Daiva Tamošiūnaitė-Budrė: "Kiek žmogus duoda, tiek ir pasiimi"

Pati D. Tamošiūnaitė-Budrė džiaugiasi galimybe grįžti prie to, ką labiausiai moka, ir sakosi nepritrūksianti jėgų narplioti žmonių gyvenimus. Moteris tikisi, jog istorijas pasakojanti laida "Tik tarp mūsų" padės žiūrovams atrasti teigiamų pavyzdžių ir galbūt pasisemti patirties priimant įvairius sprendimus.

Grįžtate į televiziją, o dar visai neseniai lyg ir guodėtės, jog nebeturite eterio, nebeturite darbo. Ar tikėjotės tokių greitų pokyčių? Kaip sutikote žinią apie naująją laidą?

Kaip man atsibodo, jog visi galvoja, kad guodžiausi ir verkšlenau. Viskas buvo ne taip. Atvažiavo žurnalistė, pasikalbėjome apie dukrą baleriną ir vyrą seimūną, o anonse nuskambėjo: "Tamošiūnaitė dabar bedarbė. Tik Seimo nario žmona." Visi žinome, kad anonsui reikia intrigos. Iš tikrųjų aš nei guodžiausi, nei ką. Visos televizijos ir taip žinojo, kuo mano gyvenimas tuo metu buvo užimtas. Žinojo, kad aš ieškau galimybių dirbti televizijoje, nes man ten vis dar yra įdomu. Aš ne kartą esu sakiusi, kad norėčiau į eterį sugrąžinti istorijas. Nors niekas dabar negali garantuoti naujojo projekto ilgaamžiškumo, aš džiaugiuosi šia galimybe. Dabar galiu traukti iš savo stalčiuko temas ir herojus.

Jums teko vesti net kelias laidas įvairiais pavadinimais, dauguma jų - apie gyvenimiškas istorijas. Buvote trumpam pabėgusi ir į pokalbių laidą, o dabar vėl grįžtate prie pasakojimų. Ar tai reiškia, kad šis žanras Jums labiausiai prie širdies?

Šiuo metu tai yra vienas iš tokių formatų, kuris reikalauja šiek tiek mažesnio biudžeto negu pokalbių laida. Pokalbių laidos žanras, be abejo, man įdomus. Laida "Be grimo" atsisveikino po dviejų mano tiesioginių eterių, todėl norėtųsi prie to grįžti. Tai buvo taip skanu ir man taip gerai atrodė. Galėjau šnekėti ir šnekėti. Bet istorijos šiuo metu - optimalus variantas.

Per daugelį metų puikiai įvaldėte gyvenimiškų istorijų pasakojimo meną. Ar naujojoje laidoje ir toliau taip subtiliai ir šiltai narpliosite žmonių gyvenimus? Ar dar tebeturite tuos sugebėjimus?

Taip. Tai priklauso nuo požiūrio į laidą ir santykio su herojais. Per kelerius istorijų pasakojimo metus nė vieno priešo taip ir neįsigijome. Bet įsigijome draugų. Ir gana nemažai. Jie net tapo tokiais draugais, su kuriais susiskambini. Pats pasakojimas diktuoja tavo požiūrį. Negalvoji, kaip čia dabar viską papasakoti, kaip išspausti žiūrovui ašarą ar suvirpinti širdį. Tiesiog atsispindi tavo paties santykis. Tau taip norisi pasakoti, tu taip šneki. Tai yra tavo braižas. Ir, žinoma, tas braižas persikels į laidą.

Galbūt surasim pasakojimuose kažkokių naujovių. Esame jų numatę. Gali atsirasti istorijų komentatoriai. Galvojame daryti laidą taip, kad skirtingus herojus sujungtų viena tema. Tokia gyvenimiška tema, kuri ne tik virpintų širdis, bet ir būtų aktuali.

Kalbėsime apie skyrybas, vaikus, gyvenimą ir pragyvenimą, lengvą ar sunkų, kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo, kaip nenuleisti rankų. Juk žmonių, turinčių tokią gyvenimo patirtį, yra daug. Ir nebūtinai jie turi žymius veidus ar vardus. Yra labai daug žmonių, kurie gali šauniai papasakoti ir savo patirtimi pasidalinti. Galbūt tu klausydamasis šitų pasakojimų, žiūrėk, galėsi ir sau kažkokį sprendimo būdą prisimatuoti. Viskas yra labai paprasta. Būtent tokių žmonių mes ieškosime.

Nesakau, kad nebus jokios žinomos pavardės. Bet ta "pavardė" turės papasakoti ne apie tai, kad vakar gavo žiedelį, o šiandien išmetė. Tai yra ne istorija, tai yra naujiena, kuri yra verta nebent mažos rubrikėlės. O žmonės, kurie gali pasidžiaugti patirtimi ir papasakoti, kas nutiko jų gyvenime, koks tas pažinimo rezultatas, išgyventas per dešimtis metų - tai istorija.

Žmones kalbinate ne tik apie džiaugsmingas gyvenimo akimirkas, bet ir apie užklupusias bėdas ar sielos skausmą. Ne visi tai sugeba padaryti subtiliai. Kaip atrasti žodžius?

Šito nežinau. Iš tikrųjų mane taip pat daug žmonių pažįsta ir mano gyvenimą žino. Aš jiems nesu kažkokia žurnalistė, kuri nori įlįsti į dūšią. Dažnai aš esu žmogus, su kuriuo turi progą susitikti ir pasikalbėti. Jie žino, kad aš esu aš. Mes neieškom skandalų, norim tiesiog pasikalbėti apie gyvenimą, ir niekas mūsų nesibaido. Dar nebuvo, kad sakytų: "Ne, jūsų laidai niekada savo patalų nemėtysiu." Tokių dalykų nėra buvę. O mes tų patalų ir nekedenam. Kiek žmogus leidžia, tiek ir pasiimi. Kartais būna taip, kad pradėjus kalbėti ir tam suplanavus skirti valandą, žiūrėk, užtrunki ir pusę dienos.

Ar po reportažų rengimo neparsinešate svetimo skausmo namo? Kaip su tuo susidoroti?

Parsinešu. Būna, ilgai iš galvos neišeina, naktimis sapnuoji. Visaip būna. Bet praeina kažkiek laiko, ir gyveni toliau. Gyvenimo būdo laidos seka žinomų žmonių gyvenimą, o mes taip pat jau turime ratą herojų, kuriais domimės toliau, klausiame, kaip jiems sekasi šiandien. Tačiau tai nėra tiesiog serialo kūrimas. Žmogus jau yra arti tavęs. Per tiek metų tai pasidaro normalu.

Negalvojate, kad tokiu atveju geriau būtų kalbėti tik apie šviesius dalykus? Juk lietuvių gyvenime to blogio ir taip su kaupu. Galbūt savo laidoje galėtumėte pasakoti tik sėkmės istorijas, kad žiūrovai galėtų iš jų pasimokyti?

Galvoju apie tai. Ir to labai norėčiau. Ir iš tikrųjų, tą pozityvią gaidą bandysime išgauti. Bet faktas yra tas, kad dabar mes esame tokie liūdni, kad aš net nežinau, ar kada nors tokie buvome. Iš mūsų akių išgaravęs azartas, gyvenimo pakylėjimas, džiaugsmas. Aš neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie apie savo sudėtingas patirtis sugebės pasakoti su lengva šypsena, nes aplink per daug nusivylimo. Bet aš ir visos kitos laidą kuriančios moterys stengsimės tą pozityvą iškrapštyti.

Kodėl nusprendėte herojų ieškoti ir užsienyje? Ar tai paskatino pastarųjų metų emigracijos banga?

Užsienyje irgi gyvena žmonės. Ir iš mano šeimos yra išvažiavę. Mano brolis su šeima jau penkerius metus gyvena ne Lietuvoje. O kai peržvelgi giminės, kaimynų ar kurso draugų ratą, nebesupranti, ar kas nors dar čia begyvena. Išvažiavusių laimės ieškoti svetur yra labai daug. Jie ten taip pat gyvena gyvenimą. Ir tikrai su jais yra apie ką pašnekėti. Labai norisi parvežti patirties, nes aš suprantu, kad jeigu mano šeimoje yra išvykusių, vadinasi, ir absoliučią daugumą šeimų tai yra palietę. Argi nėra įdomu pasiklausyti, kaip gyvenasi Airijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje ar bet kur kitur? Žmonės svetur atranda gyvenimą, naują požiūrį, susikuria viską nuo nulio, nors to jau nebesitikėjo. Kodėl apie tai nepapasakojus? Man tai yra įdomu, manau, kad žiūrovams taip pat.

Kokiam žiūrovui skirta laida "Tik tarp mūsų"?

Aš manau, kad didžioji dalis žiūrovų bus moterys. Bet mes nesakome, kad tai yra laida tik moterims. Moterys pasakoja. Normalu, kad mūsų pasakojimo kalba labiau suprantama moteriškai auditorijai. Nors mes dabar jau esame nufilmavę laidą, kurioje pasakojame apie vyrus, nuskriaustus skyrybų metu. O ką? Čia ne vyrams aktuali tema? Aš manau, kad net labai.