Daiva Vaitkevičiūtė: ambasadoriaus meilužė

Bibliotekose graibstomi Daivos Vaitkevičiūtės romanai sugrįžta nučiupinėti kaip saldainiai. Savotiška masine manija virto lietuviškų serialų žiūrėjimas, kurių scenarijų autorė - mūsų kraštietė, šilališkė.

Rašytojos neišvysi šmėžuojant aukštuomenės vakarėliuose, žydrajame eteryje, ir ji nedalina pikantiškų interviu moteriškiems žurnalams. Nes už populiarumą jai svarbiau yra sielos puota ir kūrybinės orgijos. Ir meilė, kurią, jeigu tuo metu šalia nėra jos verto žmogaus, po smiltelę išbarsto savo knygų puslapiuose.

Prasidėjo naujas serialo "Nekviesta meilė" sezonas. Praėjusiais metais jį žiūrėjo maždaug 800 000 žiūrovų. Esate viena iš jo scenaristų. Ar prognozuotumėt tokią pat sėkmę serialui ir šiais metais?

Be jokios abejonės, naujos serijos turėtų patikti žiūrovams. Vėl grįžta ponas Baronas (aktorius Adolfas Večerskis), vėl meilė, intrigos, išdavystės jauks herojų gyvenimus. Man norėtųsi pasidžiaugti, kad tai pirmas lietuviškas serialas, parduotas užsienio auditorijai. Tiksliau, pats scenarijus. Latvijos TV kompanija LNT pagal mūsiškį sukūrė latvišką "Nekviestos meilės" versiją. Tiesa, jis vadinasi "Svetimi gyvenimai". Ir turi gerus televizinius reitingus. Tik po šito fakto nusiraminau - scenarijus vis dėlto yra geras.

Tai sėkmės paslaptis slypi scenarijuje?

Manau, kad ne. Prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui pavyko suburti puikią komandą. Scenaristas ir režisierius Alvydas Šlepikas - be galo talentingas žmogus ir puikus mokytojas. Jo dėka nesunkiai perpratau scenarijaus rašymo subtilybes. Labai svarbus žmogus ir R. Skaisgirys, jis gerai išmano, kaip reikia žiūrovams pasakoti istoriją. Ir - puikus aktorių kolektyvas.

Po pirmo sezono serialo kūrėjai sulaukė žiūrovų priekaištų, kad numarino aktoriaus A. Večerskio sukurtą personažą Antaną Baroną.

Gaila, bet buvo tokia neišvengiama būtinybė. Serialo pristatymo metu A. Večerskis parodė į mane pirštu ir tarė: "Tai mano žudikė". Tačiau šį sezoną A. Večerskis atgimė kitame, ir ne mažiau įdomiame personaže.

Gyvenate Šilalėje, mažame provincijos miestelyje. Vieniša, išsiskyrusi moteris turbūt neišvengiamai tampa apkalbų objektu. Kokių gandų esate apie save girdėjusi?

Oi, įvairiausių. Štai prieš keletą metų parašiau projektą Didžiosios Britanijos ambasadai ir Šilalėje pavyko įstaigti Europos informacijos centrą. Į jo atidarymą atvažiavo pats ambasadorius, tad jau kitą dieną pasklido gandai, kad aš esu ambasadoriaus meilužė, todėl ir skyrė finansavimą. Kitas tikras faktas - kažkas parašė skundą, kad naktimis savo bute verdu naminukę, ir sulaukiau policijos vizito. Skundo teikėjas neįsivaizdavo, ką dar galima veikti naktimis, kam daugiau deginti elektrą, jei ne varant naminę. Teko policininkams pasiaiškinti, jog naktimis rašau. Pasijuokėm, ir viskas. Yra žmonių, kurie kurpia apie mane neįtikimas istorijas, ir yra tokių, kurie jomis tiki. Bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Gyvenu, kaip man patinka.

O jus nekviesta meilė dažnai aplanko?

Būna, bet retai. Kodėl? Pasakysiu atvirai - dauguma mūsų vyrų yra tiesiog idiotai. Jei išsiskyręs, tai būtinai verks dėl savo nenusisekusio gyvenimo, visaip kaltins ir dergs buvusią žmoną. Po kelių tokių pokalbių pačiai užeina noras eit ir pasikart. Kitiems rūpi vien intymus bendravimas. Tokiems pasiūlau šimtą litų, kad galėtų susimokėti prostitutei ar bent nusipirktų guminę lėlę. Aišku, yra įdomių, protingų, netgi romantiškų vyrų, su kuriais malonu bendrauti, dirbti. Bet jie dažniausiai būna vedę. O man vedęs vyras - miręs.

Ar dėl mylimo žmogaus kaip nors transformuotumėte savo kūną, falsifikuotumėt charakterio savybes, prisitaikytumėt? Jei partneris nenori žaisti pagal jūsų taisykles, keičiate partnerį ar taisykles?

Man svarbu, kad vyras turėtų savybes, kuriomis apibūdinami geri draugai. O geras draugas yra tas, kuris kitą žmogų priima su jo visais pranašumais ir trūkumais. Štai ir visos taisyklės. O charakterį keisti, vaidinti, apsimetinėti - kvaila. Tai gali duoti tik laikiną efektą, tačiau ne komfortą. Na, o jei partneris pageidautų, kad reanimuočiau savo biustą iki jo susikurtų standartų, nuvesčiau jį pas psichologą, kad truputį pareguliuotų mąstymą. Arba atsisveikinčiau. Argi čia draugas, kuris verčia savo moterį gultis po chirurgo skalpeliu?

Vos pasirodo kokia moters parašyta knyga, pasipila vyrų kolegų šlykštynės: "Vaginos monologai, ji prostitutė gyvenime ir kūryboje". Kaip manote, ar jėgos lygios, ar literatūroje moteris - antroji lytis?

Aš nekreipiu dėmesio į panašius komentarus. Su kvailiu ginčytis - kaip su pliku peštis. Nėra ko slėpti, juk rašoma dėl dviejų dalykų: dėl garbės arba dėl pinigų. Vyrai pavydi rašančiai moteriai ir vieno, ir kito. Bet moterų skaitytojų auditorija daug didesnė už vyriškąją, todėl jaučiuosi saugi ir rami. Skirtingai nei kai kurie autoriai, aš żinau, ką rašau, dėl ko rašau. Mano tikslas - kad mano knygos būtų skaitomos. Užduotis - parašyti lengvai skaitomą, smagų kūrinį. Padėti skaitytojui atsipalaiduoti, pasvajoti. Šiais laikais daug nerimo, o jį geriausiai išsklaido svajonės. Svajonės apie tikrą meilę, apie stiprų, visas kliūtis įveikiantį jausmą.

Ar turite ambicijų parašyti "rimtą" romaną, turiu galvoje - ne skaitalą?

Viename susitikime su skaitytojais išgirdau: "Nekenčiu lietuvių literatūros". Išsikalbėjome. Oponento argumentai man įsiminė. Anot jų, mūsų rimtojoje literatūroje klesti depresyvi mirties kultūra, vaizduojamas pasaulis be išeities, be tikros meilės. Įprastai tokių kūrinių pabaigos - nelaimingos, nes tada kūrinys neva savaime įgyja vertę, o geros pabaigos - banalu, neskoninga, netgi smerktina. Darau priešingai; už tai irgi gaunu pylos nuo kritikų.

Kaip apskritai mėgaujatės gyvenimu? Ką sau leidžiate, ko - ne?

Kiekvieną rytą pradedu meditacija. Mintyse pasimeldžiu, paprašau Kūrėjo laiminti tos dienos darbus. Prieinu prie lango, pasidžiaugiu nauju rytu, pasaulio tobulybe. Tokia mažytė, bet stipri džiaugsmo dozė pozityviai nuteikia visai dienai. Nevaikštau dažnai į bažnyčią, nesimušu sau į krūtinę, kartodama: "Esu kalta, labai kalta". Bet save laikau krikščione, ir tame tikėjime yra dalis mano stiprybės. Įtampos ir krizės mane aplenkia. Man kūryba teikia džiaugsmo. Jei būtų kančia, tai kam kankintis?

Ivona ŽIEMYTĖ