Daug iškentėjusi, bet nepalūžusi

„Aišku, dėl Karolio labai liūdna, - sutiko N.Venckienė, - bet sūnus jau suaugęs. Pasiilgstu, bet galime kalbėtis per skaipą. Kasdien kalbamės, todėl nesijaučia, kad esame vienas nuo kito toli. Mano tėvai labai džiaugiasi, jaučiasi daug geriau, kai aš su jais. Visi dar labai pergyvename dėl mano pusbrolio Tado Skučo mirties. Toks visiškai sveikas buvo, bet prieš 6 metus sunkiai susirgo. Negalėjau jo prieš mirtį gyvai aplankyti.“

Kaip paaiškintumėte, jog visi jums inkriminuojami nusikaltimai subliūško? Ar tikrai vertėjo vos ne per visą Žemės pusrutulį boginti į Lietuvą žmogų, kurio nusikaltimai - faktiškai niekiniai?

Tai ir yra esmė, dėl ko aš į Ameriką išvažiavau. Dėl man peršamų protu nesuvokiamų nusikaltimų. Ir dėl šitų keturių, dėl kurių buvo prašoma mane išduoti, turbūt amerikiečiai nebūtų manęs išdavę, jei Lietuvos teisėsauga būtų pateikusi ir tų man inkriminuojamų nusikaltimų video įrašą. Bet nepateikė. Pateikė tik menamų nusikaltimų aprašymą. O kiek išlaidų!

Mano nusikaltimus tyrė 14 asmenų tyrėjų grupė, o vėliau - jau 17. O koks rezultatas? Visi man inkriminuojami nusikaltimai padaryti tą pačią 2012 metų gegužės 17 dieną. Reikėjo parodyti JAV ir tos dienos vaizdo įrašą. Bet nerodo. Slepia. Už tokius nusikaltimus, jei teismas pripažįsta kaltu ir jei tas žmogus nėra Neringa Venckienė, net nebūtų skirtos laisvės atėmimo bausmės. O jei skirtų, tai jų vykdymas vis tiek būtų atidėtas. O aš jau atlikau realią laisvės atėmimo bausmę. Man iš pradžių buvo inkriminuojama ne 39, bet 40 nusikaltimų, o dabar liko tik 4. Tik dešimtadalis.

Kaip, manote, visa ši teisiškai absurdiška istorija baigsis?

Sunku pasakyti. Yra sąžiningų teisėjų. Bet jei jie gerai įsižiūrės į video, tai tie, kurie vykdė Deimantės pagrobimą, patys turėtų būti teisiami. Mergaitė buvo tampoma ir už galvos, ir už kojų, ir rankos buvo sukamos. Kada nors pamatysite tą video. Pamatysite, kaip vykdomas teismo sprendimas. Deimantė paimta 2008 metų lapkritį, o bylos mums pradėtos kelti 2010 metais. Nežinau, gal kita mano vietoje būtų išprotėjusi... O aš esu visiškai sveika, atmintis labai gera, net į dokumentus nereikia žiūrėti. Viską ir taip atsimenu. Žiūrėsim, kaip čia bus. Tos bylos teisminis nagrinėjimas gali tęstis ir metus, ir dar daugiau. Tikrai neišsispręs per mėnesį.

Jūs iš tikrųjų psichologiškai labai stipri moteris, jei ištvėrėte tokį ilgą įkalinimą Čikagoje...

Nepasakyčiau, kad ten labai blogai. Moterų aukštas - kaip izoliatorius, o vyrų aukštai - kaip kalėjimas. Moterys ten laikomos tik iki teismo. Nuteistas išveždavo kalėti kitur.

Gyvenau vienoje kameroje ir su inde, ir su kine, ir su amerikiete. Susikalbėdavome angliškai. Galiu suprasti, kalbėti, nors niekada nekalbėsiu taip gerai kaip mano sūnus Karolis. Visada kalbėsiu su akcentu. Karolis Amerikoje mokosi. Į Lietuvą tikrai negrįš. Iš Lietuvos išsivežiau dar mažiuką. Pradėjo augti, stiebtis tik nuo 15-os metų. Dabar jo nepažintumėte, koks vyras išaugo. Mes su Karoliu labai artimi, nes JAV viena jį užauginau. Tai mano sūnus, tik labai jautrus. Aš būdama kalėjime dėl jo labiau pergyvenau nei dėl savęs.

Iš pradžių buvo šokas, nes pati atvykau pas JAV pareigūnus ir buvau sulaikyta. Bet paskui viską apgalvojau - ir nurimau. O ką veikti? Daug skaičiau ir televizijos laidas žiūrėjau. Galima buvo laisvai vaikščioti ant stogo, nuo kurio matėsi visa Čikagos panorama ir ežeras. Galima buvo eiti į sporto salę sportuoti. Moterų aukšte nebuvo susiskirstymo zonomis, gali vaikščioti, kur nori. Mano kameros moterys buvo malonios. Gal sąmoningai buvo tokios man į kompaniją parinktos. Kinė buvo baigusi magistrantūrą, o indė - drabužių dizainerė. Su inde gyvenau 18 mėnesių, su kine - 5 mėnesius. Buvo įdomu bendrauti. Aš pasakojau apie Lietuvą, o jos apie savo šalių papročius. Buvome skirtingų tikėjimų. Indė jautienos nevalgė. Bet buvo galima užsisakyti ir vegetariško, ir košerinio maisto. Jis geras, tik dažnai vienodas. Pasiilgau lietuviško maisto. Bet buvo ir įvairių vaisių, daržovių. Visi įsivaizduoja, kad kalėjime baisu. Iš tiesų nėra taip baisu, bet, jei esi pripratusi dirbti, labai reikia susigalvoti, ką nelaisvėje veikti.

Karolis galėjo mane lankyti kas antrą savaitę nuo 9 val. iki 15 val. Labai stengėsi man padėti. Ir dokumentus įvairius į anglų kalbą vertė. Aišku, jam buvo sunku, vos 18-os metų. Tarėsi ir su diedukais, ir su kitais giminėmis. Uždarėme ir gėlių parduotuvę.

Kodėl sugalvojote būtent gėlių verslą? Gal mama išmokė prižiūrėti gėlynus?

Nežinau, iš vaikystės labai mėgau gėles. Amerikoje iš pradžių baigiau teisės koledžą, bet tų teisinių dokumentų skaityti, analizuoti, vertinti taip nesinorėjo. Vėl sėdėti kabinete ir skaityti? Ne, norėjosi ko nors mieliau širdžiai. O tame pačiame koledže buvo dėstomas ir gėlių dizainas.

Vadinasi, dėl ekstradicijos buvo sužlugdytas ir jūsų verslas?

Verslas - tik pinigai. Baisiau - šmeižtas. Aš žinau, kad mane gali teisti tik dėl keturių nusikaltimų, o tai, ką skelbia kai kuri Lietuvos propagandinė žiniasklaida, yra visiškas melas. Aš esu rami. Bet toliau pilamas melo srautas. Skaitau dabar mamai, ką apie mane viena žurnalistė rašo. Kad kai mokiausi mokykloje, mano mama nešė mokytojams dovanas, todėl už dovanas baigiau mokyklą aukso medaliu.

Ar nežadate kada nors Lietuvos apskųsti Europos Žmogaus Teisių Teismui?

Ką čia bylinėtis? Nėra nei laiko, nei noro. O kas protingas - ir taip supras. Mane visada morališkai palaiko pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės, pažįstami, todėl jaučiuosi stipri. Tik kai sugrįžus į Lietuvą pirmą dieną vedė į teismą, buvau neišsimiegojusi. O dabar jau atsigavau. Iš Čikagos iki Varšuvos naktį skridome 8-10 valandų. Mane vežė trise. Nežinau, gal tokios ekstradicijos taisyklės. Gal visus suimtus taip veža. Lėktuvo salone buvo ir daugiau keleivių, bet jie kalbėjo lenkiškai. Nesimatė, kad aš esu suimta. Manė, kad eilinė keleivė.

Ar gailiuosi, kad taip Deimantę gyniau? Ne, nesigailiu. Viskas dėl to, kad mergaitės buvo gaila. Arba ją myli, saugai, arba turi pamiršti, kad ji gimė, ir apie ją negalvoti. Tai pasirinkimo klausimas. Aš pasirinkau savo dukterėčią mylėti. Tikiuosi, kad kada nors pasimatysime. Kitų metų vasario 19-ąją Deimantei sukaks 16 metų. Gal kai sueis 18 metų, pati panorės su mumis susitikti? 2014 m. spalio 14-ąją ji buvo apklausiama per skaipą. Mano mama matė. Keturias valandas praverkė ir pasakojo, kad mano mama ją vežė į mišką, nors mano mama nevairuoja.

Turbūt tėvai jumis taip džiaugiasi, kad vos spėja seniai matytą dukrą lepinti, vaišinti?

Baigiu jau atsivalgyti lietuviško maisto. Ir šukuoseną jau pakeičiau. Plaukai - vėl trumpi. Mano plaukai kaip mano tėčio - „ežiukas“ tinka geriausiai. Žinote, tėvų amžius jau solidus. Mamai - 76 metai, o tėčiui - 81 metai. Tą dieną, kai Deimantę ėmė, tėtis patyrė insultą, dar Parkinsono liga prisidėjo. Džiaugiuosi, kad vėl esu su jais.

Ar jūsų nežemina ta apykojė? Ar neatrodo, kad ši sankcija perteklinė?

Manęs jau niekas nepažemins. Yra tokios priemonės, todėl ir taiko. Dokumentų paėmimas, apykojė, užstatas…. O iš tiesų, tai ketvirta kardomoji priemonė - namų areštas. Bet dar ir pati nenoriu niekur išeiti. Man smagu ir namie. Visi tarpusavyje kalbamės, giminės aplanko. Savo brolio kapo taip pat dar neaplankiau. Aplankysiu. Tik paprašysiu prokuroro leidimo.

Neringa Venckienė iš Lietuvos į JAV išvyko 2013 m.

Sulaikyta 2018 02 22

Į Lietuvą parskraidinta 2019 11 06