Dekoracijas galima kurti ir iš makaronų, ar nuotekų vamzdžių

"Kaskart dekoracijos naujam renginiui - naujas "kūdikis". Norisi pasidalint tuo saldžiu atradimų džiaugsmu, kada valandų valandas šliaužioju po statybinių prekių parduotuves, kada būna visiškas vakuumas galvoj, bet netikėtai pamatytas vamzdis ar koks sraigtelis yra tai, nuo ko ir prasideda kūryba.

Pavyzdžiui, žvaigždėms sutikti ant raudono kilimo skirtos tvorelės strypai "gimė" iš nuotekų vamzdžių, gėlių padėklų, bumbuliukais tapo pigiausios lemputės. Kolonoms kurti panaudojau betonavimo tūtas..." - socialiniame tinkle rašė A. Urbšienė ir pasidalijo nuotraukomis, kokios įspūdingos dekoracijos gimsta artėjančiam šimtadieniui.

KŪRYBOS PROCESAS. Dekoracijos artėjančiam šimtadieniui.

Įdomu, kaip atrodo tas kūrybinis procesas. Atvažiuojate į statybinių medžiagų parduotuvę ir...

Ir pamatau, kad, pavyzdžiui, betonavimo tūtos yra net 3 metrų ilgio, į mano automobilio bagažinę niekaip netilps. Parduotuvės darbuotojai sako, kad jei noriu, kad supjaustytų, reikia pjūklo. Bėgu pirkti pjūklo, tada kartu pjaustome... Esu sumaniusi, kad iš tų tūtų pagamintos kolonos turi būti juodos spalvos, bet suprantu, kad dažai neatrodys gerai, nes susigers, o man reikia spindesio. Tada dar nusiperku 500 metrų lauko darbams skirtos juodos izoliacinės medžiagos toms tūtoms apklijuoti...

ARCHYVAI. Scena iš Aivos Urbšienės režisuoto renginio.

Kaip reaguoja statybinių prekių parduotuvių darbuotojai, kai smulkutė, inteligentiška moteris ateina pirkti betonavimo tūtų ar kanalizacijos vamzdžių?

Jie mane jau žino kaip nuluptą. Jei einu prie varžtų, paprastai darbuotojai jau neklausia, ko ieškau, o teiraujasi, ką šį kartą kursiu. Jie visada man draugiškai pataria, kas prie ko lips, kas nelabai. Aš juokauju, kad tose parduotuvėse dirba geriausi mano scenografai. Vienoje statybinių prekių parduotuvėje dirbantis apsaugos darbuotojas niekada nepraleidžia progos pasiteirauti, ką šį kartą esu sugalvojusi ir kuo virs tos visos mano prekės.

Sugalvoti dekoracijas renginiui pagal pasirinktą temą gal nėra taip sunku, manau, kur kas sunkiau sugalvoti, iš ko pačiam jas pasigaminti?

Idėjų ieškau ir internete. Taip pat peržiūriu daugybę spektaklių, ieškau pavyzdžių. Žinoma, nepretenduoju sukurti tokias sudėtingas konstrukcijas, kokios būna profesionaliuose teatruose, bet, stebint profesionalius darbus, galvoje kyla daugybė idėjų, kurias ir bandau įgyvendinti, kiek, žinoma, leidžia mokyklinės pajėgos.

Bepigu profesionaliuose teatruose kurti įspūdingas dekoracijas, kai tam skiriami didžiuliai pinigai.

Žinoma, nėra ką lyginti. Bet ir aš dekoracijų negalėčiau sukurti turėdama vos kelis eurus kišenėje. Už tiek gali nebent popieriaus lapą scenoje pakabinti. Paprastai norint sukurti įspūdingą vaizdą vis tiek prireikia išleisti kelis šimtus eurų.

Papasakokite, kokių dar idėjų esate įgyvendinusi. Kažkada mačiau jūsų kurtą renginį, kur įspūdingi auksiniai rėmai buvo pagaminti, regis, iš paprasčiausių makaronų?

Prieš kelerius metus tokie rėmeliai buvo "ant bangos". Aš ne vienintelė tokius dariau. Parinkus atitinkamų formų makaronus, ant rėmelių išklijuodavome įspūdingus raštus, juos apipurkšdavome aukso spalva ir tinkamai apšviesti jie atrodydavo labai prabangiai. Žiūrovai po renginio net lipdavo į sceną, kad galėtų paliesti ir išsiaiškinti, iš ko tie rėmeliai pagaminti. Tiesa, kol karštais klijais suklijuodavome tuos makaronus, darbo būdavo nemažai, nes makaronai maži, o klijai karšti - visi pirštai būdavo nudeginti...

Kai kūrėme spektaklį "Karalius Mindaugas", ilgai sukau galvą, kaip sukurti scenoje akmeninio rūsio vaizdą, juk tikrų akmenų į sceną netempsi. Tad statybinių medžiagų parduotuvėje prisipirkau sandarinimo putų. Namuose, garaže, ant grindų pripurškiau mažų rutuliukų, jie išsipūtė iki akmens dydžio, sustingo, tad beliko išskaptuoti, nudažyti ir turėjau daugybę į akmenis ir uolienas panašių dekoracijų.

TRANSFORMACIJA. Plastikiniai buteliai virto kalėdiniais papuošimais, kai teatro mokytoja sugalvojo juos pagražinti karštu lituokliu.

Iš namų juos dar reikėjo nugabenti iki mokyklos?

Juk jie lengvi. Be to, aš pripratusi, kad mano automobilis visada prigrūstas dekoracijų arba priemonių, skirtų joms kurti.

Įtariu, kad tokioms dekoracijoms sukurti nepakanka vieno kito vakaro?

Pavyzdžiui, minėtas "uolienas" ir "akmenis" meistravau dvi savaites. Bet man tokie darbai labai patinka. Liaudiškai sakant aš tokiomis akimirkomis kaifuoju. Man tokia kūryba - tarsi meditacija. Tas atradimo džiaugsmas, kad paprastomis priemonėmis pavyko įgyvendinti sumanymą, malšina visą nuovargį.

Kodėl jums toks svarbus renginio vizualumas?

Man atrodo svarbu, koks bus pirmas įspūdis, kai atsitrauks uždanga. Jei vaizdas įspūdingas - žiūrovas kaip mat įsitraukia.

Žinoma, vienos pačios dekoracijos nieko nereiškia. Labai svarbu, kad jos atlieptų scenoje vykstantį veiksmą. Ypač didelį dėmesį skiriu ir apšvietimui.

Man pačiai kaskart labai įdomu, ką dar galima sugalvoti ir kokių netikėtų sprendimų surasti. Neslėpsiu, idėjas tenka gvildenti gana ilgai. Sunkiausia sugalvoti temą. Pakanka kartais tik pavadinimo, o tada jau "matau" scenografiją, girdžiu muziką, kokia galėtų skambėti ir tik vėliau gimsta tekstai, personažai. Gal tai nėra pagal taisykles, bet aš pasikliauju jutimu, jog pavyks. Ir iki šiol pavyko visada, nors, neslėpsiu, savaitės prieš renginius yra tokios, kad manęs nėra šeimoje net grįžus vakare, nes darbas dar tęsiasi iki vėlumos prie kompiuterio, derinant detales su mokiniais ir pan.

  IDĖJA. Prabangūs rėmelio raštai, sukurti iš makaronų.

Kiekvienas profesionalus režisierius irgi turi savo matymą, bet jis turi ir komandą: scenografus, kostiumų dailininkus.

Taip, mokykloje tai sunkiau. Šokio, muzikos mokytojai turi savo programas, pagal kurias dirba, tad, norint pagalbos, reikia prieš kelis mėnesius jau turėti "matymą", bet to padaryt neįmanoma, nes renginys veja renginį, kiekviena proga norisi nustebinti žiūrovą, tad įprastai kūrybinių paieškų keliu einu viena, suprasdama, kad kolegų kaskart negaliu trukdyti. Tad nori nenori, pačiai tenka ir režisuoti, ir scenografiją ar net kostiumus kurti, jau nekalbant apie muzikos paieškas.

Nesu išskirtinė, taip dirba dauguma teatro mokytojų, gal tik mano išskirtinis bruožas - didelis dėmesys vizualizacijai ir kaskart naujų sprendimų paieškos. Tų pačių dekoracijų nenaudoju dukart. Tas saldus noras "išieškoti" ir sukurti visumą tarp teatrinio vyksmo, vaikų vaidybos, scenografijos tikslinio panaudojimo mane "veža".

O moksleiviai noriai įsijungia į kūrybinį procesą?

Džiugu, kada į procesą įsijungia kūrybiški vaikai. Visada priimu jų pastebėjimus, diskutuojame. Būna, kad jų akis mato geriau, tada randam bendrą sprendimą ir visada tuo džiaugiuosi, kad tai, kas scenoje, nėra tik mano. Kaip kitaip ugdyti mokinio kūrybiškumą, jei jis pats neprisilies prie proceso, o bus tik vykdytoju? Nors būna įvairių situacijų. Mokyklinis teatras - gyvas organizmas ir čia nėra taisyklių. Žmonės keičiasi, vieni ateina su idėjomis, kitus reikia įkvėpti ir leisti jiems patikėti, jog jie tikrai geba.

O įsivaizduojate jūsų režisuotą renginį iš viso be dekoracijų?

Tai būtų mano noras. Bet, mano nuomone, tuščioje scenoje gali kurti tik profesionalai. Per dvejus metus, kiek skirta teatro pamokoms, išugdyti tokio lygio aktorius mokykloje nėra paprasta. Tad dekoracijos, muzika, apšvietimas mokiniams labai padeda scenoje