Erica Jennings pirmą kartą dalijasi seksualinio smurto patirtimi

Apklausos rodo, kad kalbant apie vyrų smurtą prieš moteris dažnai kaltinamos pačios moterys arba situacija pateikiama vyro naudai. Daugiau nei apie pusę prievartos atvejų visuomenei net nepranešama, o ir viešai pasakoti apie savo išgyvenimus išdrįsta reta moteris. Tačiau jų yra daug, jų yra visur. Erica Jennings – viena jų. Jos ir Jurgio Didžiulio komentaras internete per savaitę suskaldė Lietuvą. Šio įkarščio viduryje davusi interviu 15min, Erica sutiko pasidalyti savo patirtimi.

Išskirtiniame ir labai jautriame interviu 15min atlikėja pasakoja, ką jai pačiai teko išgyventi dar vaikystėje ir ką patyrė jos draugės. Šiandien moteris apie išnaudojimą skatina kalbėti drąsiai ir garsiai tam, kad aukos būtų išgirstos, o prievartautojai prarastų saugumą, kurį jiems suteikė tyla ir pajustų skaudžią viešumo kainą.

Vis dėlto duoti interviu apie seksualinį smurtą ir pasidalinti savo patirtimi Ericai tikrai nebuvo lengva. Susisiekus su atlikėja, ji dar gerokai svarstė, ar jau atėjo ta diena, kai jos istorija turėtų pasiekti dienos šviesą. Po kilusio šurmulio reikėjo dar kelių dienų tam, kad ji, sukaupusi visą drąsą, išdėstytų tai, kas ilgus metus buvo užrakinta po devyniomis spynomis.

„Tai yra labai opi tema. Apie tai sunku kalbėti atvirai ir viešai. Bet gal jau laikas. Tai yra labai svarbus interviu“, – sakė Erica ir paprašė į klausimus atsakyti raštu tam, kad galėtų gerai apgalvoti savo žodžius.

– Puikiai suprantame, kokia tai jautri tema, todėl dėkojame, kad išdrįsote kalbėti viešai. Visų pirma, pakalbėkime apie asmeninę patirtį. Kur ir kada esate patyrusi seksualinę prievartą?

– Taip, tai labai jautri tema. Žmonės turi suprasti, kad aukoms, išgyvenusioms seksualinę prievartą, tai niekada „nesibaigia“ ir, kalbant šia tema, jos nusipelnė jautrumo. Seksualinę prievartą patyrę žmonės gali pasirinkti nežiūrėti tam tikrų filmų ar nesilankyti tam tikrose vietose, kurios sukelia blogų emocijų. Tačiau ką jiems daryti, kai reklama yra ant kiekvieno kampo? Štai kodėl manau, kad reikia daugiau jautrumo ir sąžiningumo reklamose, atsižvelgiant į seksualinį smurtą bei smurtą prieš moteris.

Neseniai lygybe.lt paskelbta apklausa parodė, kad 1/3 publikacijų apie vyrų smurtą prieš moteris buvo kaltinamos pačios moterys arba visa situacija buvo aprašoma vyro naudai. Apie daugiau nei pusę išprievartavimų net nepranešama, nes aukos jaučia, kad tai nieko nepakeis arba jos bus apkaltintos. Kartais tylima norint apsaugoti savo šeimas. Aš mačiau tai vykstant su savo draugais, todėl kalbėti viešai, leisti sau būti tokiai pažeidžiamai – tikrai sunku.

Kai man buvo 10 metų, dar šviesiu paros metu vienas vyras gatvėje paklausė, kiek valandų. Tuo metu aš ėjau į baleto pamoką. Kai žvilgtelėjau į laikrodį, jis bandė mane pagriebti. Pradėjau garsiai rėkti. Laimei, buvau netoli nuo namų, todėl pasprukau ir parbėgau atgal. Namie buvo mano tėvas, kartu su juo bandėme surasti tą vyrą, bet jis dingo.

13-kos metų, grįždama namo iš mokyklos, vėl buvau užpulta. Šį kartą vyrai buvo dviese. Jie nusitempė mane nuo gatvės į krūmus ir kėsinosi išprievartauti. Laimė, netoliese buvo du sargai, dirbę šalia esančiame pastate. Jie viską pamatė ir mane išgelbėjo. Bijau net pagalvoti, kaip man būtų pasibaigę, jei ne jie. Daugumai jaunų mergaičių ir moterų taip nutikus, nieko nebūna šalia. 80 proc. atvejų auka pažįsta smurtautoją arba jis yra iš moters artimos aplinkos. Manęs neišprievartavo, bet ši trauma lydi visą gyvenimą ir man vis dar skaudu tai prisiminti.

Žinau nemažai seksualinės prievartos atvejų. Mano draugė buvo labai sumušta, kai išsiskyrė su savo vaikinu. Vieną vakarą jis nusekė ją į naktinio klubo tualetą ir pasakė, kad nori pasimylėti. Ji atsisakė tardama „ne“, bet jis pagrasino sakydamas, jei aš negalėsiu su tavimi mylėtis, to nedarys niekas. Tas vaikinas bandė ją pasmaugti, trankydamas galvą į grindis. Laimei, draugę išgelbėjo du mūsų draugai, o ligoninėje jai teko siūti žaizdas galvoje.

Yra daug atvejų, kai moterys ir merginos nebūna išgelbėtos. Net žinodamos tokius faktus, mes bijome viešai dalytis savo istorijomis, bijome, kad būsime išjuoktos visuomenėje. Tos, kurios išgyvena seksualinį smurtą, visą laiką gyvena su šiuo randu. Kita vertus, jei moterys kalbėtų viešai, tikėtina, negirdėtų užuojautos ir netgi būtų išjuoktos arba, dar blogiau, apkaltintos dėl to, kas atsitiko. Tai sukeltų ne tik skausmą, bet ir nusivylimą, pojūtį, kad jos yra nieko vertos.

– Net neabejoju, kad po tokių įvykių neapsakomai svarbus yra palaikymas. Į ką kreipėtės pagalbos ir supratimo?

– Taip, tai labai svarbu. Laimei, aš turėjau su kuo pasikalbėti. Jei būčiau tai pasilikusi tik sau, mano gyvenimas dabar būtų kitoks. Tyla žudo. Tyla yra įrankis, kurį naudoja priekabiautojai ir smurtautojai. Nutraukus tylą, nutrūks ir ciklas. Moterys ir merginos turi sugebėti garsiai kalbėti apie savo patirtį ir būti užjaustos.

Tas pats pasakytina apie jų šeimas. Tačiau, kaip matote iš pastarųjų dienų, dėmesio centre neatsidūrė kalbos apie pagalbą seksualinės prievartos aukoms. Daug kas piktinasi, kad išvis apie tai kalbama, o tie, kurie nukreipia į mus savo pasipiktinimą, manau, kažką dangsto savyje. Jie turbūt jaučia skausmą, kaltės jausmą, randus, kylančius giliai iš vidaus. Aukoms tikrai nėra lengva pasisakyti, pagalvokime apie jas. Aš mačiau kaip sunku buvo mano draugėms ir kalbėti viešai, leisti sau būti tokiai pažeidžiamai – tikrai sunku.

Mano klasės draugė palikusi raštelį nusižudė būdama 14-os metų, nes ją išprievartavo brolis, kai grįžo namo atostogoms. Anksčiau buvau pastebėjusi ant jos kulkšnies keletą pjūvių, tačiau sakė, kad įsirėžė su peiliuku. Vėliau draugės sesuo sakė, kad ji pati susipjaustė, bet niekas taip ir nesužinojo kodėl.

Mano mokyklos draugas, kuriam buvo 17 metų, ir jo jaunesnysis 14-os metų brolis, mano klasiokas, buvo įvaikinti, jų tėvas – vokietis. Su jais gerai sutarėme. Kartą buvome kito draugo, kuris sirgo mirtina liga, laidotuvėse. Mano draugas pasakė, kad tai turėtų būti jis, jo šneka buvo padrika. Tėvas atėjo jo pasiimti, bet draugas atsisakė grįžti namo. Jie su broliu praleido naktį su mūsų draugais. Kitą dieną sutikau jį už mokyklos ribų, vaikinas klausėsi muzikos, žiūrėdamas į dangų, jo akys, pamenu, buvo raudonos nuo ašarų.

Paprašiau papasakoti, kas vyksta. Jis man pasakė, kad tėvas jį prievartavo ir mušė. Jis parodė man nugarą ir teigė, kad tai tęsėsi kurį laiką. Tėvas grasino, jei kam nors pasakys, sužalos jaunesnįjį brolį. Išgirdusi draugo istoriją pasakiau, kad turime pranešti mokyklos darbuotojams, vėliau pas juos ir nuėjome. Buvo iškviesta policija, jo namuose įvyko reidas. Pareigūnai rado vaizdo juostų, kuriose buvo nufilmuoti agresijos išpuoliai. Kol tyrė bylą, berniukai buvo išvežti į trumpą iškylą su mokyklos draugais. O jų tėvas atėmė sau gyvybę kalėjime.

– Ar kreipėtės po šių įvykių profesionalios pagalbos?

– Tuo metu mes visi gavome ją mokykloje, kalbėjomės su šeimos nariais, vieni kitus labai palaikėme. Mums padėjo pasitikėjimas vienas kitu bei bendravimas. Kelerius metus lankiausi ir pas psichologą, todėl dabar labai rekomenduoju su juo pasikalbėti visiems, jei tik jaučia, kad reikia pagalbos.

– Kokį įspaudą tai paliko jūsų gyvenime? Kada išmokote pasitikėti kitais žmonėmis, vyrais?

– Kalbant apie žmones, turiu labai gerą intuiciją, pažįstu daug žmonių, bet pagrindiniais draugais laikau keletą, kuriais tikrai galiu pasitikėti. Turiu daug empatijos kitiems ir stengiuosi išklausyti visus, išskyrus tuos, kurie mane puola žodžiu. Į tokius aplinkinius stengiuosi nekreipti dėmesio ir palieku ramybėje. Žmonės dažnai painioja gerumą su silpnumu, o aš esu stipri ir drąsi. Žinau, kad kiekvieną dieną mes prisidedame ir kuriame tokią visuomenę, kurioje norime gyventi. Ant gilios žaizdos negalima tiesiog užklijuoti pleistro, žmonės privalo ją tinkamai išgydyti. Tai padaryti padeda pokalbiai namuose, su draugais ir viešos diskusijos. Ypač tokiomis sudėtingomis temomis. Tai visuomenei padeda augti...

– Nemažą dalį laiko gyvenote Airijoje. Ar pastebite skirtumus tarp bendravimo, kaip vyrai elgiasi užsienyje ir Lietuvoje, kaip vertina seksualinį priekabiavimą?

– Kaip ir Lietuvoje, daug kas yra slepiama. Moterys tuos skaudžius prisiminimus pasilieka sau. Iš nusivylimo viena mano pažįstama moteris daugiau nei prieš 35-erius metus Airijoje įkūrė „prievartavimo krizių centrą“. Viskas prasidėjo nuo paprastos jos pačios finansuojamos misijos susitikti su žmonėmis namuose ar kokioje nors kitoje saugioje vietoje ir su jais pasikalbėti, pasiūlyti emocinę paramą. Nuo 1985 metų ji savo veiklai gavo valstybės finansavimą, o dabar, po 35-erių metų, jau yra sukurtas visas tinklas. Tai saugi vieta, kurioje aukos gali gauti medicininę pagalbą, parašyti pareiškimą, pasikalbėti su psichologais, apsistoti, gauti emocinę paramą. Tai nepaprastai svarbu. Aš labai norėčiau tokią įstaigą įkurti ir Lietuvoje.

– Ar esate apie patirtą seksualinį išnaudojimą papasakojusi savo vaikams? Kaip apie tokius įvykius patartumėte kalbėti su vaikais? Kaip išvis pradėti pokalbį tokia jautria tema, ką akcentuoti?

– Pastarosiomis dienomis gavau daug laiškų iš moterų, kurios dalijasi savo istorijomis arba klausia manęs, kaip kalbėti su savo vaikais šiais klausimais. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes šeimoje nuolat apie viską kalbamės. Atvirai, žingsnis po žingsnio, priklausomai nuo to, kuriame etape jie yra.

Pavyzdžiui, Gaia žino tinkamus žodžius savo kūno dalims apibūdinti. Jai buvo pasakyta, kad jie priklauso tik jai ir kad tik ji gali juos paliesti. Taip buvo ir su berniukais, kai jie buvo jaunesni. Metams bėgant aš kalbu su vaikais rimtesnėmis temomis – apie seksą, sutikimą ar nesutikimą, brendimą, masturbaciją, bendraamžių spaudimą, išprievartavimą, seksualinę prievartą, pedofilus, seksualinę orientaciją, meilę, bendravimą, savigarbą, pagarbą kitiems, menstruacijas. Aš noriu, kad jie jaustųsi patogiai ir išsiugdytų sveiką suvokimą apie šiuos dalykus, galėdami apie tai pasišnekėti saugioje aplinkoje.

– Apie patirtą seksualinį priekabiavimą atvirai užsiminėte tik dabar. Ar anksčiau baiminotės kalbėti dėl visuomenės reakcijos?

– Žmonės, kurie kenčia tyloje, noriu, kad jei žinotų, jog jie nėra vieni. Kartu mes galime būti stipresni. Baimė ir tyla sukelia dar daugiau baimės ir tylos. Turime nutraukti šį užburtą ratą ir garsiai kalbėti šia tema, net jei mums tai skaudu. Jei mūsų patirtis gali padėti kažkam kitam pasidalyti savąja ir pradėti gijimo procesą, vadinasi, tai yra verta.

– Kalbant apie atleidimą, šis žodis minimas ir Lavrinovičių situacijoje. Atleiskite, kad taip atvirai, tačiau nemažai krepšininkus palaikančių žmonių teigia, kad situaciją verta pamiršti, o ir laiko jau daug prabėgo. Kaip patys su Jurgiu pabrėžėte, šioje situacijoje jūs pasisakote ne prieš juos, o įmonę. Tad kokia jūsų pačių nuomonė apie šią situaciją – ar įmanoma išpirkti kaltę? O galbūt kilęs skandalas yra ne apie tai, ką išties norėjote pasakyti?

– Jei išprievartavote nepilnametę, jums niekada nebus leista dirbti mokykloje. Jei visais būdais žiauriai išprievartavai nepilnametę, net ir po kurio laiko tu neturėtum būti į jaunimą orientuotos prekės reklaminiu veidu, kuriuo siekiama, kad jaunimas tapatintųsi. Šios kompanijos motininė įmonė Švedijoje tai labai gerai suprato.

Ar manote, kad būtų gerai, jei tas vaikinas iš Jurbarko, bandęs išprievartauti ir tada žiauriai sumušęs tą nepilnametę, taip pat reklamuotų savo veidą internete ir lauko stenduose, žinoma, kai jau praeis kažkiek metų? Pagalvokite, kaip tai paveiks jo auką, jos šeimą ir visas kitas nukentėjusias aukas, pagalvokite, kokią žinutę tai siunčia.

Reklama yra labai stipri priemonė, siunčianti pranešimą, ir mes visi tai puikiai žinome. Mes lygiai taip pat prieštaraujame, kai yra neatsakingai reklamuojama neteisinga informacija, pavyzdžiui, stebuklingos, liekninančios arbatos ar magiškos piliulės. Yra institucijos, kurios reguliuoja, kad informacija, pateikiama reklamoje, būtų teisinga. Tačiau reklama turėtų būti ir atsakinga. Mes tiesiog pasisakėme, kad reklama turi atsižvelgti į visus visuomenės sluoksnius ir mes visi turime rimčiau žiūrėti į smurtą prieš moteris. Nuo mūsų visų priklauso, kokioje visuomenėje gyvename ir kokią ją ugdome. Su demokratija turėtų ateiti ne tik laisvė rinktis, bet ir tų pasirinkimų atsakomybė. Kiekvienas turime balsą, yra svarbu, kur leidžiame pinigus ir už ką balsuojame.

Duosiu jums pavyzdį. Aš neremiu greitos mados (angl. „fast fashion“), nes žmonės toje industrijoje yra dažnai išnaudojami: gauna mažas algas, dirba per daug valandų, yra nepilnamečiai. Taigi, aš už savo pinigus neperku greitos mados produktų. Be to, greita mada labai kenkia planetai. Aišku, pasakysite, kad aš tik vienas žmogus, bet aš ne viena. Vis daugiau ir daugiau žmonių supranta, kad mūsų pasirinkimai yra lemiantys ir turime pradėti nuo savęs.

– Drąsiai kalbate apie drąsą būti savimi, seksualumą. Nebijote būti savimi, tačiau tikiu, kad kai kurie tai vertina kaip bandymą išprovokuoti, o tai neretai lydi ir komentarai. Kokį socialinį vaizdą jūs susidarėte būdama vieša moteris? Kas, kaip viešai moteriai, šiuo klausimu yra sudėtingiausia?

– Taip, man yra svarbu, kad jaunos merginos suprastų, jog gali būti savimi ir jaustis patogiai, būdamos tuo, kas yra. Galbūt laikui bėgant jos keisis augdamos, bet kiekviena mergina yra unikali ir reikia tuo didžiuotis, o ne norėti tapti kažkuo kitu, kas nesi. Feministė Chimananda Ngozi Adichie kartą pasakė, o Beyonce panaudojo šią citatą savo vaizdo klipe. Vertimas skambėtų taip: „Mes mokom mergaites sumenkinti save. Mes joms sakome: gali turėti ambicijų, bet tik ne per daug. Siekite būti sėkmingos, bet ne per daug sėkmingos, nes kitaip būsite grėsmė vyrui. Ir esame žinomos moterys, ar ne, esame vienaip ar kitaip pasmerktos.“

Aš parašiau dainą pavadinimu „Mergaitės“, kurios žodžiai: „Per didelė, per maža, per stora, per plona, per daug apsirengusi, rodo per daug odos, per karšta, per šalta, per jauna, per sena, per daug konkuruojanti, per agresyvi ir per daug emocionali, per daug moteriška, per daug vyriška, tiesiog visa per daug, jos negana, per daug makiažo, nemėgsta šnekėti, niekada neužsičiaupia. Mergaitės, mergaitės, mergaitės...“ Gavau neseniai laišką iš merginos, kuri kviečia į savo parodos atidarymą. Ji sakė, kai buvo dar vaikas, atėjo į mano koncertą, po koncerto paprašė manęs autografo ir aš jai pasakiau, kad ji graži. Savo laiške ji sakė, kad tuo metu iš jos tyčiojosi mokykloje dėl jos raudonų plaukų ir strazdanų, bet mano žodžiai jai suteikė pasitikėjimo savimi ir vilties. Šis laiškas man labai daug reiškia.

– Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad seksualinio smurto sumažėtų?

– Aš esu idealistė, todėl garsiai atskleisiu jums savo svajones.

Manau, kad yra labai svarbūs atviri pokalbiai apie viską su savo vaikais nuo pat jų gimimo. Mes esame jų tėvai, ne jų draugai, bet tuo pačiu mes turėtume būti ir tie, kuriais jie pasitiki. Tai galėtų juos apsaugoti ir leisti jiems ateiti pas mus pagalbos, kai jie yra paaugliai. Neapsimeskime, kad esame tobuli. Prisipažinkime savo vaikams, jei kažko nežinome ar kad padarėme klaidą, nes mes visi esame žmonės, bet tuo pačiu ir parodykime jiems, ką daryti, kai atgailaujame ir norime ištaisyti tą klaidą.

Smurtautojų pasitikėjimas savimi atsiranda dėl merginų tylos ir gėdos jausmo. Jei šie du dalykai išnyks, sumažės seksualinės prievartos atvejų. Kaip mes galime tai padaryti? Garsiai kalbėdami apie šiuos dalykus. Žinau, kas man padėjo pačiai ir kaip aš pagelbėjau kitiems asmeniškai, bet ateityje norėčiau prisidėti prie valstybės finansuojamo išprievartavimų centro sukūrimo ir tikiuosi, kad tas vienas centras galės išaugti į tinklą, kaip tai nutiko ir Airijoje.

Mes turime viešai atskleisti priekabiautojus. Praėjusią savaitę aš buvau užsipulta asmeniškai ir sulaukiau daug nemalonių žodžių iš priešiškai nusiteikusių žinomų ir nuomonės formuotuojo atsakomybę turinčių žmonių, pavyzdžiui, Justės Arlauskaitės, Kąstyčio Kerbedžio, Egidijaus Dragūno, Aleksandro Pogrebnojaus ir daugelio kitų. Manęs nenustebino toks jų elgesys, bet nesiruošiu to nutylėti.

Problema yra ir sistemoje, teisinis procesas turi daug spragų ir nėra tobulas. Mes visi tai žinome. Kaip kovos menų sportininkas iš Jurbarko, kurio tėvai susiję su Darbo partija, išvengė bausmės po tokio žiauraus nusikaltimo? Kaip tai galima paaiškinti, kai tuo metu žmogus, surastas su mažu kiekiu marihuanos, bet nieko kito nenuskriaudęs, yra uždaromas dvejiems metams ar daugiau? Tai yra absurdas. Bet niekas nepasikeis tuo pasiskundus tik feisbuke. Turime surasti politikus, kuriems tai rūpi, ir balsuoti už juos. Ir taip galime prisidėti prie visuomenės keitimosi.

Kadangi esu idealistė, labai nuoširdžiai galvoju, kad būtų gerai, jei broliai viešai atsiprašytų už savo žiaurų nusikaltimą ir parodytų, kad to gailisi. Jie taip pat galėtų pasinaudoti savo padėtimi ir prisidėti prie išprievartavimo centro kūrimo, padėti seksualinių nusikaltimų aukoms ir prisidėti prie projektų, kurie padeda šiuo klausimu. Ne kokių nors kitų labdaros projektų, bet būtent labdarai, kuri padeda tokių nusikaltimų aukoms. Tai iš tiesų būtų kilnu ir drąsu iš jų pusės. Toks poelgis parodytų visuomenei, kad jie iš tiesų gailisi, ir tai būtų pavyzdys visiems berniukams ir vyrams. Tai iš tiesų padarytų didelį poveikį.

Aš taip pat norėčiau prisidėti prie saugių zonų kūrimo mokyklose, kur paaugliai ir jaunimas galėtų diskutuoti apie viską, su kuo susidurs gyvenime. Jie galėtų užrašyti klausimus anonimiškai, jei norėtų ir galėtų diskutuoti tarpusavyje apie klausimus, kurie jiems rūpi ir kurie nėra aptarinėjami atvirai. Augimas gali skaudėti, bet stovėjimas vietoje žudo. Mes turime perrašyti šias taisykles.

Pabaigai norėčiau pasidalyti citata vienos iš mano herojų, neseniai mirusios JAV aukščiausio teismo teisėjos Ruth Bader Ginsburg:„Moterys ir vyrai tik kartu dėdami pastangas gali padėti visuomenei tapti geresne, negu ji yra dabar.“