Džeimsas Gandolfinis: "Pasaulis nelinksmas. Bet aš laimingas, kad jame atsidūriau."

Iš Naujojo Džersio kilęs 51 metų Dž. Gandolfinis atostogavo Italijoje kartu su 13 metų sūnumi Maiklu. Birželio 22-ąją jis turėjo dalyvauti vietiniame festivalyje Taorminoje. Aktorius prarado sąmonę viešbučio numeryje trečiadienio vakarą. Sūnui iškvietus greitąją, automobilyje pakeliui į ligoninę D. Gandolfinį medikai 40 minučių reanimavo, tačiau nesėkmingai. [CITATA]

Laris Kingas (Larry King), vienas garsiausių JAV televizijos laidų vedėjų, kuris matė Gandolfinį Las Vegase vos prieš savaitę, CNN sakė, jog aktorius buvo "malonus ir atrodė laimingas."

Gandolfinis paliko žmoną Deborą, jų 9 mėnesių dukrą Lilianą ir sūnų Maiklą iš kitos santuokos.

"Aš ne Sopranas"

D. Gandolfinis buvo įsitikinęs, jog šlovė yra bjauri ir būti garsiam - nekomfortiška. "Nenoriu jokių pranašumų, kuriuos suteikia šis statusas."

Aktoriaus mintys iš interviu žurnalui "Esquire".

ŽMONA. Aktorius D. Gandolfinis buvusį modelį Deborą Lin (Deborah Lin) vedė 2008 metų rugpjūtį. Prieš 9 mėnesius jie susilaukė dukters. Iš buvusios santuokos su Merse Vudarski (Marcy Wudarski), su kuria išsiskyrė 2002 m., aktorius turėjo 13-metį sūnų.

"... Aš ne Tonis Sopranas.

Aš neurotikas. Aš kaip Vudis Alenas, tik 260-ies svarų. Bet bandau kažką daryti su savo svoriu, todėl rašykite - 259 svarų.

Užaugau Naujajame Džersyje. Kai buvau vaikas, mane supo paprasti žmonės. Gatvės buvo pilnos žaidžiančių vaikų. Mes turėjome okeaną, mes turėjome kalnus. Norėčiau, kad mano sūnus augtų taip pat. Vargu ar dabar tai įmanoma.

Tėvas augino mus tris. Jis praleisdavo su mumis tiek laiko, kiek tėvai labai retai praleidžia su savo vaikais. Kiekvienam iš mūsų skirdavo vienodai dėmesio. Visada sakydavo: "Nepaprastai didžiuojuosi visais trimis savo vaikais."

Aš storas ir senas. Bet kai ką dar galiu.

Man patinka, kad tai, kaip aš atrodau, dera su tuo, ką aš veikiu.

Mėgstu pavalgyti. Kai filmavome pietų sceną, aš valgiau net ir tarp dublių.

Tikriausiai turėčiau rūpintis savo figūra, daryti mankštą, visa kita... Pirma - aš tam per senas, antra - nesijaučiu komfortiškai, kai pradedu lieknėti.

Kai mokiausi vyresnėse klasėse, kažkokiame konkurse mane išrinko gražiausiu mokyklos vaikinu. Kaip matote, viskas pasaulyje keičiasi.

Aš aktorius. Dirbu savo darbą, o paskui einu namo. Kas čia gali būti patrauklaus? Nė neklaustumėte sunkvežimio vairuotojo apie jo darbą.

Sako, kad kai aš pirmą kartą perskaičiau "Sopranų" scenarijų, atsisukau į tuometinę savo draugę ir jai pasakiau: "Ką tik perskaičiau scenarijų, dėl kurio gimiau, bet niekada negausiu šio vaidmens." Pranešu, ką tada pasakiau iš tikrųjų: "Aš tą bičą suvaidinčiau taip, kad pats ponas Dievas plotų atsistojęs, bet jie nė už ką neprileis manęs prie šito vaidmens. Jie pasamdys sušiktą gražuoliuką su briliantiniu užpakaliuku." Buvau tikras, kad vaidmenį gaus vienas iš tų vaikių, kurių pilnas televizorius. Bet jie paėmė mane. (Dž. Gandolfinis už mafijos boso Tonio Soprano (Tony Soprano) vaidmenį laimėjo tris "Emmy" apdovanojimus. - Red. past.)

Vieną naktį, kai "Sopranai" buvo ką tik pradėti rodyti, į mano butą Manhetene kažkas pasibeldė. Aš atidariau duris, ir bičas, kuris ten stovėjo, išbalo kaip drobė. Ne iš karto supratau, ko jis taip išsigando. Jis tiesiog nusprendė, kad aš - Tonis Sopranas.

Pasakysiu kartą ir visiems laikams: aš ne tas bičas, kuris nuolat praranda savitvardą. Ar aišku, velniai jus griebtų?

Tonis Sopranas - tai žmogus, kuris pavargo nuo valdžios ir moterų. Mano gyvenime yra panašiai. Moterys dabar labai stiprios. Jos visos kaip ledi Makbet. Dauguma problemų, kurios tenka jų daliai, daug rimtesnės už tas, kurios tenka vyro daliai.

Psichiatras, pas kurį lankosi Tonis Sopranas, yra moteris. Čia viskas paprasta. Tonis myli moteris ir pasinaudoja kiekvienu šansu. Bet nereikia painioti jo su manimi. Kalbant apie mane, aš šioje srityje gana santūrus. Aš apskritai gana nekaltas bičas. Paklauskite mano žmonos.

Laikai pasikeitė. Anksčiau mes sakydavome "palįsti bobai po sijonu", dabar sakome: "įlįsti bobai į kelnes".

Pasaulis, kuriame gyvename, nelinksmas ir tamsus. Bet aš laimingas, kad jame atsidūriau.

Aš buvau Irake 2004 m. lapkritį. Paskui apsilankiau Volterio Rido karo medicinos centre (Walter Reed Army Medical Center - didžiausia amerikiečių karo ligoninė. - Red. past. ). Žinote, dabar visi kalba: šiuolaikiniai vaikai, šiuolaikiniai vaikai. Aš ten mačiau šiuolaikinius vaikus. Jie buvo ką tik grįžę iš karo. Vieni be rankų. Kiti be kojų. Jie gulėjo palatose dešimtimis. Niekam nereikalingi. Vienkartiniai žmonės. Ir ten, kare, tie vaikai rizikuoja savo gyvybėmis vardant to, ko nėra.

Man patinka Hemingvėjus. Pasaulyje buvo labai mažai rašytojų, kurie ėjo į karą tik todėl, kad apie jį parašytų. Šiandien apskritai nėra. Jis buvo kitos rūšies. Nežinau, kur šuo pakastas. Gal toks laikas buvo. O gal mes tapome silpnesni.

Visi rašytojai yra vampyrai. Jie trinasi aplinkui ir visą laiką stebi tave - ypač tada, kai tau atrodo, kad tavęs niekas nemato. O paskui viskas atsiranda nieko vertose knygose.

Per savo gyvenimą aš sutikau keletą mafiozių. Kai gyveni Niujorke, negali to išvengti.

"Sopranuose" vaidinu beprotį iš Naujojo Džersio. Toks šiaip jau ir esu.

Man nebuvo gaila išsiskirti su Sopranu. Tiek laiko praleidau jo kailyje, kad skirtis su juo buvo tikras išsilaisvinimas.

Aktoriaus profesija labai paprasta - jis ateina, pasako tai, ką turi pasakyti, ir išeina.

Yra viena frazė, kurią tėvas pakartojo man keletą milijonų kartų. Jis sakė: "Mes valstiečiai." Jis norėjo - kad ir kaip susiklostytų mano gyvenimas - jog atsiminčiau esąs paprastas žmogus iš paprastos šeimos. Nuo to laiko esu įsitikinęs, jog šlovė bjauri. Būti garsiam nekomfortiška. Ir aš nenoriu jokių pranašumų, kuriuos suteikia šis statusas.

Pradėjau duoti daugiau interviu. Atrodo, vis dėlto pamažu prie to priprantu.

Mano devizas paprastas: niekada nedaryk iš savęs idioto.

Amžius atneša permainų. Tu pradedi save stebėti: matai, kad lėtėji, storėji, aptingsti. Bet staiga supranti, kad daugybė rašytojų jau seniai seniai aprašė visus tuos pokyčius, kurie tau - atradimas.

Tikriausiai aš vis dėlto turiu sielą. Niekada nenorėjau užsiimti verslu ar kuo nors panašiu. Mane domina žmonės. Tai, kaip jie reaguoja į aplinkinį pasaulį. Visada jaučiausi artimas paprastiems darbininkams. Man niekada nepatiko, kaip daugelis su jais elgiasi. Mane daugybę kartų yra atleidę iš įvairių darbų. Ir štai galiausiai radau būdą kartkartėmis užstoti paprastus žmones - ir dar gauti už tai pinigus. O dar aš galiu elgtis kaip paskutinis kvailys, ir man niekas nieko neprikiš.

Dieve, nejaugi aš visa tai pasakiau?"