetimų žmonių balsai. Visa tai įvyko atokiame pamiškės vienkiemyje, Kelmės rajone, kai vos vienerių Ernestą ir 4-erių jo sesę Ritą, tėvų paliktus, išbadėjusius ir sušalusius, surado ir išgabeno į vaikų namus.

"Su sesute mus išskyrė: aš patekau į Klaipėdos kūdikių, o ji – į Plungės vaikų namus. Ji ir dabar gyvena pensionate, nes turi psichikos negalią. Ji gyvena savo susikurtame pasaulėlyje, ir tų įvykių neatmena arba nenori prisiminti“, - pasakojo Ernestas.

Apie tai, kad turi seserį, Ernestas sužinojo iš jį įsivaikinusių laukžemiškių - Zinos ir Pranciškaus Želvių. Jie aplankydavo ją, vasarą parsiveždavo atostogų.

"Buvau vienuolikos, kai paaiškėjo, kad esu įvaikintas. Ligi tol kieme ar autobuse girdėdavau įvairių kalbų. O tąkart namuose buvo kažkoks jubiliejus, suvažiavo daug svečių. Ant stalo gulėjo dokumentai: pradėjau juos vartyti, pamačiau savo pavardę – E. Račkauskas. Paklausiau tėvų, šie ir atskleidė visas kortas“, – prisiminė vaikinas.

Šią žinią, atmena, išgyvenęs labai sunkiai: į kuprinę susikrovė mantą, atsiriekė duonos ir slapta susiruošė kelionėn ieškoti tikrųjų tėvų. Tačiau kelionė pasibaigė sode - pasėdėjo, permąstė ir sugrįžo.

Tačiau santykiai su įtėviais nuo to sykio pasikeitė: į Ernesto gyvenimą jie per daug nesikišo, o jis nebenorėdavęs būti namie. Vedamas vidinio maišto, prisigalvodavo keistos veiklos: po pamokų eidavo tvarkyti apleistų kapų, senutėms iš namų nešdavo maisto. Pradėjus bręsti, tai praėjo.

Kraujas šaukė susirasti gimines

Tačiau žinia, kad yra įvaikintas, nedavė ramybės: prieš kelerius metus E. Želvys kreipėsi į Nepriklausomą žmonių paieškų tarnybą – ilgame laiške išdėstė savo istoriją. Neilgai trukus buvo pakviestas į TV, kur sužinojo, kad abu jo tėvai – gyvi ir kad be sesers Ritos jis dar turįs du brolius. Jie galį būti skirtingų tėvų, vieno iš jų – Romo Račkausko – dar tebeieškoma.

Su biologiniais tėvais, vaikinas tikino, susitikęs 4 sykius: patys buvo atvažiavę, jam besimokant Telšių licėjuje.

"Kai motinos paklausiau, kodėl paliko mus, ji kaltino tėvą. Oficialiai sesers Ritos ji neišsižadėjo, o manęs jai nereikėjo. Su ja taip ir nesuradau bendrystės. O tėvas jau miręs dėl alkoholio perdozavimo. Tėvams šiandien nejaučiu pykčio – jie tiesiog nėra verti, kad ant jų pykčiau“, - atviravo vaikinas.

Bažnyčioje patarnavo nuo 6-erių

E. Želvys atsimena, kad nuo 5 metų močiutė Stanislava Žilienė jį vesdavosi į bažnyčią.

Sykį per Kalėdas nutikęs įvykis, turėjęs įtakos tolimesniam jo gyvenimui: "Labai patiko prakartėlė bažnyčioje ir aš iš jos pasivogiau Jėzulį. Parsinešiau namo ir pasiguldžiau jį į savo paties pasidarytą prakartėlę. Močiutė pamatė, liepė nunešti atgal, atgailauti ir pasižadėti, kad užaugęs būsiu kunigu. Gal ta atgaila ir pažadas vedė per gyvenimą“, - svarstė jis.

Nuo 6-erių Ernestas jau patarnaudavo bažnyčioje. Tada dar nesuprasdavo tikrosios Dievo reikšmės: jam tai būdavo graži pasaka, kurioje jis gyveno. Per Sutvirtinimo sakramentą, atmena, vyskupas Antanas Vaičius parodęs į jį pirštu ir pasakęs – laukiame tavęs.

"Zakristijonas Jonas Petrauskas mokėjo mane nuo vaikystės įtraukti į bažnyčios veiklą: iš pradžių leisdavo skambinti vienu varpeliu, po to – dviem, vėliau – skaityti skaitinius. Pasitikėjimas buvo labai svarbu“, - atviravo klierikas.

Pabaigus 10 klasių, Laukžemės kunigas Vidmantas Gricius ir nuvežęs jį į Telšių licėjų.

Prie altoriaus vos nevedė nuotakos

Po dvejų licėjuje praleistų metų jis įstojo toliau mokytis į Telšių kunigų seminariją.

Seminarijoje E. Želviui įvyko stiprus lūžis: apniko abejonės, ir, kaip pats palygino, "lyg nuo grandinės nutrūkęs šuo“ jis pasinėrė į pasaulietišką gyvenimą.

"Atsirado vaikystės draugė, o aš skubėjau pabėgti nuo savęs. Po kelių mėnesių draugystės, pagreitintais tempais, susirengėm tuoktis. Maniau, kad santuoka numaldys širdies nerimą. Jau ir vestuvėms viskas buvo suruošta. Tačiau mudviejų santykiuose susikirto meilė ir Dievas. Mano draugei nepatiko, kad aš daug laiko skiriu maldai, bažnyčiai. Ji jautė, kad Dievas mane iš jos gali atimti“, - atviravo pašnekovas.

Nušvitimas, anot jo, įvyko per Velykas, kai abu su drauge buvo krikšto tėvais: "Stoviu bažnyčioje ir staiga suvokiau, kad aš turiu būti kitur“, - tvirtino jis.

Ligi tol dirbo degalinėje operatoriumi, manė, kad lengvai galėsiąs sugrįžti į seminariją, bet taip nebuvo. Bendravo su kunigais, jie sakė – per anksti.

Gargždų klebonas Jonas Paulauskas, sužinojęs jo istoriją, pakvietė atvykti. Įdarbino patarnautoju ir kreipėsi į Telšių vyskupą leidimo tęsti studijas. Vyskupas liepęs "susitupėti“ – palaukti 5 metus.

Treji išbandymų metai

"Prisiminiau Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką: parašiau jam laišką, viską atvirai išsipasakojau. Jis pasikvietė, įdarbino katechetinio knygyno pardavėju. Apgyvendino mergaičių bendrabutyje, galvoju - norėjo mane išbandyti, - kalbėjo klierikas. - Po to dar 1 metus dirbau zakristijonu, nes vis negavau Telšių vyskupo sutikimo. Kol galop pernai rugsėjį vėl galėjau mokytis – mokslą tęsiau Kauno kunigų seminarijoje“.

Praėjo treji metai, kol išgėręs tą sudrumstą vandenį.

E. Želvys atviravo esąs įsitikinęs, kad visi jo gyvenimo išbandymai nėra šiaip sau: Aukščiausiasis, davęs tokį skausmą ir kančią, jį rengia kažkam svarbiam.

Besimokydamas licėjuje, Ernestas patyrė sepsį – medikai mėnesį kovojo dėl jo gyvybės. Tada pajuto begalinę savo globėjų meilę: jie kasdien iš Laukžemės atvažiuodavo pas jį į Klaipėdos ligoninę.

Ernestas teigė neslepiąs savo gyvenimo istorijos todėl, kad nenorįs būti šaltu kunigu, o parodyti, kad jis – taip pat žmogus su visomis silpnybėmis. Jis daug bendrauja su našlaičiais, rengia juos Sutvirtinimo sakramentui ir nori padėti, parodyti, kad gyvenime nėra beviltiškų situacijų.

"Šiandien esu tikrai laimingas, nes turiu visko, ko reikia žmogui“, - tvirtino E. Želvys.

"Pajūrio naujienos"