Edvardas Jurčys: apie meilę, Holivudo žvaigždes ir Sabonį

Šiomis dienomis menininkas su dukromis Rasa ir Terese lankėsi vaikystės ir jaunystės mieste Klaipėdoje, tad "Vakarų ekspresas" nepraleido progos pakalbinti buvusį klaipėdietį, kurį dabar savinasi ir Los Andželas, ir Portlandas. Kaip klostėsi jo likimas, kai 1989 m. emigravo į JAV?

Daugelis mūsų tautiečių, emigruojančių į Valstijas, patiria šoką - kultūrinį, dažnai - ir socialinį. Ar Jūs išgyvenote ką nors panašaus?

Ostankino televizijoje turėjau nuostabų darbą, švietė ir perspektyva dirbti korespondentų punkte kur nors užsienyje. Tai buvo kiekvieno televizijos operatoriaus svajonė. Apie gyvenimą užsienyje nuolat negalėjo kilti net minčių. Bet... 1987 metais vyko Taikos žygis JAV ir SSRS. Kartu su amerikiečiais kūrėme bendrą filmą apie jį. Keliavome nuo Leningrado iki Maskvos. Nakvodavome palapinėse, vakarodavome prie laužų. Susidraugavau su amerikiečių operatore ir prodiusere Cathy taip, kad po dvejų metų susituokėme Maskvoje. Palikti Maskvą, superinį darbą televizijoje man buvo labai gaila, bet jausmai paėmė viršų...

Tuokėmės pirmajame privačiame restorane prie Raudonosios aikštės. Vestuvių iškilmėms paklojau visas savo santaupas - 2000 rublių. Į jas atvykusieji Cathy artimieji, bičiuliai buvo apstulbinti puotos prašmatnumo: su laidos "Gyvūnijos pasaulyje" vedėju Nikolajumi Drozdovu ką tik buvau grįžęs iš Kurilų, tad ant stalo nestigo raudonųjų ikrų, ant jo pūpsojo ir keptas paršelis. Amerikiečiai buvo priblokšti. Na, čia tarp kitko. Ir netrukus aš jau išvykau gyventi į JAV. Cathy tuo metu glaudžiai bendradarbiavo su Holivudu, todėl gyveno Los Andžele, Santa Monikoje. Iš tiesų čia atvykęs patyriau socialinį šoką: kaip žmonės gyvena, kaip dirba, ką turi. Pirmąjį pusmetį tikrai buvau sutrikęs.

Kaip adaptavotės?

Po trijų mėnesių žmona mane pradėjo pažindinti su kino publika. Reikėjo perimti terminologiją, nes ji labai skyrėsi nuo man įprastos. Be abejo, reikėjo ir pažinčių, kad "užsikabintum" kokiam darbui. Na, ir pavyko: vienas TV kanalas pakvietė filmuoti indėnų šventę. Pakeliui prodiuserė aiškino, ko nori ir kaip nori. Pusės jos greitakalbės nesupratau, bet linksėjau galva. Atvažiavęs iš karto ėjau filmuoti, tuo kiek nustebindamas prodiuserę. Kai grįžau namo, Cathy perspėjo: jei per valandą neskambins, vadinasi, viskas gerai. Mat, jei kas netenkina, koks brokas ar ne tie rakursai, kompozicijos, prašoma perfilmuoti, jei ne šiuo, o kitais atvejais įmanoma. Šventės juk neperfilmuosi... Įsitempęs laukiu... Praėjo ir toji valanda, ir antra, ir trečia - neskambina. Tik po savaitės sulaukiau tos prodiuserės skambučio: norinti bendradarbiauti nuolatos. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Darbo įvertinimas - jau didelė reklama. "Kinščikai" labai vieni su kitais susiję, garsas pasklinda beregint. Man dar prisidėjo vienas pliusas - "europietis". Vadinasi, su kokybės ženklu...

Jums teko filmuoti tokias žvaigždes, kaip Dastinas Hofmanas, Stivenas Spilbergas, Džekas Nikolsonas, Milošas Formanas, Arnoldas Švarcnegeris... Kaip prie jų "prisirausėte"? Ir koks buvo Jūsų asmeninis santykis su šiomis žvaigždėmis?

Los Andžele yra kompanijų, kurios specializuojasi žvaigždžių reklaminiams klipams kurti. Tai viena jų ir pakvietė mane kaip operatorių. Mat čia kiekvienas turi atlikti savo darbą: apšvietėjas - savo, reporteris - savo, aš - savo. Ir štai aikštelėje pasirodo Denis de Vito. Tėra kokios trys minutės iki filmavimo pradžios. Jis žiūri į mane, kažkodėl pasiteirauja vardo. O paskui klausia: "Kalbi su akcentu - iš kur?" Na, paaiškinu, kad lietuvis. Pasikeičiame rankų paspaudimais. Ilgesnėms kalboms nėra laiko. Man net keista, tokios žvaigždės, o jokios arogancijos ar pasipūtimo. Beveik su kiekvienu teko sukirsti delnais... Gal kiek daugiau teko pabendrauti su Rodu Stiuartu, nes filmavau jo vestuves, į kurias, man atrodė, pusė Škotijos suvažiavo. Taip pat su Robiu Viljamsu, kuris buvo filmavęsis Rusijoje ir mokėjo kelis žodžius rusiškai.

Gal esate sulaukęs padėkos iš kurios nors žvaigždės už jai patikusį darbą?

Ne. Klipas - bendra gamyba, kurioje aš esu tik operatorius, kuriam viskas "nubrėžiama" nuo iki. Tik šiek tiek turiu laisvės dėl kompozicijos ar rakurso. Viskas turi būti techniškai nepriekaištinga.

Šiandien Jūs gyvenate Portlande. Kodėl apleidote Los Andželą - iliuzijų mugę?

Jūs neįsivaizduojate, kokia žmonių ir automobilių kirbėlynė tas Los Andželas. Saulė, saulė ir saulė. Oras užterštas taip, kad nėra kuo kvėpuoti. Jame gali iškęsti tik tvirtai susiję su kino gamyba. Aš nesijaučiau toks pririštas, kad čia likčiau visą likusį gyvenimą.

Į pasaulį jau prašėsi dukrelė Teresė. Su žmona galvojome ir apie jos sveikatą dėl oro taršos. Kai rimtai svarstėme, kur norėtume gyventi, Cathy kaip tik pasiūlė darbą Portlando kino institute. O, nuostabu. Portlande, panašiai kaip Lietuvoje, yra metų laikai. Tik lyja gal kiek daugiau nei Lietuvoje...

Man Portlande viską teko pradėti iš naujo, nuo nulio... Ir indus kavinėje mazgojau, ir siurblius pardavinėjau...

Bet Portlande gimė Jūsų fotografijų ciklas, kuriuo fiksavote sergančiuosius AIDS...

Taigi nebuvo darbo, nebuvo pinigų... Tuomet ir susigalvojau fotografuoti sergančiuosius. Prisikalbinau penketą jų. Būdami blaivaus proto, jie panoro pasauliui nešti žinią. Visų paprašiau parašyti įgaliojimus, kad, temstant jų sąmonei, giminės ar bičiuliai neuždraustų tęsti darbo. Jų gyvenimą fiksavau penkerius metus. Šiandien iš jų bėra gyvas tik vienas.

Bet Jums emociškai turėjo būti labai sunku...

Taip, mes labai susidraugavome. Iš šio gyvenimo išlydėjau ne fotografijų modelius, o draugus, per penkerius metus atvėrusius ir intelekto gelmes, ir pragaišties versmes. Tą fotografijų ciklą rodžiau ir Amerikoje, buvau atgabenęs ir į Lietuvą. Kartu atvežiau ir siuntą medikamentų, švirkštų - jų Lietuvoje tuomet dar labai trūko. AIDS centro vadovas Saulius Čaplinskas nuoširdžiai dėkojo. Na, o paroda susilaukė nevienareikšmių emocijų. Bet ji buvo toji žinia pasauliui, dėl kurios ir tarėmės su susirgusiais šia liga.

Portlande daugelį metų gyveno ir dirbo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinio masto garsenybė krepšininkas Arvydas Sabonis. Ar buvo susibėgę Jūsų keliai?

(Nusikvatoja.) Žinoma. Kai Sabonis dar tik ruošėsi važiuoti į Portlandą, man paskambino iš NBA: ar galėsiu jam vertėjauti? Mielai sutikau. Ir patyriau daug malonumo ir varžybas stebėti, ir su juo pačiu bendrauti.

Žurnalistai dažnai pasiguodžia dėl jo nekalbumo...

Nieko panašaus. Jis puikiausiai galėtų vesti kokią televizijos laidą - tiek sveiko humoro, tiek įdomiausių istorijų.

Vertėjaudamas pastebėjau, kokie standartiniai, beje, vis tie patys ir tie patys žurnalistų klausimai: kaip nugara? kaip sausgyslės? kaip susižaidžiate komandoje? Saboniui nieko kita ir nelieka, kaip atsakinėti vienskiemeniais žodžiais. Vienas Portlando laikraščio reporteris manęs priprašė, kad pats pamėginčiau Sabonį kalbinti. Kai pasakiau tą užmačią, Arvydas sutiko. Kalbantis jo namuose visai užmiršo, kad stovi diktofonas, tiesiog nekreipė dėmesio į jį. Paskui išverčiau tą interviu į anglų kalbą. Jis buvo atspausdintas ir turėjo didelį pasisekimą, nes Sabonį Portlande daug kas dievino ir tebedievina.

Po varžybų, po spaudos konferencijų su Saboniu važiuodavome į jo namus, kuriuose visada būdavo "pelmeni" (koldūnų) iš ruso emigranto parduotuvės, "Extra Corona" alaus... Tad esame nemažai laiko praleidę drauge. Garbės žodis, nuostabus pasakotojas. Bet tik kai žmogų labiau pažįsta ir jaučiasi saugus.

Esate meniškos sielos žmogus. Tai atsispindi ir Jūsų fotografijose, ir kino dokumentikoje. Ar šiandien galėtumėte teigti radęs savo vietą po saule?

Kai Portlande kurį laiką neturėjau darbo, kurį mėgstu ir noriu daryti, pradėjau naršyti savo nuotraukų archyvus. Atsirinkau jaunystėje Lietuvoje darytas fotografijas su kaimu, su Lietuvos vaizdais. Pasidariau "portfolio", savo nuotraukų katalogą, ir pradėjau vaikščioti po reklamines agentūras. Ir radosi klientų. Dabar tai dažniausiai JAV universitetai. Galiu sakyti, kad turiu nuolatinių klientų, kurių užsakymai leidžia gyventi. Būna darbo potvyniai ir atoslūgiai. Per atoslūgius galiu sau leisti keliauti.

Žinau, kad turite fotografijų ciklą, skirtą majų kultūros palikuonims iš Gvatemalos, nuotraukų iš Jamaikos, Dominykos Respublikos, Japonijos, Ispanijos. Keliavote po Meksiką ir Nikaragvą, su fotoaparatu studijavote Panamą. Tačiau Jūsų akys ir sielos klausa atranda dar neregėta ir Lietuvoje: išleidote fotografijų albumus "Gijos", "Tyla iš gervių plunksnų", "Kryžių kalnas. Gyvybės sodai". Ką ketinate parodyti savo dukroms Rasai ir Teresei, kurios į Lietuvą atskrido tik kelioms dienoms?

Dukrai iš pirmosios santuokos (kai susipažinau su Cathy, jau buvau našlys...) Rasai, aštuonerius metus po pirmosios žmonos netekties augusiai Klaipėdoje, ir Amerikoje gimusiai Teresei noriu parodyti savo šaknų vietas - Darbėnus, kur seneliai gyveno. Pastatų jau nebėra, bet yra kryžius, kurį statė visa mūsų giminė. Noriu parodyti namus, kur augau aš, brolis ir sesuo Klaipėdoje, jos gatveles, skersgatvius, kuriais bėgiojau vaikystėje, "hipiavau" bręsdamas. Būtinai apžiūrėsime Vilnių, kuriam jaučiu tiek sentimentų. Ir, žinoma, jūrą, Neringą. Dukroms čia labai patinka gamta. Joms be galo skani lietuviška duona, bulvės, varškė, saldus medus...

Na, o kaip Jums pačiam dabar regisi gimtasis miestas Klaipėda?

Kodėl toks tuščias, be gyvybės man pasirodė Klaipėdos senamiestis? Juk čia virdavo gyvenimas. Tiesiog pribloškė erotinio restorano reklamos miesto centre. Neestetiškos, neskoningos. Geriau jau apsikabinėtų Tulūz-Lotreko reprodukcijomis.

Antra vertus, man čia viskas miela, sava, nes esu tvirtai susijęs: čia sesuo, čia brolis, čia bičiuliai. Ir galbūt kada nors įkalbėsiu Cathy važiuoti su manimi pasitikti gyvenimo saulėlydžio į Lietuvą... Tuo labiau kad jos prosenelių kapai taip pat Lietuvoje.