Edita Pjecha: "Nemėgstu gimtadienių. Per daug atsiminimų"

Šiandien pagrindinėje Sankt Peterburgo aikštėje tarybinės popmuzikos ikona bei tų laikų elegancijos etalonas Edita Pjecha rengia koncertą dviejų jubiliejų proga: 70 gyvenimo ir 50 kūrybos metų. Jūsų dėmesiui - ištraukos iš jos gausių interviu Rusijos spaudai.

Jūsų koncertas vyks kone iš karto po Eltono Džono ir "Rolling Stones" pasirodymų. Ar tai jums nekelia nerimo?

Iš tikrųjų tai jie pasirodys po manęs. Aš buvau pirmoji artistė, kuri prieš dešimtį metų įtikino miesto valdžią, kad galima dainuoti Rūmų aikštėje. Mano 60-mečiui skirtas koncertas tuomet čia buvo pirmasis. Susirinko labai daug žmonių. Todėl nerimo aš nejaučiu. Niekada nevaidinau žvaigždės, nereikalavau sau ypatingo dėmesio, limuzinų, mersedesų. Mane myli paprasti žmonės. Mes su jais turime ilgą bendrą istoriją.

Sukneles koncertams tradiciškai siuva Viačeslavas Zaicevas?

Taip. Sena meilė nerūdija. Kai mus supažindino TASS'o fotokorespondentas Valerijus Genderotė, Slava buvo tik ką baigęs mokslus. Valerijus turėjo italų žurnalo "Tempo" užsakymą parengti medžiagą apie kurią nors tarybinę artistę. Jis pasirinko mane. O apsirengti tai nebuvo ko. Valerijus nuvedė mane pas Zaicevą, ir jis jau daugybę metų "rengia mano dainas".

Jus vadina elegancijos etalonu...

Toks yra mano gero auklėjimo prancūzų ir lenkų mokyklose aidas. Scenoje reikia atrodyti estetiškai. Aš niekada negalėjau pasirodyti žiūrovams bet kaip, pavyzdžiui, mūvėdama suplyšusius džinsus, kaip elgiasi šių dienų jaunuoliai, manantys, kad atrodo labai madingai ir kietai. Iš tikrųjų tai jie atrodo apgailėtinai.

Ar savo anūkui tai sakėte?

Žinoma. Todėl mano akiratyje arba per mano koncertus jis atrodo taip, kaip dera tikram artistui. O per savo vakarėlius klubuose jau rengiasi kaip pageidauja pats. Bet nepamanykite, kad mes konfliktuojame. Mūsų šeimoje - visiška demokratija ir pagarba privačiai nuomonei.

Kai atvykstate į Maskvą, apsistojate pas dukrą Iloną Bronevickają. Savo nekilnojamojo turto sostinėje neturite?

Ne. Aš tarybinė artistė. Dirbau kaip jautis, atlaikydavau po tris keturis koncertus per dieną ir gaudavau po 48 rublius už kiekvieną. Ir nesuprasdavau, kad tai mažai. Atvirkščiai, maniau, kad daugiau nebūna.

Jūs savo jubiliejiniam koncertui Rūmų aikštėje neturite rėmėjų, išskyrus Piterio valdžios ir gubernatorės Valentinos Matvijenko palaikymą. Beldėtės į jos kabineto duris ar ji pati pasiūlė jums paramą?

Beldžiaus. Bet ne asmeniškai pas ją. Pas Matvijenko ėjau pasakyti "ačiū". Aš - šachtininko dukra, mano logika - paprasta. Nuėjau į miesto kultūros komitetą ir sakau: artėja mano 70-metis, ir aš norėčiau padovanoti žmonėms didelį koncertą. Ne dėl savęs prašiau. Aš galiu namuose pasidengti stalą ir gerti arbatą (vyną man jau kokie penkeri metai, kai uždraudė), bet norisi žmonėms padaryti ką nors malonaus, padovanoti jiems dainos šventę. Valdžia nubalsavo teigiamai, ir mano koncertui skyrė būtinų lėšų.

Kartą esate minėjusi, kad, atvykusi į TSSR, patekote į tokias sąlygas, kad "nebuvo kur pasimelsti". Ar bėgant laikui ir gyvenimui darbininkų ir valstiečių šalyje jums nedingo poreikis melstis?

Aš iki šiol visur vežiojuosi šventą paveikslėlį, kurį man įteikė per Pirmąją Komuniją. Nesu tikėjimo fanatikė, bet aš katalikė, ir žinau, kad Dievas yra. Kai bloga, reikia jam pasimelsti, kai gera - padėkoti.

Kaipgi jūs sumąstėte į partiją įstoti? Dėl apdovanojimų?

Jeigu sąžiningai, aš nesiveržiau. Mane išsikvietė "Lenkoncerto" direktorius ir meno vadovas: "Edita, gėda organizacijai. Tokia artistė, visų mylima, o ne partijos narė. Mus reguliariai dėl to vanoja."

Reikėjo atsakyti: "Aš katalikė..."

Aš nesiafišavau. Tai asmeniška. Ir dabar apie tai kalbu tik todėl, kad jūs klausiate.

Ala Pugačiova yra pareiškusi, kad nesiruošia iki 60 metų "tampytis šou versle". Jūs sakote, kad ir sulaukusi 70-ies ketinate toliau aktyviai koncertuoti...

Mūsų su Ala skirtingos svorio kategorijos. Dabar madinga rengti atsisveikinimus, turnė, o aš noriu pasenti scenoje, kartu su savo publika. Atsisveikinimo nebus. Tiesiog jeigu kada nors į koncertą nebus parduoti bilietai, tai jis ir neįvyks.

Jums skirta ironiška Pugačiovos frazė "Amžinoji jūs mūsų" tapo kone aforizmu. Kaip jūs reagavote?

Alą reikia pažinoti. Ji geras žmogus, bet artistė - iki kaulų smegenų, su visais "piarais". Kartą ji ruošėsi į priėmimą vienoje ambasadoje ir apsivilko keistą suknelę. Aš jai pasakiau: "Aločka, jūs apsirengėte siaubingai." Ji atsakė: "Man reikia, kad visi apie tai kalbėtų." Ji labai protinga. O protas estradoje taip pat reikalingas.

Jūs ramiai ir atvirai kalbate apie savo "jaunystės receptus", plastines operacijas ir panašiai. Kokį turite planą, kad išsaugotumėte norimą formą dar kitam savo jubiliejui?

Pirmiausiai tai reikia turėti tokį organizmą kaip mano. Aš neprimaitinta vaikystėje ir jaunystėje - pirmąkart sočiai pavalgiau Leningrado universiteto bendrabučio bufete, būdama 17 metų. Todėl puikiai užsigrūdinau ir ištveriu tai, ko neištveria išlepinti organizmai. Nuo vaikystės sirgau. Chroniškas bronchitas, poliartritas, osteochondrozė, šeši kojų lūžiai... Bet aš ištveriu. Vaikštinėju miške, po keletą kilometrų ir t.t. Seniai supratau, kad judėjimas - mano išsigelbėjimas. Tiesa, po paskutinio lūžio dvejus metus beveik nevaikščiojau ir priaugau 15 kilogramų. Ne todėl, kad daug valgiau, tiesiog mano organizmas įpratintas judėti. Jau prisiekiau sau, jog kai tik atšvęsiu jubiliejų, užsiimsiu tais kilogramais. Tapsiu tokia, kokia buvau visada: sversiu 70 kilogramų.

Ir pasidarysite dar kokią nors plastinę operaciją?

Galbūt. Truputį skruostai nepatinka. Žorž Sand sakė: "Šopenas dabar pamatys, kad mano skruostai šuniškai nutįso..." Ir man tas gresia. Aš visą gyvenimą dariau veido gimnastiką. Drimba juk ne oda, o raumenys. Iš medicininių priemonių rinkausi specialų veido nudeginimą - tai geriau negu pjaustytis. Du mėnesius po to negalima niekam rodytis. Bet užtat paskui oda atrodo kaip naujagimio.

Jūs visada puikiai atrodėte. Tikriausiai jūsų gyvenime buvo daug garbintojų.

Ne. Aš įsimylėdavau retai ir ilgam. Niekada nekolekcionavau vyrų. Nors prašymų atiduoti ranką ir širdį sulaukdavau nuo šaltkalvio iki generolo. Aš buvau neprieinama.

Niekada neleisdavote sau net lengvo flirto?

Aš distancijos žmogus, ir man laikini flirtai nereikalingi. Žmogų, kuris man patikdavo, pirmiausiai stengdavaus pajusti ir suprasti. Su trečiuoju vyru dvejus metus kalbėdamiesi sakėme vienas kitam "jūs". Paskui staiga išaiškėjo, kad aš jam patinku. Mano tiesmukumas neišlaikė, ir aš pasakiau: "Susituokime."

Netgi išėjusi į sceną niekada nesistengėte, atsiprašau už posakį, sujaudinti vyriškosios klausytojų dalies?

Niekada nedirbau publikai.

Keista tai išgirsti iš dainininkės.

Supraskite, kadaise į sceną išėjo 18-metė mergaitė, kuri nemąstė apie tai, kaip kam nors patikti. Aš buvau gana negraži, apkūni. Norėjau atsivalgyti. Už visus alkanus metus. Visą savo stipendiją pravalgydavau. Valgiau viską iš eilės: du pirmieji, du antrieji patiekalai, pyragėliai, sausainiai... Priaugau 15 kg. Sijonas senamadiškas, bateliai nunešioti. Aš buvau paprasta mergiotė, išėjusi į sceną ne užkariauti kūnu, o tiesiog padainuoti iš širdies. Kartą man pripaišė romaną su Paryžiaus teatro "Olimpija" direktoriumi Bruno Kokatriksu. Jis tikrai buvo man palankus, bet tai buvo ne seksualinis potraukis, - žmogiškas. Aš jo net paprašiau paskolinti man pinigų kepsninei nusipirkti, ji kainavo 1000 frankų, sakiau, kai atvyksite į Maskvą, grąžinsiu rubliais. Jis kvatojosi pusę valandos, paskui paklausė: "Jūs turbūt šaipotės iš manęs? Aš moku už jus beveik tiek pat, kiek už Marleną Dytrich, o jūs tūkstančio frankų neturite?" O aš gaudavau 100 frankų už parą, ir viskas. Mano vyras velionis Bronevickis buvo patologiškai pavydus. Ko tik jis nesugalvodavo! Kai gastroliavau Kanuose, naktį lygia siena užlipo pas mane į viešbutį pro atvirą langą ir ėmė rėkti: "Kur Magomajevas?" Susitvarkė vizą ir atvažiavo manęs patikrinti. Ir tai buvo po 20 mūsų bendro gyvenimo metų! Apie kokius romanus jūs kalbate?

Jūs buvote kompleksuotas žmogus?

Taip. Aš - muštas vaikas. Toks buvo auklėjimo metodas prancūzų mokykloje: už nežinojimą - liniuote per rankas, į kampą statydavo. Tėtis diržo įkrėsdavo. Pedagoginiame licėjuje Lenkijoje taip pat labai griežtai elgėsi, todėl aš nešiodavau mamos raštelius. Mano mama sirgo leukoze. Tada aš nežinojau, kokia tai baisi liga, bet mačiau, kad ji blogai jaučiasi, ir naudojausi tuo. "Mama, parašykite, kad jūs blogai jaučiatės, ir aš neisiu į mokyklą." O mama sakydavo: "Parašyk pati, dukrele, o aš pasirašysiu." Ir aš neidavau į mokyklą. O paskui pasiruošdavau ir nunešdavau mamos raštelį. Galiausiai licėjų baigiau su pagyrimu. Visa tai buvo taip žema...

Edita Pjecha gimė Prancūzijoje. Jos tėvas šachtininkas mirė, kai mergaitei buvo devyneri. Edita su mama ir patėviu išvyko į Lenkiją, ten baigė pedagoginį licėjų. Būdama septyniolikos išvažiavo mokytis psichologijos į Leningrado valstybinio universiteto Filosofijos fakultetą.

"Bendrabutyje Leningrade buvo aštuonios lovos kambaryje, maniškė - prie durų, net pasimelsti prieš naktį negaliu... Ir staiga sužinau, kad renkamas lenkų studentų choras!.. Aš pirma užsirašiau."

Lenkų chorui vadovavo chorinį dirigavimą tuo metu studijavęs Aleksandras Bronevickis. 1955 m. rudenį jis įkūrė ansamblį "Družba", kuriame prasidėjo ir 20 metų jame tęsėsi E. Pjechos solinė karjera.

"Jis buvo ne tik kompozitorius ir aranžuotojas. Jis buvo mano sėkmės krikštatėvis. Bet jis nebuvo diplomatas. "Tu blogai dainuoji, tu negraži, nepaslanki! - šaukdavo. Iš pradžių verkdavau, o paskui priverčiau jį pripažinti: "Tu graži". Jis mane užgrūdino."

Su Bronevickiu, apie kurio pavyduliavimą sklido legendos, Pjecha išgyveno dvidešimtį metų. 1976 m. dainininkė paliko ir vyrą, ir jo vadovaujamą ansamblį.

"Aš jaučiausi subrendusi artistė. Dvidešimtaisiais savo darbo metais paprašiau pakeisti afišą, tačiau Bronevickis nesutiko. Jis nenorėjo, kad mano pavardė eitų pirma ansamblio pavadinimo. Tuomet aš išėjau. Jis pasiėmė kitą solistę. Norėjo sukurti dar vieną Pjechą."

Ar jis skaudžiai išgyveno jūsų išėjimą?

Labai. Juk aš išėjau pas kitą vyrą. Man norėjosi moteriškos laimės. Kad mane nešiotų ant rankų. Bronevickis man gėlių nedovanodavo. Užtat manimi labai didžiavosi. Tai buvo laimė, bet kitokia. Ne šeimyninė. Tačiau kitas mano išrinktasis nieko negalėjo man duoti kūrybine prasme, be to, pasirodė esąs užslėptas alkoholikas. Mes neilgai gyvenome kartu.

Ar nenorėjote grįžti pas Bronevickį?

Jis kvietė. Bet aš maniau, jog tai būtų nenuoširdu.

------------------------------------- - - -

Prėjusių metų liepos 31-ąją, per savo gimtadienį. E. Pjecha surengė Bronevickio kūrybos vakarą, pakvietė buvusio ansamblio narius. Jųdviejų dukra Ilona ir anūkas Stasas kartu dainavo jo sukurtą dainą.

"Šis koncertas - mano dovana jam. Kaip pripažinimas, kad be reikalo jį palikau. Noriu pasakyti Dievui: "Taip, aš jam nusikaltau!" Po mano išėjimo jis jau mažai kūrė. Jis nebeturėjo kam. Nežinau, ar jis tai suprato, ar ne. Ta nauja solistė, kuri vėliau tapo jo žmona, dainavo tas pačias dainas kaip ir aš. O salė švilpdavo. Todėl, kad publika prisiminė buvusią "Družbą", prisiminė mane."

Aleksandras Bronevickis mirė dėl širdies kraujagyslių trombo būdamas 57 metų. "Jis buvo viešbučio kambaryje visiškai vienas. Jį rado rytą ant grindų prie durų gulintį su telefonu rankoje.

Tikiuosi, jis man atleis. Aš užauginau mūsų dukrelę. Ir anūkas puikus. Ir anūkė nuostabi, Erika, bus architektė..."

------------------------------------------- - - -

O kaip toji moteriška laimė?.. Kas jums ją padovanojo?

Po skyrybų su antruoju vyru ištekėjau trečią kartą, ir tai buvo trečioji mano klaida. Daugiau klysti nenoriu. Supratau, kad jeigu man likimas davė tiek daug - galimybę būti laimingai artistei, laimingai mamai, - moters laimę galima palikti šalikelėje...

"Buvau mažas žmogus, kuris suvokė, kad jam šiame gyvenime nėra kuo pasikliauti, kad turiu būti stipri kaip medis dykumoje, kuriam trūksta vandens, bet jis turi išgyventi. Ir aš išlikau."

Ką jūs manote apie lygias vyrų ir moterų teises?

Lygios teisės? Kažkur skaičiau tokį aforizmą: "Ką davė lygios teisės moterims? Tai, kad vyrai save atleido nuo pareigos jomis rūpintis." Aš niekada nekovojau už lygias teises. Tai siaubingas dalykas. Negalima eiti prieš gamtą. Moteris turi likti moterimi, o vyras - vyru, sodinti medį, statyti namą, o paskui atsivesti šeimininkę - mylimą moterį. Ir pratęsti žmonių giminę.

Ne visos moterys nori sėdėti namie.

Nereikia būti namų šeimininke. Moteris turi teisę būti išsilavinusi, būti protingesnė už guvernantę. Protinga, išsilavinusi mama užaugins tokius pat vaikus. Moteris turi padėti vyrui. Dar senovės graikai sakė, kad vyras - galva, o moteris - kaklas. Ir atsakomybė, kur ta galva pasisuks, gula ant moters. Ji turi saugoti grožį žemėje, o ne arti kaip jautis. Aprūpinti šeimą - vyro pareigia. Kiek vyrų parazitų atsirado per tą lygiateisiškumą! Tai baisu, tai visuomenės liga.

------------------------------ - - -

Kodėl laikote tiek daug šunų?

Anksčiau neturėjau kada mylėti gyvūnų. Bet va pasistačiau namą, man padovanojo šunytį. Paskui vieną kalytę išgelbėjau, ji atsivedė šuniukų... Galiausiai apaugau penkiais šunimis. Aš su jais suaugau. Man nereikia asmens sargybinio - jie labai ištikimi, tarp jų ir pora gana piktų. Jie jaučia, kada aš grįšiu, laižo mane, susėda šalia ir laukia vaišių - žino, kad gaus kauliukų, ko nors skanaus. Tuose šunyse tikriausiai visa mano neišžaista vaikystė, neišmyluota, be šilumos, be motinos švelnumo.

Kodėl be motinos švelnumo?

Mano mamai ne švelnumas buvo galvoj, ji laidojo vyrą, slaugė sergantį sūnų. Paskui atsirado mano patėvis. Jis buvo kaimo vyrukas, valingas, protingas - ne dėl išsilavinimo, jis nemokėjo net pasirašyti - protingas nuo gyvenimo. Turbūt dėl to, kad pats buvo stipri asmenybė, jis nenorėjo matyti, kad mama mane gintų. Ir mama susikūrė barjerą nuo manęs. Todėl ši nemyluota, neglostyta mano vaikystė paliko drumzles, nuosėdas. Man norisi realizuoti tą švelnumą. Su savo dukra šito, deja, nepadariau - visą laiką išvykos, gastrolės. Bet mano sąžinė švari, aš neatėmiau iš jos vaikystės švelnumo - iki 15 metų Iloną augino močiutė, kuri ją tiesiog ant rankų nešiojo. Tarp jų vyravo abipusis supratimas, man netgi kartais tekdavo pakovoti dėl dukters palankumo, nes ji manęs beveik nepripažino kaip mamos, sakė: "Tu visą laiką išvažiuoji. Man svarbiausia - močiutė."

Ar dukra jus suprato?

Dabar - taip. Ji dėmesingesnė negu aš. Vis skambina savo mobiliuoju: "Stasai, kaip tu?" Ji viską suspėja. Universalus žmogus. Labai organizuotas.

Su anūkais, deja, irgi nebuvo galimybių nuolat būti šalia - palepinti, pamyluoti, nupirkti skanėstų. O čia tie šuniukai atsirado. Taip juokinga! Aš niekada nebuvau šunų mylėtoja. Ir staiga pajutau, kad man norisi juos lepinti, kauliuką nupirkti. Tai, ką dera atiduoti, dovanoti vaikui, aš išlieju tiems šuneliams. Žmogus taip sukurtas: jis turi gauti ir turi atiduoti. Gaudamas jis mokosi atiduoti. Aš išmokau atiduoti - galbūt tai klinikinis atvejis - todėl, kad negaudavau.

Jūs mėgstate žalią spalvą - tiek drabužiuose, tiek interjere. Kodėl?

Tai stichiška, iš kosmoso... Aš tikiu, kad mintys ateina iš kosmoso, kad virš mūsų yra kanceliarija, galingas žmonijos kompiuteris, ir kiekvienas turime savo mygtuką.

Kas gi prie pulto?

Dievas, Likimas. Tai, kas mums nesuvokiama.

Parengė Olga Beleičeva