David Bowie gyvenimo filosofija

Bent kartą gyvenime pabūkite lavono draugijoje. Visiškas gyvenimo nebuvimas - tai pats rimčiausias iššūkis, koks tik gali būti mestas žmogui.

Visada prie kostiumo apsiaukite didelius angliškus batus - žinote, tokius su plačiu rantu. Nėra nieko blogiau už apgailėtiną itališką prašmatnumą ant kojos galo.

Kai aš kamuojuosi su teksto pabaiga, griebiuosi paskutinės priemonės - atviro alogiškumo.

Lester Bengs, nuožmus 8 dešimtmečio roko kritikas, kartą pasakė savo maloniausią komplimentą vienos grupės nariams: "Klausydamas jūsų muzikos jaučiausi kaip mazochistas ant pragaro keptuvės." Tada man tapo aišku, kad mes visiškai skirtingi.

Aš nelaukiu iš žmonijos tokio progreso visose srityse. Bet jeigu jūsų vaikui ausų uždegimas, jūs jausitės mirtinai dėkingas tam, kuris išrado antibiotikus.

Man visada buvo gaila, kad aš taip ir neišmokau atvirai kalbėtis su savo tėvais, ypač su tėvu.

Šlovė neeilinius žmones gali priversti atrodyti vidutinybėmis.

Jeigu aš nebūčiau tapęs muzikantu ir rašytoju, būtų nesvarbu, kuo aš užsiimu.

Aš niekada nesipažindinau su daugybe roko muzikantų ir visada jaučiausi jų kompanijoje visiškai vienas. Kartais dėl to apgailestauju.

Visata mane stulbina savo grandioziškumu, bet aš nemanau, kad už jos būtinai turi būti koks nors protas arba varomoji jėga.

Liūdna suvokti, kad šiuo visuotinio nubukėjimo metu vietoje klausimo "Ar Nyčė buvo teisus dėl Dievo?" keliamas kitas: "Kokio dydžio penį jis turėjo?"

Stenkitės imti tai, kas geriausia, iš kiekvienos akimirkos. Mes netobulėjame. Mes niekur neiname.

Tu niekada nebūni tas, kas atrodai. Kartą devintajame dešimtmetyje prie manęs priėjo pagyvenusi ponia ir paklausė: "Misteri Eltonai, gal duotumėte man autografą?" Aš jai atsakiau, kad esu ne Eltonas, o Davidas Bowie. "Ačiū Dievui, - su pasibaisėjimu pasakė ji, - nes jo tokie šlykštūs rudi plaukai, ir dar tas grimas!".

Kiti irgi niekada nebūna tai, kas atrodo. Kai aš pirmą kartą atvykau į Ameriką, maždaug 1971 m., mano Niujorko gidas man pranešė, kad klube "Electric Circus" vakare gros "The Velvet Underground". Aš tikriausiai buvau didžiausias jų fanatas visoje Jungtinėje Karalystėje. Taigi atėjau anksčiau ir įsitaisiau šalia scenos. Pasirodymas buvo puikus, aš dainavau ir labai stengiausi, kad Lu Ridas pastebėtų mano entuziazmą. Po koncerto prasmukau į užkulisius, susiradau kažką iš grupės ir paklausiau, gal galiu pasikalbėti su Lu. Jis lengvai nustebo, tačiau liepė palaukti. Nepraėjus nė minutei, pasirodė Lu. Mes atsisėdome ir kalbėjomės apie dešimtį minučių apie tai, kaip rašomos dainos. Išėjau apsvaigęs iš laimės - išsipildė mano svajonė! Kitą dieną pasakiau savo gidui, koks malonumas buvo paklausyti "The Velvet Underground" ir susipažinti su Lu Ridu. Jis apstulbęs pažvelgė į mane ir ėmė kvatoti. "Lu neseniai iš jų išėjo, - pasakė jis. - O tu kalbėjai su nauju solistu."

Netikėk niekuo, išskyrus savo paties patirtį.

Parengė Vilma Skiotienė