Emigranto užrašai (13). Kalėdos - sunkiausias laikas

"Ką darysim šiemet? Ko norėtum valgyt? Aš labai skaniai gaminu",- bando linksminti ji.

Aš tik purtau galvą. Nenoriu Kalėdų, nenoriu valgyti. "Noriu, kad greičiau praeitų tas švenčių šurmulys..." - sakau.

Kokios čia Kalėdos - su senuku, kai namuose tavęs laukia šeima. Laukia vaikas.

Mama už ekrano

Prieš keletą savaičių tėvams įvedė interneto liniją. Mamai teko skubiai mokytis naudotis kompiuteriu. Nors labai bijojo ji to technikos stebuklo, bet norėjo bendrauti per skaipą. Pasijungęs vaizdo kamerą gali matyti pokalbininką ir kalbėti kiek tik nori. Mobiliojo telefono sąskaitos jau varė neviltį, o to bendravimo vis buvo negana...

Iš pradžių ta "už ekrano sėdinti mama" vaikui buvo įdomi: bandė surasti mane tarp laidų, ieškojo kitoje monitoriaus pusėje... Šoko, dainavo, rodė viską, ką moka...

Tačiau vieną dieną pareiškė: nori mamos čia ir dabar, ir kritęs ant grindų ėmė verkti. Seneliams nieko kito neliko, kaip išjungti kompiuterį.

Po kelių dienų - vėl tas pats. Ypač sunku atsisveikinti... Kartais vaikas tik numoja ranka ir sako: "Nenoriu mamos visai." Ir nevaikiškai atsidūsta.

Mano mama pasakojo, kaip kartą berniukas jos paklausė: "Močiutėle, pasakyk, kaip man savo mamą pasigauti? Kada ji grįš manęs apkabinti? O gal aš pats galėčiau pas ją važiuoti? Pasistatysiu traukinį iš virtuvės kėdžių... Arba galėčiau pas ją nuskristi. O gal geriau plaukti?"

Svetimų langų idilė

Sunku surasti tinkamą sprendimą sau, o kitam patarti dar sunkiau. Galiu tik užtikrinti, kad tikrai esate laimingi, jei savo artimuosius turite šalia ir galite juos apkabinti. Ir neleiskit eiliniams nepritekliams tos laimės užgožti.

Kai esi vienas ir kažkur toli, su širdperša stebi, kaip po darbo dienos žmonės grįžta į namus. Vakare svetimuose languose įsižiebia šviesos, ir matai zujančius vaikus, prie televizoriaus drybsantį tėtį, aplink tupinėjančią mamą. Tik kai to neturi, supranti, kokia tai idilė.

Gelbėjam paukščiukus

Senukas šventinį darbo grafiką sudarė taip: vieną parą dirbu aš, vieną - kolegė. Mes su bulgare jau juokaujam, kad per Naujuosius ji šampano taurę kels viena, o aš tai galėsiu padaryti kitą rytą... kai kolegė jau dirbs.

Ar mes negalime išgerti šampano su senuku? Negalime. Senukas negeria. Beveik. Ir darbo taisyklėse numatyta, kad išgėręs gali netekti darbo vietos.

Nenustebčiau, jei per šventes teks griebtis mums jau įprastų pjūklų ir grąžtų. Mes ir vėl meistraujame: štai sukalėme dvi lesyklėles paukščiukams - vieną didesnę, kitą mažesnę. Senukas ėmė svarstyti, jog gal reikėtų trečios - vidutinio dydžio. Mat paskanauti maisto atskrenda skirtingų dydžių paukščiai...

Kartą taip meistraujant senukas man prasitarė: "O ką aš jums dar galiu sugalvoti dirbti? Juk ką nors reikia daryti. Ką daugiau čia veiktumėt?"

Greičiausiai iš manęs jis tikėjosi bent pritariamo linktelėjimo, bet aš tik nusisukau. Iš pykčio. Kodėl gyvenimas turi būti toks sunkus, pagalvojau.

Supjaustyti duonos riekę paukščiukams - irgi visas mokslas. Kas rytą, kai aš pjaustau, senukas sėdi šalia ir instruktuoja: "Tą gabaliuką perpjauk dar kartą. Dabar viską sutrink rankomis. Gali nunešti. Ir grįžusi būtinai nusiplauk rankas."

Aš tik maloniai linkčioju galvą.

Reikšminga sukaktis

Mūsų senuką pastaruoju metu užplūdo mokymo manija. Jis vis moko mus darbų, kuriuos mes puikiausiai mokame.

Tarkime, kaip išvirti bulvių košę. "Nuskusk bulves, smulkiai supjaustyk, išvirk ir sutrink..." - aiškina. Klausydama nebežinau, verkti ar juoktis. Juk tai darėme šimtus kartų...

Šią savaitę pagaliau sulaukiau reikšmingos datos - Anglijoje aš jau šeši mėnesiai su trupučiu. Legaliai dirbančiam užsieny tai labai svarbu. Lietuvos įstatymai nurodo, jog jei dirbai užsieny trumpiau nei šešis mėnesius, grįžęs į Lietuvą turėtum padengti gautų pajamų mokesčių skirtumą.

Tarkim, Anglijos valstybė man, kaip ir visiems čia dirbantiems, nuskaito 20 proc. mokesčių. Tautiečiai Lietuvoje moka gerokai per 30, jei ne visus 40 proc. Taigi grįžusi anksčiau laiko, turėčiau pinigais nudžiuginti ir savo valstybę. O aš to nenoriu.