Eligijus Masiulis: "Jeigu liktų gyventi tik viena diena - žvejočiau"

VARDĄ man parinko mama. Gimiau aš Klaipėdoje, Žemaičių gatvėje, kur gyveno garsieji Domarkai. Vieno iš jų vardas buvo Eligijus ir mamai šis vardas labai patiko.

APIE PRIETARUS. Visokiom magijom netikiu, talismanų nelaikau, bet savo skaičių turiu. Tai - septyni. Greičiausiai šis skaičius atėjo iš klasės žurnalo.

APIE LAIMĘ. Esu laimingas, nes turiu šeimą, nuostabius vaikus, turiu gerų pažįstamų ratą, užsiimu įdomia veikla.

APIE ŠEIMĄ. Kad šeima būtų tvirta, turi būti abipusis pasitikėjimas. Kartais konfliktai šeimoje prasideda, kai vienas nori primesti kažkokias taisykles kitam partneriui. Gink Dieve, nekeiskite vienas kito, būkite tokie, kokie esate.

APIE NAMŲ RUOŠĄ. Mūsų namuose nėra pasidalinimo darbais. Kas ką gali tą dieną, tą ir atlieka.

APIE KULINARIJĄ. Virtuvėje darbuojuosi labai minimaliai. Šioje vietoje jokių talentų neturiu. Neseniai buvo toks atvejis, kai su keturiais kapitonais jachta teko išplaukti į jūrą. Mano patyrimas buvo mažiausias, tad iš karto buvo nuspręsta, kad kokas ir bus Masiulis. Tad visą savaitę teko paplušėti virėju. Maisto per bortą nė vienas neišmetė, tikiuosi, viskas pavyko gerai. Vienas iš mano nemėgstamiausių patiekalų - manų košė.

APIE PRIVILEGIJAS. Buvau labai privilegijuotas, nes nėjau į vaikų darželį. Dažnai pajuokauju, kad gyvenimas privačiame name ir nėjimas į vaikų darželį mane suformavo kaip liberalą.

MOKYKLOJE nemėgau tiksliųjų mokslų, labiau sekėsi humanitariniai dalykai. Besimokydamas išbandžiau daug sporto šakų. Pradžioje buvo futbolas. Vėliau išbandžiau badmintoną ir imtynes. Buvo šiek tiek krepšinio, bet rimčiau apsistojau ties rankiniu. Septynerius metus jį žaidžiau, atstovavau Lietuvos jaunimo ir jaunučių rinktinėse.

APIE GYVENIMO CIRKUS. Niekaip iki paskutinės akimirkos neapsisprendžiau, kur baigus mokyklą reikia stoti. Dvyliktoje klasėje statėme spektaklį, kuriame aš vaidinau svarbų vaidmenį ir, anot vertintojų, man labai neblogai pasisekė. Kai kas nutarė, kad aš būtinai turiu stoti į aktorinį. Buvau su stojimo dokumentais nuėjęs į Menų fakultetą, priėjau prie tokių gražių durų, bet taip ir neišdrįsau jų praverti. Supratau, kad atėjau ne čia. Tada šovė mintis stoti į policijos akademiją. Nuvažiavau, išsilaikiau psichologinius testus, bet supratau, kad nenoriu visą gyvenimą nešioti uniformos. Taip visiškai spontaniškai kilo noras stoti į politologiją.

SU ŽMONA Ieva susipažinau Klaipėdos universitete. Mes jau buvome antrakursiai ir organizavome pirmakursių krikštynas. Su kolega Pauliumi nuėjome iš "fuksų" rinkti pinigų. Taip pirmą kartą ir susipažinau su Ieva, bereketuodamas. Bet nebepamenu, kiek pinigų tada iš jos surinkau. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, mūsų stipresnis ryšys užsimezgė miesto liberalaus jaunimo organizacijos renginiuose. Mūsų vestuvės vyko vienoje iš Klaipėdos senamiesčio kavinių. Finansai buvo riboti, tad jos nebuvo labai didelės.

APIE LEGENDAS. Užaugau kartu su krepšiniu, Kauno "Žalgiris" man buvo gyva legenda. Pamenu, buvau dar paauglys, o vienas mūsų kaimynas sportininkas asmeniškai draugavo su žalgiriečiais. Ir kartą matau į jo kiemą įeina Sergejus Jovaiša, Mindaugas Arlauskas, Valdemaras Chomičius. Pakvietė ir mane, sakė - ateik, gausi autografus. Man tai buvo įsimintiniausia diena. Šiandien su tuo pačiu Sergejumi Jovaiša kartu sėdime Seime, šnekamės, bendraujam.

MUZIKA labai domėjausi paauglystėje ir, aišku, tada atsirado BIX, "Antis", roko maršai.

APIE ŽINOMUMĄ. Kuo toliau, vis dažniau gatvėje mane pažįsta praeiviai. Anksčiau tai dažniausiai nutikdavo Klaipėdos gatvėse, dabar tai nutinka ir Dieveniškėse, ir Radviliškyje. Politikui tai yra pliusas, bet kaip žmogui tai kelia dviprasmiškus jausmus. Pavyzdžiui, ateini į prekybos centrą, į krepšelį krauniesi prekes ir jauti, kad tave įdėmiai stebi. Čia jau tenka aukoti savo privatumą. Kai laisvalaikio neturi daug, norisi, kad jis būtų prasmingas ir vyktų artimų draugų arba šeimos narių aplinkoje. Ir dėmesio tuo metu visai nesinori, tačiau Lietuvoje sudėtinga surasti daug tokių vietų, kur galėtum jaustis nematomas.

APIE SAVAITGALIUS. Seimo narių savaitgaliai yra gana "užkrauti". Vadovavimas partijai, kurią sudaro 8 tūkstančiai narių, irgi užima laiko. Savaitgaliais tenka važinėti į skyriaus susirinkimus, į renginius, kurių labai padaugėja artėjant šventėms. Stengiuosi, kad labai nenukentėtų šeima. Nors kai buvau ministras, savaitgalių praktiškai nebūdavo.

POLITIKUI yra labai svarbu neprarasti tiesioginio kontakto su žmonėmis. Dažnai tenka važinėti per šalies gimnazijas su projektu "Pilietiškumo pamokos". Labai geras jausmas, kai tu matai jaunąją kartą, kuri jau nebeturi senų stereotipų, yra šiuolaikiški, smalsūs. Iš jų susilauki pačių įvairiausių klausimų. Aš didžiuojuosi šia karta. Tai jau laisvi žmonės. Dažnai lankome rinkėjus, vaikštinėdami po butus. Reakcijų susilaukiame pačių įvairiausių. Būna, kad tave išbara. Bet prie to jau esame pripratę. Kita vertus, kai su žmogumi pradedi kalbėtis, žiūrėdamas jam į akis, kai pradedi dėstyti savo poziciją, supranti, kad žmonės Lietuvoje yra geri, tik, visa bėda, kad politikai ir valdžia per mažai kalba su jais. Todėl jie ne visada supranta politikų sprendimus ir tas atotrūkis didėja. Dominuoja materialinės temos - gyvenimo sąlygos, pensijos, atlyginimai. Kita klausimų dalis yra apie orumą ir teisingumą. Dalis žmonių išvažiuoja iš šalies todėl, kad čia neranda teisybės ir mato galiojančius dvigubus standartus. Lankant žmones kyla pačių juokingiausių situacijų. Kartą Lentvaryje atidarė duris gerokai įkaušęs pilietis ir klausia: "Klausyk, Masiuli, o iš kur tu sužinojai, kur aš gyvenu?"

SEIME esu nuo 2000-ųjų. Tada man tebuvo tik 25 metai. Ši mano kadencija jau ketvirtoji. Seimo narių amžiaus vidurkis dabar yra apie 50 metų. Šio vidurkio dar nesu pasiekęs, todėl save priskiriu prie jaunesnių politikų. Jeigu per 25 metus daug naujosios kartos atėjo į verslą, mokslą ar žurnalistiką, tai politikoje kartų virsmas dar neįvyko. Kai tai įvyks, ir politika taps kokybiškesnė. Per tuos 15 metų mano tikėjimas ir entuziazmas tikrai išliko, kartu atėjo suvokimas, kad ne viską, ką tu nori padaryti, gali padaryti. Kad ir koks būtum stiprus Seimo narys, vienas tu negali nieko padaryti. Turi suburti bendraminčius, sulaukti palaikymo.

APIE IMUNITETĄ. Niekur nuo to nepabėgsi, kad politikoje nuolat bandoma daryti įtaką, susipina įvairūs interesai, bandymai pakreipti sprendimus viena ar kita linkme. Klausimas, kiek politikas turi imuniteto. Svarbus tavo moralinis kodeksas. Ar tu gali nusižengti savo sąžinei ir savo principams.

APIE KNYGAS. Jeigu mėgstate perprasti subtilų humoro jausmą, tai mano mėgstamas autorius yra Džeromas K. Džeromas ir jo kūriniai "Trise valtimi, neskaitant šuns", arba "Trise dviračiais". Taip pat mėgstu Eriko Marijos Remarko kūrybą. Esu perskaitęs visas jo knygas. Šiuo metu skaitau Stefano Cveigo knygą "Vakarykštis pasaulis".

NESĖKMINGAS PIRKINYS. Iki šiol pykstu ir ant savęs, ir ant žmonos, kad namie stovi nenaudojamas dviratis treniruoklis. Įsigijome, savaitę pasinaudojome ir viskas. Kažkur skaičiau, berods britų apklausa parodė, kad tai - pats nereikalingiausias pirkinys. Dabar aš treniruoklį atidaviau sesers vyrui.

APIE AUTOMOBILĮ. Vairuoju "Honda CRV", esu ja patenkintas.

APIE SVORĮ. Genetiškai turiu polinkį į nutukimą. Kažkada su draugais keliavome po Kroatiją. Savaitė skanaus maisto, gero vyno, grįžtam namo, užlipu ant svarstyklių ir akimis netikiu - 132 kilogramai. O juk tada dar nebuvau sulaukęs nė trisdešimties metų. Supratau, kad turiu kažko imtis. Vienintelis dalykas, ką dariau - visiškai pakeičiau mitybos įpročius. 7-8 mėnesius gyvenau prie badavimo ribos ir labai greitai pamačiau rezultatą. Šiandien sveriu apie šimtą.

APIE KITUS. Patinka žmonės su humoro jausmu, sąmojingi, kurie nebijo pasijuokti iš savęs. Patinka žmonių nuoširdumas ir paprastumas.

APIE BAIMES. Jaučiu šiokią tokią baimę vandeniui. Būdamas keturiolikos metų skendau, kai jūroje, ties Smiltyne, patekau į stiprią srovę. Buvome nuplaukę tolėliau nuo kranto, o mano plaukimo įgūdžiai buvo minimalūs. Pradėjau plaukti kranto link, bet matau, kad jis vis tolsta. Atsirado tam tikra panika. Gelbėtojai ištraukė mane jau be sąmonės. Tuo metu buvau užsiauginęs ilgus plaukus, tai vėliau gelbėtojai sakė, kad patogu buvo mane tempti už jų. Po to savaitę praleidau reanimacijoje. Visą gyvenimą liksiu dėkingas tiems vaikinukams, kurie mane išgelbėjo. Sutapo daug lemtingų atsitiktinumų. Netoli kaip tik poilsiavo medikas, kuris iš karto pradėjo mane gaivinti.

APIE KLAIPĖDĄ. Mes turime jaukų ir žavų senamiestį, atsivėrusias puikias erdves prie marių. Tas pats Jono kalnelis yra puiki vieta. Uostamiestis šiuo metu yra puiki patogi vieta gyventi, auginti vaikus. Viskas netoli, čia pat. Klaipėdoje daug jaukių vietų su puikia virtuve. Mėgstu Friedricho pasažą, kavines Kruizinių laivų terminale, vasaros kavines Danės upės pakrantėje.

APIE PASIRINKIMĄ. Jeigu žinočiau, kad gyventi liko tik viena diena - tą dieną žvejočiau...

APIE LAIKĄ. Jeigu galėčiau sustabdyti savo gyvenimo laikrodį, rodykles sustabdyčiau ties 1995-1996-aisiais.

LINKĖJIMAI. Artėjančių Naujųjų metų proga visiems linkiu kuo labiau pasitikėti savimi, dažniau pakelti akis į dangų, pasidžiaugti, kokia graži saulė šviečia, kokie nuostabūs debesys plaukia, kokios ryškios žvaigždės šviečia naktį. Pastebėkime kasdienius mažus stebuklus. Ir stenkimės gyvenimo džiaugsmą skleisti kitiems.