Džonas Faulzas: "Pasaulis mus nori uždaryti į narvą"

Vėliau Faulzas gailėsis, kad Bedfordo mokykloje kaip vyresniųjų mokinių seniūnas su jaunesniais berniukais elgdavosi gana tironiškai. "Buvimas seniūnu - keista patirtis. Ko gero, per dieną apkuldavau kokius tris keturis berniukus... Velniškai bjauri sistema."

Per Antrąjį pasaulinį karą jo šeima persikėlė į mažą Devonšyro kaimą prie Dartmuro. 1944 m. Džonas įstoja į Edinburgo universitetą, o nuo 1945-ųjų metus tarnauja Karališkosiose jūrų pajėgose. Vėliau Oksforde studijuoja prancūzų bei vokiečių kalbas ir literatūrą.

Čia jam didžiulę įtaką padaro prancūzų egzistencializmas, viena iš madingiausių to meto filosofinių srovių, bei senovės Graikijos kultūra, ypač Heraklito filosofija.

Baigęs mokslus, nuo 1950 m. Faulzas įsidarbina dėstytoju universitete Prancūzijoje bei vėliau berniukų mokykloje Graikijos saloje Spetsai. Čia jis sutinka savo būsimąją žmoną Elizabetą Viton, 1956 m. jie susituokia.

Anglijoje Faulzas tęsia mokytojo karjerą Ašridžo (1953-1954 m.) ir Šv. Godriko (1954-1963) koledžuose. Be mokomojo darbo, Džonas labai daug rašo.

Faulzas debiutavo su "Kolekcininku" (1963), kuriame sujungė psichologinį trilerį ir socialinių klasių konfliktų analizę. Beje, šį romaną Džonas parašė per vos keturias savaites.

Džadas Kingbergas ir Džonas Konas, buvę televizijos rašytojai, įsigijo teisę ekranizuoti istoriją dar prieš publikuojant šią knygą. Režisuoti juostą sutiko Viljamas Vaileris. "Negalėjau knygos išleisti iš rankų", - sakė jis.

"Kolekcininkas" susilaukė didžiulės sėkmės, ir nuo knygos pasirodymo Faulzas visiškai atsidavė rašymui.

Vis dėlto labiausiai Džonas išgarsėjo parašęs kitas dvi savo knygas - "Magas", kurioje aiškiai jaučiama graikų mitų, nacizmo, psichoanalitiko Karlo Jungo, rašytojų Henrio Džeimso ir Čarlzo Dikenso įtaka, bei "Prancūzų leitenanto moteris".

Knyga "Magas" - dalinai autobiografinis pasakojimas, nuo to laiko, kai autorius baigia Oksfordą ir iškeliauja į Graikijos salą.

Čia pateikiamas pasaulis anapus įprastos realybės - daugiasluoksnis, gausus autoriaus komentarų apie meno ir menininkų situaciją bei gamtą.

"Prancūzų leitenanto moteris" gimė, kai autorius išvydo stovinčią ant skardžio ir žiūrinčią į jūrą moterį. Čia pasakojama apie skandalingą meilės romaną tarp aristokratės ir prancūzų karininko.

Filmo versiją sukūrė Karelas Reizas; čia nusifilmavo garsioji aktorė Merilė Stryp ir Džeremis Aironsas (1981). Istorija, kurioje vaizduojamas Viktorijos laikotarpis, remiasi knyga, tačiau modernus siužeto pateikimas - filmas filme - buvo sugalvotas Reizo ir Haroldo Pinterio, kuris parašė scenarijų.

Kiek anksčiau Fredas Zinemanas taip pat planavo sukurti pagal šią knygą filmą, tačiau jam taip ir nepavyko rasti tinkamos pagrindiniam vaidmeniui aktorės... Vėliau Reizas prisipažįsta, jog jam šis projektas gimė tik tuomet, kai jame sutiko dalyvauti Merilė Stryp.

Faulzas nedaug teprisidėjo ekranizuojant "Prancūzų leitenanto moterį". Kūrinyje veiksmas juda tarp praeities ir dabarties, čia ypač jaučiama autoriaus nuomonė - jis pats komentuoja veiksmą, personažų motyvus ir galimybes.

Kiekvienas charakteris turi savo įdomų ir turtingą pasaulį.

Cituojama nemažai Darvino, Markso pasisakymų, įpinama didžiųjų Viktorijos laikų poetų eilių bei politikų komentarų. Džonas yra britų literatūros profesorius, ir jo žinios apie Viktorijos laikų rašytojus yra tiesiog stulbinamos.

Pats rašytojas yra sakęs, jog labai įtariai žiūrįs į Holivudo kiną, jam kur kas labiau patinkąs europietiškas - prancūzų, vokiečių, italų filmai.

1966 m. Faulzas su žmona išsikrausto į Dorsetą. Iš pradžių jie gyvena Unerhillo fermoje, vėliau - pietiniame Anglijos mieste Laim Regyje, prie jūros. Čia 1978 metais Džonas tampa miestelio muziejaus kuratoriumi. 1990 m. nuo vėžio miršta jo žmona Elizabeta.

Amerikoje Faulzo knygos tuo metu jau buvo įtrauktos į koledžų literatūros kursus.

2005-aisiais Faulzas mirė savo namuose, sulaukęs 79-erių metų. Jis dar spėjo išleisti keletą knygelių apie Laim Regį. Be kitų jo darbų, yra ir poezijos, trumpų istorijėlių ir esė.

Pranešama, jog jau nuo 1988 metų Faulzas turėjo rimtų problemų dėl širdies. Tuo metu jam labai padėjo antroji žmona Sara.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis ir praleido Laim Regyje, Dorsete, mėgaudamasis sodininkavimu ir senovinių daiktų kolekcionavimu.

Moneta į orą

Džonas Faulzas prisipažįsta, jog ne visada galėdavo drąsiai akis į akį susitikti su kitais žmonėmis, ir kartais net skundėsi esąs jų persekiojamas. "Jie nori mane pamatyti, pasikalbėti. Bet nesupranta, kad tai labai dažnai tiesiog erzina", - kartą sakė rašytojas.

Viename interviu Faulzas tikino esąs užkietėjęs bibliofilas, dievinantis rinkti senas knygas.

"Man patinka tai, kad iš jų galiu susidaryti kitokį įspūdį apie praeities pasaulį, kultūras. Kartą viena amerikietė studentė paprašė manęs surašyti ant lapo, ką esu perskaitęs ir kokių knygų surinkęs. Pasakiau, jog tai neįmanoma...

Šiais laikais studentai nori labai tikslios informacijos apie autorių: kas jis yra, kas jį padarė tokiu ir taip toliau.

Man atrodo, kad taip įkalinami autoriaus darbai, ir pamirštama svarbiausia - kodėl tai, kas tiesiog egzistuoja gamtoje, turi būti būtinai suklasifikuota, įdėta į tam tikrą stalčiuką? Pasaulis nori mus uždaryti į narvelį, tad labai svarbu išlikti laisviems."

Vienas svarbiausių Džono Faulzo kūrybos bruožų - skaitytojo stebinimas. Nemažai rašytojų eksperimentuotojų (Džoisas, Vulfas) siekė šokiruoti auditoriją, ir tai nėra nauja. Tačiau Faulzas suranda savitų metodų.

Tarkim, kuria siužetą, kuris turi dvi pabaigas, pateikia veikėjus, kurių net kūrinio pabaigoje skaitytojai negali perprasti - jie turi po du veidus. Faulzas pasakoja pirmuoju asmeniu, čia lyg ir dalyvaudamas veiksme, čia lyg žvelgdamas į jį drauge su skaitytoju...

Tai leidžia jam solidarizuotis su auditorija bei suteikti kur kas daugiau laisvės veikėjams.

Pavyzdžiui, romane "Prancūzų leitenanto moteris" rašytojas tekste nesidrovi svarstyti, kaip jam vertėtų pabaigti savo kūrinį: "Dabar žiūriu į Čarlį ir nežinau, kokį velnią su juo daryti?

Jau galvojau, gal Čarlio karjerą pabaigti čia ir dabar - palikti jį amžinybei kelyje į Londoną. Tačiau Viktorijos laikų literatūros taisyklės neleidžia palikti neaiškios pabaigos..."

Taigi autorius meta monetą į orą, pagauna ir leidžia veikėjų ateitį spręsti pačiam likimui...

Įdomu tai, kad skaitant jo knygas, galima patirti didžiulį intelektualinį malonumą, tačiau tik tol, kol neperskaitai pabaigos. Pasitenkinimas miršta - ne tik emocinis, bet ir intelektualinis.

Tai lygiai tas pats, jei Faulzas ištuštintų puodelį ir nepasivargintų vėl jo pripildyti.

Išvertė Lina SKUJYTĖ