Dr. Vacys Vaivada: "Einantįjį veda"

"Einantįjį veda tikėjimas", - sako Klaipėdos universiteto Istorijos ir archeologijos katedros docentas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras V. Vaivada, gimęs ir užaugęs Telšiuose, studijavęs istoriją Vilniuje, prieš 23 metus atvykęs gyventi ir dirbti į Klaipėdą.

2009 m. dienraščio "Vakarų ekspresas" skaitytojų dr. V. Vaivada buvo išrinktas Garbės klaipėdiečiu už teminių renginių visuomenei "Vakarai su senąja Klaipėda" ir "Žemaitijos istorijos puslapiai" inicijavimą.

Vėjas nenupūtė

Kaip jūsų kojos?

Dar nešioja, - juokiasi. - Sveikos, viskas gerai. Kaip išėjau, taip ir parėjau savomis.

Kiek kilometrų joms teko įveikti?

Jeigu skaičiuosime pagal "Google" žemėlapius - 890, jeigu pagal "Endomondo" programėlę mano telefone - 1048,9 km.

Realus atstumas - per tūkstantį kilometrų. Kiek vidutiniškai nueidavote per dieną?

Vidutiniškai 30-35 km. Daugiausiai per dieną nuėjau 45 km.

Ir sugebėjote išvengti žaizdų, pūslių, nuospaudų...

Medikų konsultacijos reikėjo Plungėje, bet rimtesnės pagalbos neprireikė.

Ar iki tol buvo tekę eiti pėsčiomis didelius atstumus?

Studijų metais. Keturių žmonių grupelė išėjome maršrutu Skuodas - Vilnius. Keliavome devynias paras. Grįžome dviese.

Kur dingo kiti du?

Vienam jėgų nepakako, kitam nauji batai nuspaudė...

Žemaičių Kalvarija, Plungė, Telšiai, Kelmė, Šilalė, Tauragė, Smalininkai, Kryžių kalnas, Mažeikiai... Ėjote nuo bažnyčios iki bažnyčios?

Titulinės Dievo Motinos bažnyčios, lurdai, apreiškimo vietos...

Ėjote ir laukais miškais ar tik keliu?

Daugiausiai nemagistraliniais keliais - kad nekelčiau pavojaus sau ir netrukdyčiau kitiems. Ėjau vieškeliais, asfaltuotais keliukais. Atkarpų per miškus ir laukus buvo nedaug.

Kiek svėrė jūsų kuprinė?

26 kilogramus. Kad vėjas nenupūstų, - juokiasi.

O kiek paleidote vėjais savo paties svorio?

Apie 10 kilogramų.

Žmona tikriausiai dabar nuo stalo nepaleidžia.

Aš visai nenorėčiau, kad tie kilogramai grįžtų, - juokiasi.

Dopingas

Kur stodavote nakvynei?

Keturias naktis nakvojau palapinėje, 26 - pas žmones.

Ar noriai priimdavo?

Priimdavo - gyventojai, parapijų bendruomenės. Po kaitrios arba lietingos dienos stogas virš galvos - tikra palaima. Kai naktį gerai pailsėjęs, dieną kojos laiko tvirčiau.

Kaip jūsų organizmas reagavo į mėnesio trukmės kelionę pėsčiomis? Ar prieš tai jus kas nors konsultavo, ką reikia daryti, ko nedaryti?

Ne, nekonsultavo. Aš vaikštau pėsčias kasdien nuo darbo iki namų 8,5 km, tad organizmas jau buvo "pakonsultuotas". Baimės, kad nepakelsiu fizinio krūvio, nejaučiau. Žinojau, kad nereikia forsuoti tempo. Pirmoje dienos pusėje paprastai be didesnio atokvėpio nueidavau 20 km, o vėliau - kas penkis šešis kilometrus darydavau pertrauką. Vartojau magnį - kad raumenų netrauktų mėšlungis.

Kaip dėl dopingo?

(Juokiasi) Sutikau daug gerų žmonių. Tai ir buvo mano dopingas. Paprašai vandens - pasikalbi, pajauti palaikymą ir keliauji žvalus toliau. Geriausias dopingas - bendravimas su žmonėmis.

Ar buvo bent akimirka, kai pasigailėjote dėl to, ką sumanėte?

Ne. Tikrai nebuvo. Vienu metu buvo iškilusi problema dėl kelio sąnario - dar mokykloje būdamas susitrenkiau, tad iki šiol kartais atsiliepia. Taigi tuo metu, kai skaudėjo kelį, sustojo autobusiukas, iš jo iššoko jaunuolis ir klausia: "Ar jūs tas žmogus, kuris iš Klaipėdos išėjo pėsčiomis?" Man tai buvo kaip vaistas. Vėliau tepaliukais pasitepiau - padėjo, tad keliavau toliau.

Už ramybės metus

Jūs norėjote keliauti vienas, ar tiesiog neradote kas palaikytų kompaniją?

Norėjau eiti vienas. Norėjau save "išsirinkti" ir vėl susirinkti.

Viduramžiais piligrimai keliaudavo dėl savo nuodėmių atleidimo. Jūsų kelionė - irgi asmeninis, bet kartu ir visuomeninis aktas: ėjote dėl savęs, kartu siųsdamas žinią kitiems.

Tai buvo padėkos kelionė. Prabėgo 25 metai, kai 1991 m. sausio 13-ąją stovėjau prie Aukščiausiosios Tarybos, nuo to laiko, kai mūsų visų mintys krypdavo viena kryptimi. Norėjau padėkoti už 25 ramybės metus. Norėjau padėkoti Dievo Motinai ir už kitas, asmenines, dovanas.

Prieš kelionę sakėte: "Tikiuosi, kad mane globos jėgos iš aukščiau." Ar jautėte palaikymą? Patyrėte mistinių išgyvenimų?

Mistinių - ne, bet tam tikrus momentus atsiminsiu visą laiką. Vienu metu ėjau keliu ir kažkas viduje liepė "Pasitrauk". Po sekundės automobilis prašvilpė tiesiog pro kojas. Tokių ženklų būta ir daugiau.

O kas jus palaikė iš žemiškų jėgų? Kaip reagavo žmona, jūsų vaikai, draugai? Bet kuri kelionė - nenuspėjama.

Be žmonos palaikymo net nebūčiau pajudėjęs iš vietos. Be jos ir vaikų pagalbos ši kelionė nebūtų įmanoma. Palaikė vaikai ir buvę bendrakursiai, su kuriais kasmet susitinkame, ir draugai iš Klaipėdos, ir iš gimtinės - Telšių. Kunigas Vilius Viktoravičius iki pat savo išvykimo į Pasaulio jaunimo dienas Lenkijoje skambindavo kasdien - padėjo, palaikė, konsultavo.

Jis padėjo jums sudaryti maršrutą?

Taip. Kunigas Vilius priėmė mus su žmona į žemaičių grupelę, kuri vyko piligrimų kelionėn į Romą. Ten man pirmąkart teko pajusti tikros piligrimystės dvasią.

O kur Romoje keliavote?

Ėjome per svarbiausius krikščioniškuosius taškus, taip pat ir susijusius su žemaičių krikštu, popiežiumi Martynu V, kuris 1421 m. patvirtino Medininkų vyskupiją, įkurtą Vytauto iniciatyva. (Vėliau ji buvo pavadinta Žemaičių vyskupija, dar vėliau - Telšių.)

Romoje ir gimė mintis apie tokią kelionę Lietuvoje?

Idėja kilo Telšiuose, minint Sąjūdžio 25-metį. Kai pamačiau filmą apie vilnietį, ėjusį Šventojo Jokūbo keliu Ispanijoje. Pagalvojau, kodėl to nepadarius Lietuvoje. Juolab kad kitąmet minėsime Žemaičių krikšto (1387 m.) jubiliejų. Mano maršrutas kaip tik ir apėmė buvusios Žemaičių vyskupijos ribas.

Kuris vyskupijos taškas buvo svarbiausias? Kalvarija?

Taip. Šiai vietovei jaučiu ypatingą artumą. Prisiminimai... 1987 m. kartu su Aleksandru Ilginiu, Klaipėdos dailės studijos "Guboja" įkūrėju, čia teko įrengti Vytauto Mačernio muziejų. Žemaičių Kalvarijoje gyveno kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, su kuriuo susitikdavome. Netoli nuo šių apylinkių kilusi mano senelė. Ši vietovė - mano dalelė. Na, ir, žinoma, Didieji atlaidai... Visa tai stipriai dvasiškai mane paveikė Kalvarijoje. Bet ir kitų miestelių - Viešvėnų, Šilalės, Viduklės, Tauragės... tiek estetika, liaudies architektūra, tiek gyventojai veikė dvasią... Tai tarsi gražios salos aplink bažnyčias. Ką jau kalbėti apie Pagramančio (netoli Tauragės) senolį kunigą, kurio vien žvilgsnis sušildė. Gražu pas mus.

Akys mato skirtingai

Kaip manote, šiandienos pasaulio kontekste klausti žmogaus, kokį tikėjimą jis išpažįsta, viešai apie jį kalbėti - neprasilenkia su etika? Jūs istorikas, mokslininkas. Ar įmanomas religijų sutarimas? Ir kas, jūsų požiūriu, yra tikėjimas?

Labai plati tema, kurios dabar, vienu atsikvėpimu, tikrai neišgvildensime... Be abejo, piligrimo kelias susijęs su tikėjimu. Tai svarbiausias momentas. Einantįjį veda tikėjimas. Tikintįjį piligrimystė stiprina viduje. Ar gali eiti kitaip tikintis? Arba galvojantis, jog netiki? O kodėl ne? Mus veda skirtingi motyvai, akys mato skirtingai, patirtys skirtingos, tačiau kelionės patirtimi, suvokimu galima dalintis tarpusavyje. Netgi einantysis be tikėjimo intencijos (pavyzdžiui, tik dėl mados) kelyje patiria dvasines permainas. Todėl verta eiti. Piligrimai su kitais, einančiais tuo pačiu keliu, gali diskutuoti - vadinasi, bendrauti. Piligrimystė gali tapti atskaitos tašku suprasti kitą, o supratimas suartina.

Religijų sutarimas - sunkiai sprendžiamas klausimas. Vargu ar įmanomas vienas, universalus, receptas. Tai labai subtilūs dalykai, apie juos reikia kalbėti atsargiai. Šiaip ar taip, tikėjimas yra individuali žmogaus patirtis, susijusi su jo sielos gyvenimu.

Prieš kurį laiką kalbėjomės su 75 m. klaipėdiečiu, kuris nuėjo Šventojo Jokūbo kelią. Jis sakė, kad piligrimystė - kaip narkotikas: norisi dar. Keliauti toliau.

Ir aš norėčiau. Kai baigiau šitą kelionę, iš kur pradėjęs, pajutau tai. Tačiau negaliu - laukia daug darbų. Džiaugiuosi turėjęs tokią galimybę...

Kokį maršrutą rinktumėtės kitąkart?

Pirmiausiai noriu apmąstyti savo potyrius šiame kelyje. Ne viskas ateina iš karto. Reikia laiko.

Archyvai

Kokie darbai jūsų laukia universitete, kokius mokslinius tyrimus šiuo metu atliekate?

Į Klaipėdos universitetą, tuometinį Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centrą (dabar BRIAI), buvau pakviestas kurti skaitmeninio tiriamojo archyvo. Tai buvo ilgalaikis projektas, pavadinimu "Skaitmeninio Klaipėdos miesto, krašto bei Žemaitijos tiriamojo archyvo (STA) formavimas". Dar 1992 m. kartu su 10 muziejininkų grupe iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos vykome į Daniją susipažinti, kaip ten gyvuoja muziejai. Iš Atviros Lietuvos fondo gautos lėšos leido pradėti tvarkyti mūsų archyvus. Tuomet stipriai padėjo kompiuterių specialistas Arvydas Velička, jis optimaliai parengė reikiamus pagrindinius parametrus. 1995 m. vykome į Vokietiją pasižiūrėti išsaugotos Klaipėdos krašto archyvinės medžiagos. Įsigytos skaitmeninės kopijos leido atlikti atskirų temų tyrimą.

2012-2015 m. vykdėme didelį projektą "Vertybių transformacijos Baltijos regiono rytinėje pakrantėje Brandžiaisiais viduriniais ir Ankstyvaisiais naujaisiais amžiais", kuriam buvo gautos lėšos iš Europos socialinio fondo. Buvo įsigyta solidi skaitmeninė technika, tyrimai pasistūmėjo į priekį Prūsijos, Klaipėdos krašto, Žemaitijos, Vakarų Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos - buvusios Lucko vyskupijos kontekste. Pamatėme medžiagą, iki šiol mažai įskaitytą istorikų. Buvo išleistos keturios naujos knygos.

Su Lietuvos jūrų muziejaus istoriku-muziejininku Dainiumi Elertu ketiname ruošti projekto tęsinį. Jungiasi ir kiti buvusios projektinės grupės nariai. Norime tęsti tyrimus, toliau kaupti skaitmeninį archyvą - abi šios veiklos tarpusavyje susijusios. Galvojame ir apie vietinių dokumentų archyvavimą, turiu galvoje bažnyčių archyvų skaitmeninimą. Taigi uždaviniai išsiplėtė. Naujos galimybės atsiliepia ir studentų moksliniams darbams. Tai tiek būtų trumpai apie darbus, - šypsosi.

Augančiam žmogui

Ar dar grojate klarnetu?

Nebegroju... Jau seniai.

Kodėl?

Klarnetas - medinis instrumentas, jam reikia atrasti laiko kiekvieną dieną, antraip jis nebegyvena. Nebūna negrojančio klarnetininko, ir negali būti instrumentas negrojamas. Todėl, kad negrojamas jis nebeskamba. Turėjau išsiskirti.

Buvo sunku...

Tai buvo žiaurus sprendimas.

Perleidote kitam?

Perleidau augančiam žmogui. Su viltimi, kad jis pratęs klarneto gyvenimą.