Egidijus Sipavičius galėtų būti staliumi

Gražus skaičius, ir tiek...

Pasveikintas su gražia sukaktimi, Egidijus juokiasi: „Kokia čia sukaktis. Paprasčiausiai 55 yra gražus skaičius, nežymintis jokio ypatingo mano gyvenimo etapo“. Paaiškėjo, kad bene kiekvieną savo gimtadienį spalio 4 dieną dainininkas kažkur koncertuoja. Dažniausiai tie koncertai būna skirti pedagogams, nes bemaž sutampa su Mokytojų dienos švente. „Pedagogai - velniškai puiki ir mokanti klausytis publika. Aš prieš juos jaučiuosi nelabai jaukiai... Tai, matyt, seno dvejetukininko refleksas“, - juokiasi kaunietis, kadaise baigęs 7-ąją vidurinę mokyklą. Tame rajone, Šančiuose, netoli Nemuno jis gyvena ir dabar. Su gimtadieniu jį sveikina draugai, žmona Vaida ir visi keturi jo vaikai: dvi dukros Akvilė ir Ieva iš pirmosios bei sūnus Karolis ir dukra Liepa iš antrosios santuokų.

Visi vaikai muzikalūs, tačiau muziko kelio nepasirinko nė vienas. „Dėl to tik džiaugiuosi, nes muzikanto darbas ir gyvenimas labai sunkus, - tvirtina dainininkas. - Tiesa, sūnus išmoko puikiai groti gitara, tapo diskžokėjumi, bet metė, o dabar yra profesionalus burlenčių sporto asas, kelis kartus tapęs Lietuvos čempionu, dabar ketina dalyvauti pasaulio burlenčių slalomo čempionate“. Vyras džiaugiasi ir sulaukęs dviejų anūkėlių.

Miuzikle apie meilę - „šlykštukas“

Spalis ir lapkritis E.Sipavičiui dar reikšmingas tuo, kad jis kartu su intriguojančia muzikine išpažintimi „Kartokite: MYLIU“, kurios libretą pagal Kahlilio Džibrano (Kahlil Jibran) kūrinį „Pranašas“ sukūrė poetas ir „Respublikos“ žurnalistas Rimvydas Stankevičius, o muziką sukūrė kompozitorius Rokas Radzevičius, keliaus po Lietuvą. „Ten ne tik dainuosiu, bet ir vaidinsiu tokį šlykštuką, savanaudį prodiuserį, - aiškina dainininkas. - Man patinka tas personažas, nes kiekviename žmoguje yra užkasta ir gero, ir blogo. O šiaip jau aš esu neblogas žmogus: optimistas, retai kada liūdintis ir į viską besistengiantis žiūrėti pozityviai. Bet giliai savyje slepiu ir kipšiuką, kurį, kaip štai šiame spektaklyje, turiu progą išleisti į laisvę“. Atlikėjas prisipažįsta, kad jam visai nesunku ir net smagu tai daryti, nes paprastai blogiukus, cinikus, melagius ar išdavikus publika geriau įsidėmi negu geruolius. „Man, kaip neprofesionaliam aktoriui, tokią asmenybę, turinčią ryškius charakterio bruožus, yra lengviau suvaidinti“, - džiaugiasi pašnekovas ir prisimena, kaip jam teko roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ suvaidinti taip pat neigiamą personažą - Erodą.

5 minutės miego atstoja kavos puoduką

Dainininkas nuolat kelyje. Ir ne tik tarp Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, bet ir skersai, ir išilgai po Lietuvą: „Džiaugiuosi savo džipuku, kuris yra labai patogus. Stengiuosi laikytis saugaus greičio net tada, kai vėluoju į koncertus. Tiesa, kartais reikia paspausti, dėl to tenka ir nukentėti. Su policininkais niekada nesiginčiju, nes žinau, kad esu kaltas“.

Daugiau kaip 60 tūkst. kilometrų per metus sukoręs atlikėjas automobilyje dažniausiai klausosi ne muzikos, o įvairių radijo stočių aktualios informacijos, diskusijų, anot jo, protingų žmonių kalbų: „Man įdomu, kas darosi pasaulyje, apie ką šneka, ką galvoja apie Lietuvos ateitį politikai, ekonomistai, kaip ten iš tikrųjų yra su tais teisėsaugos ir saugumo skandalais. O kaipgi kitaip? Juk esu Lietuvos pilietis ir dabar neketinu iš savo gimtinės išvažiuoti, nors pasižvalgyti po pasaulį mėgstu“. Ar kartais bevažiuodamas neuždainuoja? „Taip, uždainuoju, nes prieš koncertą ne visada spėju pramankštinti balsą. Tad įsijungęs savo repeticinį kompaktą dainuoju. Tai suprantama, nes kaip sportininkai apšildo raumenis, taip ir dainininko balso stygoms reikia tokios treniruotės“, - aiškina E.Sipavičius. O automobilis jam praverčia ir poilsiui. Egidijus prisipažino, kad jis kur nors kelio pakraštyje sustojęs numiega kokias 5 minutes ir tada važiuoja toliau. „Tų kelių minučių man pakanka jėgoms atgauti. Tai geriau negu juodosios kavos puodukas“, - tvirtina jis.

Kelias į sėkmę ir energijos receptas

Scenoje ar televizijos projektuose, kuriuose jis paprastai dainuoja duetuose, Egidijus energingas, mokantis savo gera nuotaika užkrėsti kitus. Koks tokios jo savijautos receptas? „Energijos kamuolys esu scenoje, o po koncertų tampu kartais vos pajudančiu pusamžiu vyriškiu, - juokiasi dainininkas. - Kai persiriti į antrą šimtmečio pusę, įsijungia kažkoks laikmatis, kuris verčia stabtelėti... Kiekvieną dainą dabar stengiuosi iščiupinėti, išjausti. Sulig didėjančiu metų bagažu atsiranda noras viską labiau vertinti, išgryninti kiekvieną dainos posmą, juo mėgautis“. Beje, to dainininką išmokė šiaulietė aktorė Lina Rastokaitė, su kuria dalyvavo paskutiniuosiuose LNK „Žvaigždžių duetuose“. Lina jam tapo pavyzdžiu, kaip giliau pažvelgti į atliekamus kūrinius, jų sceninę interpretaciją: „Aš tik dabar supratau, kad kai kurias savo atliekamas dainas privalau dainuoti kiek kitaip, išryškintai tai, kas tos dainos žodžiuose užkoduota. Bėgant amžiui, atsirandant patirčiai, ir poeto posmo frazę suvoki kitaip. Juk išsiplečia žmogaus jausmų amplitudė, joje atsiranda naujų spalvų, niuansų“. Beje, jiedu su Lina yra sumanę bendrą naują programą.

Keliuose duetų šou dalyvavęs dainininkas televizijų nekeikia, o atvirkščiai - giria, nes, pasak jo, daugeliui jaunų žmonių jie padeda išpopuliarėti, o savaime nubyra tie, kurie neverti publikos dėmesio.

Pavyzdys buvo Vytautas Kernagis

Egidijus dėkingas Lietuvos televizijos muzikinių laidų redaktorei Dzintrai Varžgalienei, kuri jį „išstūmė“ į rampos šviesą, ir tai nulėmė tolesnį jo kelią į sėkmę. „Tada buvau toks ilgaplaukis, išstypęs „neformatas“, visai neatitinkantis tvarkingo tarybinio dainininko įvaizdžio. Dzintra mane tiesiog „stumtelėjo“, ir tai man padėjo“, - prisimena pašnekovas ir priduria, kad dabar į televiziją veržte veržiasi jaunimas ir pasirinkti tikrai yra iš ko.

Vaikinas iš Šančių, kaip ir daugelis to meto paauglių, anksti pradėjo groti gitara, kūrė daineles, mokykloje buvo subūręs ansambliuką. Impulsas dainuoti ir kurti jam buvo tuomet jaunimo labai pamėgtos Vytauto Kernagio dainos ir filmas „Mažoji išpažintis“, kuriame bardas ir vaidino. Paklaustas, kodėl vis dėlto stojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą, o ne į muzikus rengiančią mokyklą, Egidijus nuoširdžiai prisipažino, kad labai jau jam nesinorėjo eiti į sovietinę armiją. Iš tiesų tie tikslieji mokslai jo netraukė. Po pirmojo kurso jis pabėgo... Teko jam dirbti ir elektromechaniku, ir aparatūros montuotoju, bet muzika jį lydėjo visur.

„Grojau ir dainavau visokiuose ansambliukuose, dirbau, netrukus vedžiau, gimė dukra Akvilė, paskui Ieva. Mane, grojantį ir dainuojantį saviveikliniame ansamblyje, pastebėjo „Vilniaus aidų“ tuometinis vadovas Andrius Kulikauskas ir pakvietė prie jų prisidėti. Taip ir tapau profesionaliu atlikėju, - pasakoja muzikantas. - Iš „vilniečių“ po kiek laiko išėjau, nes mane pakvietė į Vilniuje susikūrusią „Roko laboratoriją“, bet pasikeitė laikai, į valdžią atėjo Andropovas ir uždraudė viską, kas susiję su roko muzika. Tad grįžau į Kauną, dainavau „Žaliame kalne“, ansamblyje „Dinamo“, vedžiau dar kartą, gimė sūnus, o po dešimties metų - jauniausioji dukra Liepa. Mano šeimyninė istorija yra sulaukusi ir visokių apkalbų, bet ji gal tik man pačiam reikšminga“.

Magiška energija iš medžių ir kalnų

Koks Egidijus ne scenoje? „Man labiausiai patinka atsiriboti nuo koncertų maratono dirbant ūkio darbus, krapštytis sode, pjauti veją, genėti medžius... Medį apskritai dievinu. Tai ypatinga substancija, kuri sugeba iš manęs sugerti visokią blogą energiją. Jeigu nebūčiau muzikantas, tai tikrai būčiau stalius, statyčiau namus, tiktai ne mūrinius, o medinius. Medis - šventas dalykas, kiekvienas turi kitokią energiją. Vieną svaigulį jauti, kai obliuoji pušinę lentą, kitokį, kai laikai rankose alksnio ar drebulės šaką, o prisilietimas prie ąžuolo - apskritai nepakartojamas jausmas. Iš medžio uošvių pirktoje sodyboje Plateliuose savo rankomis esu padaręs visą apdailą. Štai nuo tada ir pajutau tą medžio šilumą ir magišką energiją“.

Ir dar dainininkas prisipažįsta, kad jo didžiausia aistra - kalnų slidinėjimas. Į kalnus slidinėti jis vyksta mažiausiai kartą per metus, dažniausiai į Alpes. „Ten per savaitę užmirštu viską, pravėdinu ne tik plaučius, bet ir smegenis. Iš kalnų tada grįžtu kaip iš skaistyklos. Visus savo draugus esu užkrėtęs ta kalnų slidinėjimo liga“, - kalba vyras. Kitados, kaip ir daugelis išstypusių vaikinų, lankė krepšinio treniruotes, dabar yra ištikimas Kauno „Žalgirio“ aistruolis, o už Lietuvos rinktinę, kaip pats prisipažino, „serga iki prasirėkimo“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“