"Dirbantis savo kraštui tarnauja ir visai žmonijai"

Gargždų miesto garbės pilietis Č. Tarvydas perdavė Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų muziejui vertingą savo motinos brolio, prieškario diplomato ir politikos veikėjo Jurgio Šaulio dokumentų archyvą.

Buvusio tremtinio dėka Priekulėje įkurtas laisvės kovų ir tremties muziejus, kuriame surinkti ir vis dar renkami didelę istorinę vertę turintys originalūs dokumentai. Muziejuje galima pamatyti ir primenantį erškėčiuotą tautiečių kelią į Sibiro golgotas traukinio vagoną, ir identišką partizanų bunkerį.

POZICIJA. "Gyvenimas juk turi prasmės, jei gali žmogus gyventi ir dirbti ne tik sau, bet ir savo artimiesiems - savo kraštui ir savo Tėvynei, taigi ir visai žmonijai", - savo laiške Antanui Smetonai rašė signataras Jurgis Šaulys.

Č. Tarvydas - vienas iš pirmosios knygos apie rezistenciją ir tremtį Klaipėdos rajone išleidimo iniciatorių. Prakilnus jo gyvenimo tikslas - inicijuoti, kad paminkliniais ženklais būtų pažymėtos šio krašto partizanų kovų ir žūties vietos. Jis renka dar gyvų istorijos liudininkų prisiminimus apie kovotojų už laisvę žygius ir žygdarbius.

Kiekvienais metais prieš Vasario 16-ąją Č. Tarvydas savo autobusiuku veža kraštiečius kultūros darbuotojus į Prezidentūrą, į Signatarų namus prisiliesti prie tautos istorinių šaknų bei vertybių.

Paženklinti tragedijos

"Gimiau Šalpėnuose, valstiečių šeimoje, turėjome 13 hektarų žemės, bet vėliau gyvenome Šermukšnių kaime. Augome aštuoni vaikai, bet du mirė. Dar vokiečių okupacijos metais mirė tėvukas, vyriausias brolis tvarkė ūkį. Kadangi mūsų dėdė buvo signataras, 1940 metais užėję sovietai pradėjo mūsų šeimai neduoti ramybės, tampyti, draskyti. Mes slapstėmės pas kaimynus, aš mokiausi Švėkšnoje, kol 1952 metų rugpjūčio 5 dieną mamą su keturiais vaikais ištrėmė į Sibirą.

ATMINTIS. Diplomato Jurgio Šaulio dukra Birutė prie tėvo kapo Lugane (Šveicarija).

Brolis Pranas, Geležinio Vilko būrio skyriaus vadas, liko žeminėje su miško broliais. Miške jis išbuvo trejus metus nuo 1950-ųjų, vėliau kaimynai atsiuntė laišką į Sibirą, kad brolį už Švėkšnos, prie Šiaudėnų kaimo, apsupo ir sušaudė stribai, ir jo bei kitų partizanų kūnus sumetė Priekulėje ant grindinio", - pasakojo Č. Tarvydas.

Su broliu jis pasimatė tik kartą, nes partizanai slapstėsi ne savo gimtuose kaimuose, kad neužtrauktų šeimoms nelaimės.

Daugiatautėje tremtinių šeimoje

Pasak Č. Tarvydo, 1953-iaisiais, po Josifo Stalino mirties, gyvenimas tremtyje palengvėjo. Nebetikrino komendantai, žmonėms atidavė pasus vietoje anksčiau duoto vadinamojo vilko bilieto. Jo mama net gavo daugiavaikės motinos medalį. Lietuviai, kurie dirbo kolūkiuose arba laukuose, buvo labai darbštūs, tad irgi gaudavo padėkos raštus.

"Mūsų gyvenimas nebuvo toks blogas, kaip tų, kuriuos ištrėmė ankstesniais metais ir baržomis išplukdė į tūkstančius kilometrų nuo Krasnojarsko glūdinčius miškus. Mes likome mieste, nes buvome atvežti jau paskutiniai. 1948-1949 metais į Sibirą važiuodavo po 10-12 ešalonų, o mūsų surinko vos 10 vagonų. Nebadavome, bet spigino iki 50 laipsnių šaltis", - sakė pokalbininkas, kuriam anuomet buvo 16 metų.

AKTAS. Šio Akto dėka Lietuva ėmėsi savarankiškai spręsti valstybės reikalus.

Darbas plytinės karštyje buvo sunkus, krovė į krosnis plytas, po 80 tūkstančių per pamainą, iškraudavo anglių vagonus, už tai gaudavo atlyginimą. Krasnojarske, milijoniniame tremtinių mieste, lietuvių nebuvo daug, daugiausiai buvo Pavolgės vokiečių, latvių, estų, totorių, žydų, net rusų, nes jeigu žmogus nusipirkdavo karvę, jį "išbuožindavo" ir ištremdavo.

Blakės ir gėrybės už tvoros

"Seno, gražaus miesto centre stovėjo gražūs namai, net penkių aukštų, o mes gyvenome už miesto, prie karinio miestelio, barakuose, po 7 žmones mažame kambarėlyje, ant kelių aukštų gultų. Barakai buvo aptverti, bet sargybos nebebuvo. Medinius būstus apmūrijo. O kiek tarpsieniuose buvo blakių! Rytą visa paklodė nuo raudonavo. Epidemijų nebuvo, mieste buvo poliklinika", - prisiminė Č. Tarvydas.

Tarvydų šeima laikė kiaulę ir karvutę, iš kurios pieno buvo mažiau kaip iš ožkos. Miesto krautuvės buvo tuščios: gerai, jeigu rasdavai aliejaus ir konservų. Prekybininkas žydas nusižiūrėjo Česlovo seserį ir pakvietė šeimininkauti savo namuose. Didžiulėse kareivinėse, kuriose tarnavo ir lietuvių, buvo parduotuvių, jose - kokios nori mėsos ir dešros.

"Mūsų moterys įsigudrino atlupti ir į šoną nusukti aukštos tvoros lentas, įlįsdavo į kareivines ir apsipirkdavo parduotuvėse. Šių pirkėjų vis daugėjo, ir karininkų žmonos pradėjo skųstis, kad joms gėrybių nelieka. Kelias moterytes suėmė kareiviai, liepė išvalyti kareivines, o paskui išleido pro vartus su pirkiniais", - sakė pokalbininkas.

Jeigu tremtinys ką nors pašnekėdavo prieš valdžią - dingdavo be žinios. Už Krasnojarsko ribų išeiti buvo draudžiama. Vyresnio amžiaus žmonių Tėvynės ilgesys buvo nenusakomai aštrus, bet jaunimas gyveno savo gyvenimą. Kai iš kalėjimų paleido politinius kalinius, mieste atsirado labai daug kunigų, jie sekmadieniais laikydavo mišias, tuokė jaunuolius ir krikštijo vaikus.

1957 metais Tarvydų šeima grįžo į Lietuvą, Česlovas dirbo vairuotoju, baigė mechanizatorių kursus, vėliau buvo Priekulės gaisrininkų viršininkas. Tik Atgimimo laikais pradėjo ieškoti savo dėdės J. Šaulio pėdsakų.

Dukra perdavė dokumentus

"Mano dėdės Jurgio pavardė gimimo liudijime yra Šiaulys, kaip ir keturių jo seserų ir trijų brolių, bet jis daugiausiai gyveno užsienyje, tad pasikeitė. Tarybiniais metais jis kalbėdavo per radijo laidą "Amerikos balsas", bet silpnai girdėjosi, nes specialiai buvo trukdoma", - sakė pokalbininkas.

Kai atgavus nepriklausomybę Veiviržėnuose susikūrė "Tėviškėnų klubas", vienijantis istorikus, per bendraminčius Č. Tarvydui pasisekė susirasti 1921 metais gimusios signataro dukros Birutės Šiaulytės-Čelkienės, gyvenusios Detroite, adresą. Ji dirbo lietuvių ambasadoje tarnautoja, o jos vyras iš Raseinių buvo geras elektrikas, dirbo "Ford" gamykloje.

Birutė du kartus viešėjo Lietuvoje. Prieš mirtį istorinį tėvo palikimą, dokumentus ir unikalų dienoraštį, diplomatų pasus paprašė perduoti Č. Tarvydui. Kai kurie eksponatai dabar saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Eruditas ir poliglotas

"Apie savo dėdę aš galėčiau pasakoti tris dienas. Jis gimė Švėkšnos apskrityje, Balsėnuose, 1879 m. gegužės 5 d. didelėje krikščioniškoje šeimoje. Mokėsi pas parapijos daraktorių. O vėliau, kai mokėsi Palangos progimnazijoje, jau ėmėsi tautiškos veiklos, skaitė slaptai mokinių platinamą Žemaitijos gyvenimo apžvalgą "Aušra", - pasakojo Č. Tarvydas.

1895 m. laikraštyje "Vienybė lietuvninkų" pasirodė pirmoji J. Šaulio publikacija. Vaikinas labiausiai norėjo būti kunigu, ir vėliau visą gyvenimą daugiausiai bendravo su dvasininkais. Jaunystėje buvo pašalintas iš kunigų seminarijos už lietuviškos draudžiamos spaudos platinimą. Tuomet įsitraukė į Vilniaus lietuvių veiklą, rengė straipsnius laikraščiams "Tėvynės sargas", "Žinyčia", "Varpas". Kūrė paminklo tautos himno kūrėjui ir dainiui, daktarui Vincui Kudirkai projektą. Ir vėliau plunksnos iš rankų nepaleido, Klaipėdos krašte redagavo laikraščius "Lietuvos keleivis", "Klaipėdos žinios", "Memel-Zeitung".

"Dėdė buvo eruditas ir poliglotas. Jis net išvertė antikos mąstytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių. Rinko medžiagą apie Lietuvos archeologiją, per vasaros atostogas pats dalyvavo ekspedicijoje kasinėjant Lietuvos piliakalnius", - sakė pokalbininkas.

Šveicarijoje, Berno mieste, J. Šaulys studijavo ekonomiką, o baigęs studijas parašė disertaciją ir jam buvo suteiktas filosofijos daktaro vardas.

Dienoraštį pavarčius

"Nuo 1914 iki 1948 metų, iki pat savo mirties, dėdė Jurgis kasdien rašė dienoraštį: kaip buvo sudarytos vyriausybės, ministrų kabinetai, kokie politikų pasitarimai vyko", - sakė ponas Česlovas.

Diplomatas išsamiai, vaizdinga kalba aprašė ne tik politinius įvykius, bet ir perteikė anuomečio gyvenimo dvasią bei žinomų veikėjų charakteristikas. Rašė, kaip A. Smetona su patarėjais, pirmosios Vyriausybės vadovu Augustinu Voldemaru ir finansų ministru Martynu Yču "bombardavo" Vokietijos Reicho kanclerį įvairiais raštais Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimais. Beje, Reichas pareiškė, jog palieka lietuvių tautai spręsti pačiai nustatyti savo Konstituciją ir santykius su kaimynais.

Dienoraštyje užfiksuotas Lietuvoje karo metais vykęs didelis "pairimas", kai siautėjo banditai, vokiečių sprukimas iš fronto, bolševikų gaujų ir lenkų legionininkų įžūlių galvų kėlimas. Jis rašė: "Nelengva širdimi važiavome iš Lietuvos, matydami prasidėjusią suirutę: visos mūsų mintys buvo užimtos klausimu - kaip pasiseks nugalėti taip iš visų pusių tykančias sunkenybes."

INFORMACIJA

1912 m. apgynęs daktaro disertaciją, J. Šaulys Vilniuje įsidarbino Žemės banke finansininku. I pasaulinio karo metais įstojo į draugiją, kurios nariai šelpė nukentėjusius nuo karo žmones.
1916 m. birželį su prezidentu Antanu Smetona bei tiekimo ir maitinimo ministru Steponu Kairiu atstovavo tautai III Pavergtųjų tautų konferencijoje Lozanoje (Šveicarija).
1917 m. rugsėjį Lietuvių konferencijoje J. Šaulys buvo išrinktas į Lietuvos tarybą, buvo jos generalinis sekretorius ir pirmasis vicepirmininkas. O vasario 16-ąją drauge su kitais tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Nuo 1918 iki 1923 m. dirbo diplomatinėje tarnyboje. Jis buvo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vatikane. Bendravo su popiežiumi Pijumi XI.
1924 m. pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos atsidavė periodinių leidinių redagavimui ir leidimui. Klaipėdos krašte redagavo "Lietuvos keleivį", "Klaipėdos žinias", "Memel Zeitung". Į diplomatinę tarnybą Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Vatikane sugrįžo 1927 m. ir dirbo iki 1940 m. Mirė 1948 m. Lugane (Šveicarija), šio miesto kapinėse ir palaidotas.